Tėvynė mūsų

Danutė ŠEPETYTĖ. Ir ką? Juozo Baltušio pranašystė pildosi

Written by Redakcija · 6 min read

Vieni karūnuoja, kiti nukarūnuoja rašytoją Juozą Baltušį, o gyvenimas daro savo – jo knygos „Vietoj dienoraščio“ sutiktuvės renka pilnas sales ir ji tokia paklausi, kad tuoj tuoj turėtų pasirodyti antrasis leidimas. Beversdama dienoraščio lapus, kartais negali patikėti savo akimis: Baltušis buvo nacionalistas! Australijoje gyvenanti rašytojo duktė žurnalistė Rita BALTUŠYTĖ patvirtins, kad tai tiesa. Keistas derinys, galvoji: nacionalistas, o Sąjūdžiui pasakė „ne“…Žymaus žmogaus dienoraštyje mes paprastai ieškome atsivėrimų, netikėtumų, nuodėmių išpažinimų. Kaip manote, šiuo atžvilgiu jis pateisins skaitytojo viltis?

– Žinot, kitados jubiliejiniame rašytojos Ievos Simonaitytės vakare „Jaunimo gretų“ vyriausiajame redaktoriui Vytautui Barauskui ir man buvo patikėta pasveikinti ją puokšte gėlių. Mes stovėjome scenos užkulisiuose ir laukėme savo eilės, stebėdami, kaip kiti sveikintojai jai spaudžia ranką ir visiems ji kažką tyliai sako. Nekantraudama laukiau, ką ji pasakys man. Kai atėjo mūsų eilė, I.Simonaitytė ištiesė ranką ir tarė: „Tik smarkiai nespausk – skauda…“ Istorinė frazė… (Juokiasi.) O atrodė, kad kažkas labai paslaptinga ir svarbu…

– Knygoje ieškojau įrašų apie jus, bet, regis, ne tiek daug jų ten besama. Vienoj vietoj J.Baltušis teigia tarp dukterų jumis mažiausiai nusivylęs… Kodėl?

– Didieji nusivylimai atsispindės kituose dienoraščio tomuose. Jie prasidėjo nuo gimimo, nes aš turėjau būti sūnus. Paskui tėvas su tuo susitaikė ir labai mane mylėjo. Šitame tome aprašomu laikotarpiu jis gal turėjo omenyje, kad aš nieko neprašiau. Man labai sunku būdavo prašyti ir iš dalies man tai išėjo į gera – jau antrame kurse pradėjau rašinėti į spaudą. Tėvas labai nustebdavo, kad eidama į kiną nebeprašydavau jo pinigų. Apskritai ant mūsų šeimos durų labai tiko užrašas, kurį išskaičiau vienoje karikatūroje: piktas šuo, piktas katinas ir mes visi čia pikti. Nes iš tikrųjų jisai pykdavo, pykdavo Monika (aktorė Mironaitė – aut. past.), na, ir aš pykdavau. Net sakydavo „Akvilės mamytė labai pikta…“ Dabar į senatvę kažkaip nustojau pykti.

– Kadaise giminystė su liaudies numylėtu rašytoju dažnam darė didžiulį įspūdį. O jūs ar buvote kada nors pasijutusi nepatogiai vien dėl to, kad esate Baltušio dukra?

– Ne, nes visų pirma ne aš jį, o jis auklėjo mane. Tad, atsiprašau, atsakomybės jokios nejaučiu. Sakykim, kai jis dienoraštyje apie konkrečius žmones, ypač moteris, išsireiškia ne itin pagarbiai, pirmas impulsas buvo – gal turėčiau atsiprašyti, bet juk ne aš taip išsireiškiau. Aš galėčiau atsiprašyti, kad leidau spausdinti dienoraštį be kupiūrų, bet mano sutikimas buvo tik mandagumo ženklas, nes ir be jo būtų spausdinę – be išbraukymų. Na, tėvas nebuvo labai geras psichologas, o pedagogas jis buvo baisus (dėl smulkmenos galėjai nukentėti, o dėl rimto dalyko – išsisukti), bet aš žinojau viena: jei jis tiki savo teisumu ir jei kas nors kenkia – nebijokim skambių žodžių: ar kokiam žmogui, ar literatūrai, ar Tautai, ar Lietuvai, niekas jo neišmuš iš kelio, – laikysis savo, nepaisydamas jokios konjunktūros. Ką jis kalbėjo 1989 metais Aukščiausiojoje Taryboje, pažodžiui nežinau, bet man dėl jo ne gėda, nes, jeigu jau skelbiame demokratiją, visi turime teisę pasakyti, ką galvojame. Tas konfliktas su Sąjūdžiu man nei patinka, nei nepatinka, nors iš toliau žiūrint galima buvo pastebėti ir gana keistų momentų. Sakysim, kai Medininkuose žuvusiųjų karstus atvežė į Katedros aikštę, galėjai matyti, kaip žmonės, kurie skaitė paskaitas apie ateizmą, kurie buvo tikri komunistai ir aktyvūs propagandistai, sutartinai sueina į Katedrą. Aš suprantu, kad žmogus gali keisti savo pažiūras ir ne kartą gyvenime, priklausomai nuo patirties, – bet kai jas keičia visi ir kone per dieną, visa tai keistai atrodo. Aš prieš Bažnyčią nieko neturiu, mano tėvas buvo draugiškas su kunigais, bendravo, bet, pavyzdžiui, matydama prezidentę bažnyčioje, abejoju, kad ji tiki į Dievą. Gal ir tiki, čia jos reikalas, bet iš šalies tai atrodo dirbtina.

– J.Baltušio dienoraštyje skaitome: „Lietuva kaip savarankiška valstybė kol kas negali egzistuoti, ji privalo paklusti vienai iš didžiųjų valstybių, geriausiai – rusams. Nes Rusija atsilikusi, betvarkė, tad tik šitokios imperijos sudėtyje mes, lietuviai, tegalime išsilaikyti kaip tauta. Aukštesnės kultūros valstybės mus nutautintų.“ Kelmai rautų, juk dėl išsitautinimo jis buvo visiškai teisus!

– Pirmoji daina, skambėjusi jubiliejiniame kompozitoriaus Algimanto Raudonikio koncerte Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje, buvo „Tėvynė“. Aš ją išklausiau ir galvoju, kodėl ji niekada neskamba per radiją, kodėl dabar jos niekas nedainuoja? Gal dėl to, kad „Tėvynė Lietuva“ arba „čia mano žemė“ jau nemandagu sakyti? Lietuva jau yra visų. Kokia dar tavo žemė? Ji – VISŲ. Palauk, dar ir per prievartą ji turi priimti atbėgėlius, kurie nieko bendra neturi nei su Lietuva, nei su jos istorija, nei kultūra. Jau šiandien dauguma užrašų gatvėse – anglų kalba. Tarybiniais laikais parduotuvių ar įstaigų pavadinimai nebuvo rašomi tik rusiškai. Ministerijų iškabos prie įėjimo švietė dviem kalbomis: kairėj – rusiškai, dešinėj – lietuviškai. O dabar prezidentė išsikviečia ministrus ir egzaminuoja juos anglų kalba…

Aš bendradarbiauju su Lietuvos radiju ir, pavyzdžiui, norėčiau pasakyti: „Čia Rita Baltušytė, Lietuvos radijui iš Sidnėjaus“, – pasirodo, negalima, reikia sakyti ELERTĖ. Aš sakau, norėčiau sakyti „Lietuvos“, man sako, mes irgi norėtume, bet negalima, Lietuvos radijas ir televizija kaip tokie neegzistuoja, užtenka ELERTĖ. Man, senai propagandistei, žinančiai, kad pirmiausia buvo žodis, aišku, kad pirmiausia žodį ir reikia sunaikinti: kuo mažiau skambės žodis „Lietuva“, tuo greičiau bus atprasta jį ir girdėti. Bet galima pasidžiaugti bent trispalvių gausa ne tik valdiškose įstaigose, bet ir privačiose valdose.

– Kokių įspūdžių paliko susitikimai su skaitytojais?

– Buvo labai malonu, ypač Vilniuje (Mokslų akademijos salėje – aut. past.), net nustebau dėl tokio šilto sutikimo. Buvau labai laiminga ir ne vien dėl to, kad ta knyga išėjo; tai rodo tikrą žodžio ir spaudos laisvę. Manau, kad yra griežiančių dantimis J.Baltušio atžvilgiu, bet knyga išėjo, yra ją skaitančių žmonių ir nors tiražas šitam laikui nemažas – 2000 egz., – girdžiu, kad tuoj bus kitas leidimas. Ir susirinkę žmonės, bent man taip atrodė, buvo pakilios nuotaikos, atėję po darbų, atrodė pasipuošę, šypsojosi ir jų šypsenos man priminė vieną pasišypsojimą iš senų laikų. Esu jau pasakojusi, kaip kartą vežiausi šunį autobusu (tai buvo griežtai draudžiama). Vairuotojas nepastebėjo, kaip su juo įlipau pro galines duris, o žmonės, nors jų buvo daug, ir stovinčių, neprotestavo. Kai įlipo kontrolieriai, matytumėt, kaip visi tik: žvilgt į šunį, žvilgt vienas į kitą, į mane, ir visų veiduose – solidarumo šypsenos. Kai išlipo kontrolieriai, aplodismentų nebuvo, bet buvo toks bendrumo jausmas, kad mes juos apmovėme. Man atrodo, kad kažkokia ypatinga nuotaika buvo ir knygos pristatyme; gal taip atrodė tik man, gal aš negaliu būti objektyvi, bet juk ir neprivalau tokia būti. Būkštavau, kad per knygos pristatymą Anykščiuose (čia Nepriklausomybės metais buvo atimtas J.Baltušiui suteiktas to krašto garbės piliečio vardas – aut. past.) kas nors ko nors nemalonaus paklaus, kiaušinį ar pomidorą paleis. Bet iš tikrųjų būtent po susitikimo Kupiškyje vietos laikraštyje, sulaukiau bjaurių komentarų internete.

– Negi juos skaitote?

– Ne tik skaitau, bet ir nusikopijuoju, kol neišnyko.

– Kuriems galams?

– Aš pripratusi rinkti medžiagą – žurnalistų buvusių irgi nebūna…

– Gal kokių pasikeitimų pastebėjote mieste ir žmonėse nuo tada, kai paskutinį kartą lankėtės Lietuvoje?

– Nors buvau tik keliuose miestuose ir labai trumpai, bet pastebėjau, kad keliuose mašinų labai daug (aiškiai per daug), tačiau nesitikėjau, kad vairuotojai tokie mandagūs, nesitikėjau, kad per šešerius metus bus toks pagerėjimas. Vairavimo kultūra tiek mieste, tiek užmiestyje turėtų liudyti ir buitinės kultūros pakilimą, tačiau nepasakyčiau, kad iš arti bendravimas labai pasikeitė – mandagumo sluoksnis yra labai plonas… Aš įsivaizdavau, kad Lietuvai tapus laisva, valdžia pirmiausia pasikvies etiketo žinovus ir jiems padedant išmoks kaip elgtis, kaip kalbėti, kada atsisėsti, kada ranką tiesti ir panašiai. Tada, įsivaizdavau, proletariato manieros išnyks, visi bus kultūringi ir išsilavinę be galo be krašto, juo labiau kad ir užsienyje mokslo aukštumų siekti galės. Deja, žiūriu, atvirkščiai. Kultūros nematau Seime, nors tikriausiai ten yra gerų, kultūringų žmonių. Jų turėtų būti, nors visam pasaulyje geriausi žmonės neina į politiką arba į valdžią.

– Ar Australijoje labai imama galvon, ką daro valdžia?

– Australijoje žmonės nekreipia didesnio dėmesio: jūs ten šnekėkite, o mes gyvensim kaip gyvenom. Antra vertus, Australijos valdžios atstovai daug pagarbesni rinkėjams ir daug drausmingesni. Jei koks nors Atstovų rūmų narys ar senatorius sesijos metu rašinėtų sveikinimus (kaip D.Šakalienė) ar „spykeris“ (kaip mūsų Seimo pirmininkas V.Pranckietis) nežinotų, kas yra Orvelo „Gyvulių ūkis“, jie ilgai neišsilaikytų savo kėdėse.

– O kaip dėl „globalaus pasaulio“ direktyvų, kurios sunkiai derinasi su sveiku protu?

– Tarybiniais metais buvo cenzūra, bet ji garsiai nebuvo vadinama cenzūra, dabar tai vadinama politiniu korektiškumu, kai namie kaip ir anksčiau, virtuvėje gali kalbėti ką tik nori, na, gal dabar truputį laisviau, bet jei, sakykim, internete parašysi kokį komentarą prieš homoseksualus, sulauksi nemalonumų – tai panašu į tarybinius laikus. Yra tokia nuomonė, kad artėja pasaulio pabaiga, o aš manau – pasaulis, kurį mes pažinome, seniai pasibaigė. Tiek daug dalykų, kurie atrodo tiesog beprotiški, galėtų paaiškinti mano mėgstamas anekdotas: numirė žmogus, eina pasikalbėt su Dievu, o Viešpats sėdi, toks nuvargęs, galvą nuleidęs ant krūtinės. Viešpatie, sako jam, kodėl tokie dalykai darosi, kodėl tu šitai leidi? Dievas jam atsako: „Aš padariau viską, ką galėjau…“

respublika.lt