Šį ketvirtadienį teko moderuoti atkurto Vilniaus Santaros klubo diskusiją „Lietuvių laisvės projektas: kaip pavyko?“. Joje buvo tikrai skvarbių įžvalgų, esminių pastebėjimų. Pristigo moderatoriaus apibendrinimo.
Vilniaus Santaros diskusijoje iškėlėme kertinį – lietuvių laisvės atramų klausimą. Ar dabartinė Lietuvos visuomenė yra pajėgi perimti tradicinę aristokratijos naštą – saugoti laisvės ir kilnumo dimensiją? – klausė Arūnas Sverdiolas.
Ar galima tikra laisvė be žmonių solidarumo, draugijų, tarpusavio pasitikėjimo, be stipraus moralinio audinio? – klausė Egidijus Aleksandravičius.
Pamatiniai klausimai, kuriuos lietuviai kėlė ir svarstė nuo XVI amžiaus. Ir nuo kurių bėgo per pastaruosius tris nepriklausomybės dešimtmečius. Kodėl? Stipresnio nugarkaulio stokojanti visuomenė, matyt, instinktyviai vengia bent kiek rimtesnių iššūkių.
O laisvė – visų pirma iššūkis, kuriam reikia pasirengti, į kurį tenka atsakyti. Be šio laisvės supratimo nėra įmanomas ir pats laisvės projektas. Gal todėl jo ir neturime? Ne tik neturime, bet ir nelabai pasigendame. Nors apie laisvę per šventes vis patetiškai pašnekame. 
Kiek daug tautų nuolat plepa apie laisvę, neturėdamos nė menkiausio supratimo, kas ji yra; o jei suprastų, sudrebėtų iš baimės ir leistųsi bėgti nuo jos kaip nuo pakalnėn riedančio vežimo, – kadaise kalbėjo lietuviams ir lenkams Jean Jacues Rousseau, raginęs juos visų pirma pasirūpinti laisvei pajėgių sielų ugdymu ir visų piliečių lygybe.
O ir patys lietuviai karštai dėl laisvės ir jos sampratos ginčijosi. Remdamiesi Ciceronu, jau XVI amžiuje teigė, kad tikra laisvė neįmanoma be piliečių draugystės, solidarumo, kad laisvai visuomenei, laisvai Respublikai būtinos geros mokyklos, jose išlavintos stiprios sielos, kad reikalinga įstatymais užtikrinta piliečių lygybė.
Laisvės, draugystės ir ugdymosi jungtį Rusijos imperijoje stengėsi išsaugoti Adomas Mickevičius, jo bičiuliai filomatai ir filaretai. Modernią Lietuvos Respubliką kuriant šią jungtį ypatingai akcentavo iš bajorijos kilę mūsų intelektualai Stasys Šalkauskis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Laisvą valstybę gali išsaugoti tik laisvi piliečiai, kuriuos laisvose Lietuvos mokyklose turi išugdyti laisvi mokytojai; vienas svarbiausių valstybę susigrąžinusios tautos uždavinių – įveikti iš baudžiavos paveldėtą vergiškumą, – teigė Šalkauskis. Tikėjo: laisvei išsiugdę valstiečių vaikai būsią pajėgūs visuomenėje saugoti kilnumo ir laisvės dimensiją.
Tokiu tikėjimu lietuvių laisvės projektą grindė ir Meilė Lukšienė. „Ugdymas laisvei“ – buvo jos pasiūlyto bendro Lietuvos projekto ašis. O laisvė ir „ugdymas laisvei“ negalimi be Arvydo Šliogerio nusakyto „meilės lauko“, – aiškino pirmoje Pilietinio ugdymo programoje.
Taigi, jei lietuviai po trijų nepriklausomybės dešimtmečių dar išdrįstų imtis tikro laisvės projekto, turėtų grįžti prie jo atramų, prie pačios laisvės sampratos, prie laisvos Respublikos idėjos. Prie nelengvo svarstymo: kokiais būdais turėtume sustiprinti, ištiesinti ir tiesų išlaikyti laisvam gyvenimui reikalingą žmogaus ir visuomenės nugarkaulį.
