Tėvynė mūsų

DĖL JONO ŽEMAIČIO-VYTAUTO ĮRAŠO KRYŽKALNIO MEMORIALE

Written by Redakcija · 4 min read

Vykdamas su šeima į Žemaitiją per Vėlines aplankyti giminių ir artimųjų kapų, sustojome Kryžkalnyje. Uždegėme žvakutes prie Kryžkalnio Lietuvos partizanaų memorialo ir prie Kęstučio apygardos nužudytų partizanų monumento.
Lietuvos partizanų memoriale pabandėme surasti kai kurių žymių partizanų įrašus Vyčio kryžiaus ženkluose. Pavyko surasti: Albinas Žemaitis, Antanas Žemaitis, Juozas Žemaitis Dalgis, Jurgis Žemaitis, Napalys Žemaitis, Adolfas Žemaitis, Leonas Žemaitis Leonas, Petras Žemaitis, Jonas Žemaitis Maumedis, Vytautas Žemaitis Šermukšnis, Boleslovas Žemaitis, Žemaitis
Vytautas, Benjaminas Žemaitis. Nepavyko surasti Jono Žemaičio – Vytauto užrašo.2020-11-08 paviešinau straipsnį „PANIEKINTAS PREZIDENTAS JONAS
ŽEMAITIS-VYTAUTAS“ (Pridedu. Didelė dalis laiško 2020-11-10 buvo atspausdinta laikraštyje „Vakaro žinios“).
Už kelių dienų buvo aiškinama, kad partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas yra įrašytas Kryžkalnio memoriale ir buvo pateikta internetinė nuoroda.
2020-11-10 nuvykau į Kryžkalnį ir bandžiau ieškoti Jono Žemaičio-Vytauto įrašą pagal pateikto interneto nuorodą. Nepavyko surasti įrašo Jonas Žemaitis-Vytautas. 
Prisiminęs, kad Kęstučio apygardos žuvusių partizanų monumente yra užrašyta Kęstučio apygardos partizanų vadas Jonas Žemaitis-Tylius 2020-11-13 dar kartą nuvykau prie Kryžkalnio Lietuvos partizanų memorialo ir bandžiau ieškoti Jono Žemaičio-Vytauto įrašo.
JONO ŽEMAIČIO-VYTAUTO ĮRAŠO NEPAVYKO RASTI. KITOKIŲ ŽEMAIČIO
ĮRAŠŲ KAIP NURODYTA TEKSTO PRADŽIOJE SURASTI NEPAVYKO. 

2020-11-14 laikraštyje „Vakaro žinios“ atspausdintas žurnalistės Justinos Gafurovos straipsnis „Trinamas J. Žemaičio-Vytauto atminimas“. Straipsnyje pateikta informacija apie Jono Žemaičio-Vytauto pavardę interneto puslapyje www.partizanumemorialas.lt , kur parodytas Vyčio kryžiaus ženklas. PATIKĖKITE, kad šioje vietoje, kaip aukščiau rašiau, man nepavyko
rasti įrašo Jonas Žemaitis-Vytautas.
Pagarbiai, L. Kerosierius

————–

PRIEDAS
Justina Gafurova. Trinamas J. Žemaičio-Vytauto atminimas

Pagerbti partizanų atminimą turėjęs memorialas Kryžkalnyje kiršina visuomenę. „Vakaro žinios” rašė, kad ne visų partizanų pavardes spėta iškalti ant memorialo. Dabar savo artimųjų pavardžių čia bijo nerasti partizanų giminaičiai. Taip nutiko ir partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto dukterėčiai Aušrai Juškaitei-Vilkienei. Neradusi dėdės pavardės ant memorialo, moteris pagalvojo, kad jis paverstas nežinomu partizanu.

Į tokį moters pastebėjimą sureagavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai, pranešę, kad partizanų vado, faktiškai ėjusio prezidento pareigas, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininko generolo J.Žemaičio-Vytauto pavardė memoriale iškalta. O kiekvienas, neradęs savo artimo žmogaus, tikslią pavardės vietą gali sužinoti memorialui skirtoje svetainėje partizanumemorialas.lt. Čia pagal pavardę galima surasti vietą, kurioje yra stela su iškalta partizano pavarde. Sistema nurodo, kad Jono Žemaičio-Vytauto pavardė iškalta dešimtos memorialo sekcijos trečioje eilėje.

„Vakaro žinioms” susisiekus su J.Žemaičio-Vytauto dukterėčia A.Juškaite-Vilkiene, ši patikino, kad tai, jog dėdės pavardės ant memorialo jai nepavyko rasti, jos nelabai ir nustebino. Moteris sutiko pasikalbėti apie daugybę metų kamuojančius skaudulius dėl dėdės atminimo.

„Aš tikrai neradau jo pavardės. Žiūrėjau ten, kur buvo pavardės iš „Ž” raidės. Gal kažkur „užkišta”. Nežinau. Žinoma, būtų labai nemalonu ir skaudu, jeigu jo ten nebūtų, bet, tiesą sakant, nebūčiau labai nustebusi. Kas gi Žemaitį prisimena?.. Žemaitį, kuris viską atidavė kovai…

Man tai labai skaudi tema. Negaliu garsiai apie tai net kalbėti, – „Vakaro žinioms” sakė A.Juškaitė-Vilkienė.

– Kur nors kreipėtės, neradusi pavardės ant paminklo?

– Niekur. Numojau ranka ir tiek.

Jau tiek padaryta skriaudos amžinatilsį Žemaičiui ir jo sūnui, žmonai. Tai visai niekam neįdomu, niekam neatrodo svarbu. Niekas apie tai nekalba.

Ką gi darysi? Negi šauksi gatvėje? Galiu tik pasimelsti. Aš jau susitaikiau ir su ta nuoskauda širdyje turėsiu išeiti iš šio pasaulio. Kitaip nebus…

Buvau susitikusi su tais žmonėmis, su kuriais jis partizanavo ir koja kojon ėjo per tą pragarą. Daug jie pasakojo, bet vos tik jų neliko, atsirado nauji vadai ir nauji prezidentai.

Man atrodo, kad Lietuvoje yra istorikų. Šios temos yra jų darbas. Yra išleista daugybė Žemaičio bendražygių prisiminimų. Niekas jais nesidomi.

Istorija perrašoma taip, kaip patogiau vadovaujantiems dabar?

– Ji vis perrašoma ir perrašoma. Taip nutiko ir su Kryžkalnio paminklu. Kai pagaliau buvo inicijuotas visų partizanų pagerbimas, tai ir to nesugebėta tinkamai padaryti, nes buvo vadovaujamasi politiniais nurodymais. Sprendžia pagal save, tuo laikotarpiu negyvenę, nežinoję, kaip viskas buvo. O dar iki šiol gyvi Laisvės kovotojai nustumti į šoną.

Neatrodo labai sąžininga.

– O ką padarysi… Į gatvę neisime ir neprotestuosime.

Argi buvo sąžininga 1941 m. žmones tremti su mažais vaikais ant rankų. Mano pusbroliui buvo keturi mėnesiai. Jis taip ir mirė tremtyje. Ir tai buvo tų laikų realybė.Tas žaizdas gali išgydyti tik laikas.

– Kodėl J.Žemaičio-Vytauto atminimas primirštas? Ar jis nepatogus dabartinei valdžiai?

– Nežinau. Kiek žinau, buvo prašoma vykti į Maskvą atvežti žemės (iš Žemaičio palaidojimo vietos – red. past.), bet net atsakymų iš valdžios institucijų nebuvo gauta. Kiekvienas toks smūgis man yra labai skaudus.

Matau, kad trinamas Žemaičio atminimas. O gal jau ir visai ištrintas. Ar jaunoji karta žino, kas jis toks buvo? Paklausus, kas buvo partizanų vadas, daugelis atsakys – Vanagas (Adolfas Ramanauskas – red. past.), o ne faktiniu prezidentu pripažintas Žemaitis. Net mokykloje jau mažai apie Žemaitį kalbama.

Kaune daug metų veikė Žemaičio vardo mokykla, savo mokinius ugdžiusi patriotiškai. Jie rengdavo minėjimus jo gimimo, sušaudymo dienomis. Mes visuomet būdavome kviečiami, dalyvaudavome. Tačiau neseniai mokykla pervadinta į Bernardo Brazdžionio. Kodėl? Nežinau. Rašiau tris laiškus Kauno merui Visvaldui Matijošaičiui, bet tikro atsakymo taip ir negavau.

Man apie tai net kalbėti sunku. Bet reikia susitaikyti su tuo, kas yra.

2019-ieji buvo paskelbti J.Žemaičio-Vytauto metais. Sulaukėte dėmesio iš valdžios institucijų?

– Buvau pakviesta renginį Seime. Buvo minimos 110-osios J.Žemaičio-Vytauto gimimo metinės. Tačiau dėl sveikatos dalyvauti negalėjau. Paprašiau nuvažiuoti ten savo anūkės. Ji nuvyko, dalyvavo, pasakė kalbą. O grįžusi prisipažino, kad renginyje nebuvo labai jauku. Kalbančių buvo, bet klausančių – nelabai.

Žinote, daugiau aš ir nedrįsčiau jos kažko panašaus prašyti.

Daug užmirštų žmonių, kurie aukojosi, bet išėjo vieni. Aš daug bendravau su Žemaičio medicinos sesele, kuri bunkeryje jį slaugė. Taip pat su jo ryšininke. Tai buvo didžiulė Lietuvos patriotė. Manote, kas nors iš svarbiausių šalies žmonių buvo jos laidotuvėse?

Jūs pati tremtyje išbuvote 29 m. nuo 1941-ųjų birželio 14-osios. Ištremta penkerių, 1947 metais nelegaliai grįžote į Lietuvą ir mokėtės Šiluvos gimnazijoje. Tačiau po dvejų metų jus vėl suėmė ir grąžino į tremties vietą. Apie kokią laisvą Lietuvą svajojo lietuviai tremtyje?

– Sunku pasakyti. Bet esu tikra, kad tą pragarą kentėjome ne tam, kad dabar braidytume po tokius mėšlynus, kuriuos matome.

Kai Lukiškių aikštėje supilamas pliažas… Tiesiai po buvusių KGB rūmų langais. Kur buvo kankinami žmonės. Kiek J.Žemaitį-Vytautą ten kankino, kaip jį žemino. Ir ne tik jį. Ir aš pati tai patyriau…

Ir dar sakoma, kad tai yra laisvė, dėl kurios kovojo partizanai ir visi, žuvę už Lietuvos Nepriklausomybę. Kas kaip supranta laisvę… Ir anais laikais daug kas laisvės turėjo daugiau nei dabar. Net ir kalbėti apie tai nemalonu. Pliažas toje vietoje, kur kentėjo žmonės.

Kažkur esu skaičiusi: „Užmiršti žuvusius, tai tas pats, kas juos antrą kartą sušaudyti.” Jie verti mūsų prisiminimo.

respublika.lr

Pagrindinis