Ferdinandas Kauzonas: Kas pažadins įmigusią Lietuvą? (Vinokuras, Šimašius ar Lukašenka?)

Dažnai savęs, o sykiais ir klausytojų vis klausiu: kodėl niekas neįgali mumyse, na, bent jau kas antrame mūsų, pažadinti Lietuvos piliečio? Būtent PI-LIE-ČIO, o ne Lietuvos pilietybę liudijančio paso turėtojo.

Didelių vilčių ėmė teikti šiandienė valdančioji dauguma, kai išsigandusi, kad gali likti mažuma, ji surengė tokį politinį cirką, kokio Lietuva tikrai dar nebuvo regėjusi. Nori tu ar nenori, jie iš paskutiniųjų baigia mus įtikinti, kad visi šio cirko artistai yra klounai. Išskyrus gal kelias puikiai dresuotas kiaules, kurios visada buvo lietuviško cirko išskirtinė žymė. Na, jau dabar, džiaugiausi, ši klounada pagaliau susprogdins Tautos kantrybę ir mes pagaliau nubusime Lietuvos Respublikos piliečiais! Na, bent jau kas antras. Kad rinkimams mūsų pakaktų…

Nė velnio. Toliau knarkiame…

Akis į akį su Vinokuru

Nepaprastai gerbdavau Arkadijų Vinokurą. Už ką? Ogi už tai, kad JIS MŪSŲ VALSTYBĖS PASŲ TURĖTOJUS NUOLAT GUNDO VIRSTI LIETUVOS PILIEČIAIS!

Ne taip seniai turėjau progos savo akimis išvysti, kaip talentingai jis tai daro. O visa tai įvyko tądien, kai kelios dešimtys žioplinėjančių pasų turėtojų spoksojo į gal pusę tūkstančio piliečių, susirinkusių prie Vrublevskių bibliotekos sienos. Čia piliečiai iškilmingai, su Lietuvos himnu lūpose, atidenginėjo antrąją lentą Generolui Vėtrai atminti. Vietoj tos pirmosios, kurią vieną tamsią naktį buvo atšriubavę Šimašiaus vyrai.

Tik staiga kiek atokiau minios išvydau poną Arkadijų… Ant galvos – jarmulka, pakaklėje – geltona šešiakampė Dovydo žvaigždė, kuria „prie vokiečių“ privalėjo būti paženklinti visi žydai. O virš žvaigždės inteligento peteliškė, po peteliške, ant pilvo ir dar žemiau – lenta su dviem užrašais: „Niekada daugiau!“ ir „Never Again!“. Priešais jį, taip pasidabinusį ar padabintą – krūva žurnalistų su į Arkadijų nutaikytais objektyvais ir diktofonais. Pripuolu ir aš, nutaikau savuosius instrumentus ir girdžiu, kad jis šneka daugmaž tą patį, ką jau ne kartą yra viešai sakęs ir rašęs. Bet kai jis tas mintis reiškia gyvai, įsijautęs, su entuziazmu, sunerimstu – taigi jį kas nors gali apkaltinti tautinės nesantaikos kurstymu… Ir aš ryžtuosi jį gelbėti:

– Pone Arkadijau, ar nemanote, kad čia kažko trūksta. Kairiajame paradinio įėjimo į biblioteką sparne lenta ir vėl kabo, o dešinioji pusė – amžinai laisva ir tuščia. Nėra pusiausvyros. O jeigu mudu čia susirinkusiems pasiūlytume ir dešinėje pusėje pakabinti atminimo lentą?..

– Kam?

– Jums… Už tai, kad šitiek mūsų piliečiais pavertėte. Ot, jeigu Lietuva turėtų bent dešimt tokių vinokurų, bent dvidešimt kuklianskių ir bent trisdešimt šimašių, ar įsivaizduojate kuo virstų Lietuva? Piliečių valstybe! Naujas Atgimimas prasidėtų!..

– Jūs ką – ironizuojate?

– Apsidairykite! Matote kiek piliečių, pasirengusių ginti šią lentą? Tai ar juos galėtume vadinti ironija?..

Ir mano saugomas, ir proteguojamas Arkadijus pasimeta. Lieka be amo. O aš – dar labiau. Suvokiu, kad jis mus piliečiais daro… netyčia. Visai to nenorėdamas. Ir dabar aš jau nebežinau, ar turėdamas prezidento galių, „už piliečių darymą netyčia“ įteikčiau jam tą pasą, ar jau nebe…

Danieliaus Lupšico išpažintis

O štai pono Arkadijaus tautietis Danielius Lupšicas panašų „performansą“ surengė kitoje gatvės pusėje, prie Mindaugo paminklo. Tik beveik mėnesiu anksčiau. Irgi mitinge. Tąkart Lietuvos piliečiai reikalavo, kad Šimašius grąžintų į savo vietą jo vyrų atšriubuotą pirmąją atminimo lentą. Tik Lupšico šešiakampė žvaigždė buvo nepalyginamai didesnė nei Vinokuro. Ir ne geltona, ir ne po kaklu. Jis buvo apsisiautęs Izraelio vėliava, tad Dovydo žvaigždė atsidūrė ant nugaros ir buvo žydra.

Nepajėgiu savęs priversti suabejot, kad jų abiejų, Lietuvon iš toliausių tolių pargrįžusių, tikslas tokiuose mitinguose, o gal ir tokiame gyvenime, kokį turime, yra tas pat – žūtbūt išprovokuoti skandalingą konfliktą su mitinguojančiaisiais ir šiaip čia gyvenančiais. Kad vis dažniau būtų užfiksuota Lietuvoje viešai prasiveržusi neapykanta žydams. Taip įžūliai manyti man leidžia D.Lupšico ne mažiau įžūlus įrašas jo asmeniniame feisbuke:

Kreipiuosi į visą ale progresyvų jaunimą, ale tautinį jaunimą. Visus tuos, kurie buvo renginyje, bet labiausiai į tuos, kurie reiškiasi mano puslapyje – visus tuos defektus ir kiškius drąsuolius. /…/ Aš jau pavargau laimėti...“

Jeigu aš teisingai supratau šį Lupšico tekstą, tai savo pergalėmis jis vadino jo paties išprovokuotus apsižodžiavimus su „jo puslapyje“ „besireiškiančiais“ jaunais Lietuvos žmonėmis, kuriuos jis vadina „skudurais“. Bandau įsivaizduoti, kokio triumfo palaima degtų jo akys, jeigu jam būtų pavykę išprovokuoti panašų apsižodžiavimą, o gal net apsikumščiavimą mitinge prie Lietuvos valdovo Mindaugo…

Akademija prie bunkerio

Iš letargo miegų piliečiai neretai žadinami ne vien prie Vrublevskių bibliotekos. Lukiškių aikštėje tai prasidėjo netgi anksčiau. Ši aikštė jau tampa nuolatine piliečių žadinimo vieta, net pavadinčiau nuolat veikiančia pilietiškumo akademija.

Žinau, skaitytojas man kirs atgal: joks piliečių žadinimas šioje aikštėje ne tik nevykdomas, o dargi atvirkščiai – čia tyčiojamasi iš tikrų Lietuvos piliečių likučių, pajėgusių „neatvėsti“ nuo Atgimimo laikų…

Tai negi skaitytojas jau suspėjo užmiršti laisvės karį Vytį, XIV a., dar kunigaikščių laikais, atjojusį į Lietuvos herbą? Tą patį karį Vytį, kuris XXI a., jau prezidentės laikais, bandė atjoti į Lukiškių aikštę. Kad būtų piliečių žadintojas. Kad būtų piliečių žadintojas. Kad mokytų mus ištikimybės Lietuvai, jos istorijai, jos prigimtinėms ir pamatinėms Tautos ir valstybės vertybėms.

Ar kas suskaičiavo, kiek piliečių pažadino vien tik idėja šiam Laisvės kariui pastatyti paminklą būtent čia. Neseniai internete užtikau aukojusiųjų šiai idėjai ir jos realizavimui poros tūkstančių piliečių sąrašą. Anot pagrindinio šios idėjos sumanytojo žurnalisto Viliaus Kavaliausko, „balsavimas pinigine apie žmogaus pilietinę brandą gali pasakyti kur kas daugiau nei vienokie ar kitokie pašūkaliojimai masinėse eitynėse ir protestų mitinguose. Jeigu tu neretai net nuo kuklių savo šeimos santaupų ryžtiesi atrėžt kad ir nedidelę sumelę Vyčiui, vadinasi, tu tikrai tiki šia idėja ir būtinybe ją realizuoti. Džiugino, kad už Laisvės karį Lukiškių aikštėje tokiu būdu „balsavo“ ne tik skirtingų socialinių sluoksnių, bet ir skirtingų tautybių, religijų, politinių orientacijų piliečiai“.

Tačiau man ką tik priekaištavęs skaitytojas teisus. Čia iki šiol yra tyčiojamasi iš Lietuvos piliečių. Net iš pačios aikštės, kai jos likimas buvo atiduotas į Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) rankas. Tada viskas ir prasidėjo. Laisvės kariui kelią į Lukiškių aikštę pastojo naujųjų menų ideologų ir prie jų estetinių įsitikinimų pritapusio Šimašiaus bunkeris. Bet kuo žiauriau ŠMC ir ŠIMašius su savo ŠAlininkais, it kryžiuočiai Vytauto laikais, puolė Vytį, ir šlovino savo bunkerį, tuo daugiau rasdavosi piliečių, mitingais Vilniuje, publikacijomis žiniasklaidose, interneto komentarais, patriotinių organizacijų atsišaukimais, laiškais Lietuvos valdžiai ir teisėsaugai gynusių Vytį nuo „naujųjų kryžiuočių“. Niekaip nesusigundau įtarti, kad „kryžiuočiai“ savo brutaliais veiksmais mus sąmoningai pilietino. NE-TY-ČIA! Kaip ir prie Vrublevskių bibliotekos. Vadinasi „Vinokuro dėsnis“ čia veikė ir darė mus piliečiais dar tada, kai neturėjo pavadinimo?..

Kur paminklas naujajai Lietuvai?

Paskambino senas mano bičiulis medikas ir pasiūlė kartu pavažiuoti Trakų link. Pažadėjo, kad nepasigailėsiu. Kol važiavome, pasakojo įspūdžius iš Lydos, kur prieš kelias dienas su grupe Lietuvos medikų buvo nuvykęs pasižiūrėti kunigaikščio Gedimino paminklo atidengimo. Bet pasakojo su tokiu susižavėjimu, kad net sykiais tekdavo jam priminti, jog vairuoja automobilį.

Sustojome aikštelėje, nuo kurios jau regėjosi Trakų pilies donžonas ir bažnyčia. Pasirodo, čia ir buvo vieta, dėl kurios jis mane sugundė važiuoti – kad parodytų „vargšą Vytautuką Mažąjį“. Daug kas čia stovintį Šv.Jurgio koplytstupį šiandien vadina tiesiog Vytautu. Mat būtent čia, kaip skelbia Trakų istorinio nacionalinio parko interneto puslapis, „prasideda kelias į istorinę Lietuvos sostinę – Senuosius Trakus“, kur gimė Vytautas Didysis. O ir pats kelias, vedantis į jo gimtinę, pavadintas jo vardu.

Šv.Jurgio skulptūrą prieš gerus 20 metų išdrožė tautodailininkas iš Elektrėnų Bruno Margevičius. Gražiai išdrožė… Drūtai. Turbūt iš ąžuolo, kad taip gražiai išsilaikiusi. Tik pamatai… Ištrupėjusios plytos rėkte rėkia, kad šv.Jurgis tuoj tuoj grius. Oi, Jurgi, Jurgi, koks per 20 metų tapai panašus į nūdienos Lietuvą – išgražėjusią, praturtėjusią… Vis labiau tvirtėjančią! Tik tie pamatai, pamatai! Kai juos pamatai…

Šv.Jurgio koplytstulpis. Autoriaus nuotr.

Ar dar pamenate legendą apie Napoleoną Vilniuje, kai jis, susižavėjęs Šv.Onos bažnyčia, norėjo ant delno ją neštis į Paryžių? O aš pamenu. Ir kai pamačiau šv. Jurgio pamatus toje vietoje, kuri vadinama naujųjų Trakų miesto vartais, man kilo nuoširdžiausias geismas virsti Napoleonu ir ant delno iškilmingai jį nusinešti į Vilnių! Ir padėti Lukiškių aikštėje. Vietoj bunkerio. Padėti tokį, koks jis dabar. Neremontuotą, nerenovuotą. Kad jis, šv. Jurgis, Lietuvos globėjas nuo 1602-ųjų, savo griūvančiais pamatais priverstų mus pykti ne ant Vinokuro, Šimašiaus ar Lukašenkos, o ant savęs. KAD LIAUTUMĖS KNARKĘ. KAD PABUSTUME PILIEČIAIS. BENT KAS ANTRAS. KAD RINKIMAMS MŪSŲ PAKAKTŲ.