Gediminas Jakavonis. Kai už Petrą tik verkti norisi

photo_1_85274399.jpg (600×580) Stasio Žumbio nuotr.
Ar pamenat, kai prieš trisdešimtmetį Atgimimo laikotarpiu skambėjo šūkis „Su Sąjūdžiu už Lietuvą!“, o dabar, artėjant Prezidento rinkimams, eilėje kandidatų į šį postą esančiam Petrui Auštrevičiui pritaikyti: „Su Auštrevičiumi už Lietuvą!“. Ir juokinga, ir verkti norisi.Neseniai minėdami savo Nepriklausomybės atkūrimo šventes, girdėjome daug kalbų apie savo valstybės tautos interesų išsaugojimą. Tai pasiekti mes stengiamės ugdydami patriotizmą, prisimindami visų laikų Lietuvos laisvės gynėjus.

2004 m. stodami į Europos Sąjungą, tikėjomės, kad tvirtinsime savo valstybingumą, greitindami ekonomikos augimą ir spręsdami socialines savo šalies problemas. Manau, pagrindinis mūsų šaliai atstovaujančių europarlamentarų uždavinys – užtikrinti protingą eurointegracijos ir nacionalinių vertybių santykį. Štai čia norėčiau atkreipti dėmesį į mūsų europarlamentarą ir jau kelintą kartą bekeliantį savo kandidatūrą į šalies prezidento postą P.Auštrevičių. Jo, kaip liberalo, atstovaujančio Federalų frakcijai, pozicija būtų suprantama, jeigu ta nuomonė sutaptų su tautos, norinčios išsaugoti savo valstybę, kalbą, kultūrą ir tradicijas. O čia akivaizdžiai susiduria nesuderinami dalykai.

Kaip ir P.Auštrevičius, baigęs tą patį Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, pirmiausia analizuoju jo ekonominės programos dalį. Čia nieko nekalbam apie šalies ekonomikos vystymo kelius, perspektyvas, numatančias visos Lietuvos pragyvenimo lygio augimą. P.Auštrevičius gražiai kalba apie „Europos vyriausybę“, apie būtinumą Lietuvai tapti europine šalimi, tarsi būtumėm kažkur Afrikoje. Bet čia iškyla klausimas, ar ta europinė Lietuva, neturinti savo balso ar net ir nepriklausomybės federalinėje Europoje, ar tai stipri Lietuvos valstybė, prisidedanti prie bendro visos Europos klestėjimo. Klausimų daugiau nei atsakymų.

Sąjūdžio atgimimo Lietuvoje mes buvome vieningi, nes žinojome, kur einame. Buvome vieningi, kai stojome į NATO ir Europos Sąjungą, nors stojome į savo „įsivaizduojamąją“ idealiąją Europos Sąjungą. Tuometinis vyriausiasis mūsų euroderybininkas P.Auštrevičius pridarė nemažai klaidų. Vien Ignalinos AE „sustabdymą“ pavertęs į „uždarymą“, turėtų atgailauti prieš visą tautą, nekalbant apie mūsų žemdirbius, gaunančius nepalyginamai mažesnes išmokas už kolegas iš Vakarų Europos.

Primenu ir prezidento priesaikos tekstą: „Aš (vardas, pavardė) prisiekiu Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, gerbti ir vykdyti įstatymus, saugoti Lietuvos žemių vientisumą; prisiekiu sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas; prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. Tepadeda man Dievas!“

Šiandien Lietuva serga. Ji nėra vieninga, nežino, kur eina su Europa. Tai kur tu Ją ruošiesi vesti, Petrai Auštrevičiau? Ar į lygiateisę Europos valstybių sąjungą, ar į federalinę Europą, kur mūsų tauta išnyks?

respublika.lt