Irena Vasinauskaitė. Jam mamytė taip prisakė? arba … Lietuva ir vėl tampa teritorija?

Irena Vasinauskaitė. Jam mamytė taip prisakė? arba ... Lietuva ir vėl tampa teritorija?

Šiandieną vis dažniau išgirstu nusistebėjimą: „Kiek netoli tenuėjome“. Prieš 32 metus, 1989-aisiais, į Lietuvą buvo atvykęs Maskvos emisaras Nikolajus Sliunkovas. Jis savo demagoginėmis kalbomis bandė„atvėsinti“ į išsivaduojamąjį Sąjūdį pakilusius žmones.

Ir aš modernėju – pasakodama praeities įvykius vartoju šios dienos leksiką, kuomet faktai tarsi susišaukia.

Senas Baltarusijos kompartijos funkcionierius, uolumu išsitarnavęs krėslą Sovietų sąjungos sostinėje, įtikinėjo mus net nekalbėti apie Nepriklausomybę, o likti ten, kur esame, ir, regis, kaip buvo įpratęs uždaruose partiniuose pasitarimuose kalbėti, neatsargiai mūsų valstybę pavadino… TERITORIJA.

Och, koks kilo pasipiktinimas! Maskvos emisaras iš karto gavo pravardę – niekas jo tuomet kitaip nevadino, tik „sliūnia“. Uodegą pabrukęs Nikolajus Sliunkovas nešė kudašių iš Lietuvos ir daugiau jo rango partiniai veikėjai mūsų valstybėje nebesirodė. Tada atvyko pats Gorbis, tačiau net ir pagarbiau bendraudamas Tautos apsisprendimo nepakeitė – Atgimimo bangos užlieta mano šalis ilgai prisiminė „sliūnios“ įžeidimą. Prieš daugiau nei tris dešimtis metų dar buvome Valstybė, kurios piliečiai tebeturėjo savigarbos.

O dabar? Kelių karantino bangų nuvarginti, COVID-19 viruso ir momentinių vakcinų įbauginti, mano broliai ir sesės lietuviai nė nesureagavo į Seimo nario iš TS-LKD frakcijos Mato Maldeikio „sliūniavimus“ LTV „Dienos temoje“ (žr. ČIA).

Šis politikos naujokas – Lietuvos Respublikos Seimo Europos komiteto narys.

Minėtoje laidoje M. Maldeikis postringavo, kad Europos vadovų Taryboje Lietuvai atstovauti turėtų ne Prezidentas Gitanas Nausėda, o Premjerė Ingrida Šimonytė. Arba bent abu, vos ne už rankučių susikibę, ten turėtų važiuoti. Ir aiškino, kad „pagal Konstituciją ir valstybės sąrangą“, jei „ES traktuosime kaip valstybę“, tai „ES yra vidaus politikos dalis“, o už vidaus politiką prieš rinkėjus atsakinga Premjerė.

Išvertus į lietuvių šnekamąją kalbą M. Maldeikio „pasliūniavimus“, Europos Sąjunga yra valstybė, o Lietuva – jos… teritorija, už kurią atsakinga Premjerė? Pagal kokią Konstituciją tokius išvedžiojimus skleidžia TS-LKD parlamentaras: ar apie tą ES Konstitucija, kurią 2004 metais vienintelis Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo, o didžiosios šio valstybių junginio šalys vetavo? O gal Maldeikių sūnaitėlis Konstitucija vadina Lisabonos sutartį? Arba tiesiog antrina užsienio reikalų patronui Gabrieliui Landsbergiui, teigiančiam, kad jei ES traktuotina kaip valstybė ir ji negalinti kaipo tokia vieningai taikyti sankcijų Astravo AE, tai gal pakaktų ir „šios valstybės“ parlamentarų balsų daugumos?..

Gal kas supranta, ko šis Lietuvos diplomatijos anūkas tokiomis kalbomis siekia? Kad visos mažosios ES valstybės taptų teritorijomis, kurių atstovai Europos Parlamente liktų amžina mažuma?..

Labai nenoriu garsiai klausti, tačiau privalau: ar tikrai TS-LKD skelbia Lietuvos valstybės laidotuves, o kitais metais Nikolajui Sliunkovui įteiks Laisvės premiją? Čia, žinoma, ironizuoju.

Bet dabar rimtai. Nesu 1,92 cm grožio, t.y. Lietuvos Prezidento fanė. Bet kaip ir Marijonas Mikutavičius, „aš labai myliu Lietuvą“. Ir jeigu yra tokia struktūra – Europos vadovų Taryba, tai mano šaliai joje privalo atstovauti valstybės vadovas. Šiuo metu didžiausią rinkėjų pasitikėjimą yra gavęs Prezidentas Gitanas Nausėda – jam ten ir dera vykti.

Beje, o kur buvo Matas Maldeikis, kai į Briuselį 10 metų važinėjo Dalia Grybauskaitė? Ar tik ne tame pačiame Briusely? Sakys, tada tokios asmeninės nuomonės dar nebuvo susiformavęs ir tik dabar atėjęs į protą? Kai šeimoje net du ES vidaus politikos influenceriai – europarlamentarai tėtis ir mama (vienas buvęs, kita esama), ko gero, kitaip ir būti negalėjo. O žinant, kaip pastaroji mėgsta ir savo asmeniškumais viešai taškytis (tiek ir simpatijomis – ypač Lietuvos Daliai ir Ingridai, tiek ir pagieža – kad ir tam pačiam Gitanui), panašu, visokie „su niekuo nederinti“ asmeniniai nušvitimai jau tapo šeimos tradicija.

Bet gal retkarčiais galima ir susiturėti? Ar net atsitokėti? Ar dar mažai valstybinių reikalų per tuos myliu-nemyliu… esame sužlugdę? Gal galima bent prieš Vasario 16-ają – Lietuvos Valstybės Atkūrimo dieną – apie kai ką daugiau nei aš – mane – man… pagalvoti? Ir prisiminti, kiek aukų padėta ant Tėvynės Laisvės Aukuro, kad niekada, girdite, niekada nebebūtume tik TERITORIJA.