Biografinė apybraiža „Gyvenimas šėlsta nevilties agonijoje“, (2019, Leidykla homo liber ) gražiai įsipina į visą žinomo istoriko publicisto Juozo Brazausko knygų vainiką, atgaivinantį sovietinio režimo iš tautos istorijos išstumtus Lietuvos kultūros/politikos veikėjų vardus.
Visi pasaulio filosofai patvirtina, kad tautų istorijas kuria asmenybės. Ne modernūs sporto stadionai, ne asfaltuoti keliukai nulėmė ir nulems Tautos istorijos veidą, o asmenybės! Pirmame knygos puslapyje, tarp finansiškai jos gimimą parėmusių vardų, dominuoja ir Raseinių rajono savivaldybė. Džiugu, kad savo žemietį ariogališkį, jaunos nepriklausomos Lietuvos valstybės patikėtinį talentingą diplomatą pagerbia jo gimtasis kraštas!Tokias neeilines asmenybes prikelti iš užmaršties logiškai pirmiausia priklausytų mūsų istorikams mokytojams. Kas atsakytų, kiek tokių mokytojų dabar yra Lietuvoje? Kiek iš jų imasi parašyti moksleiviui parankių, įdomių, dominančių mūsų ateities kartą, istorinių knygelių, papildančių istorinių vadovėlių programinę medžiagą? Ar iš viso galėtume jų susirasti bibliotekų ir knygynų lentynose? Vargu…
Kodėl? Juk mūsų Lietuvos valstybės vingiai visą šimtmetį buvo labai sudėtingi, pragyventi carizmo ir bolševizmo dešimtmečiai, brutaliai iš pagrindų perrašinėjo Tautos istoriją, stengėsi į ją supilant visą sovietinės propagandos melą…
Ar kas dėl to susirūpino, ar dėjo pastangas atstatyti istorinę tiesą, ypač reikalingą žinoti mūsų jaunajai kartai? Ar nors kiek pasistengė, kad gimtų nauji istorijos vadovėlius paremiantys ir papildantys skaitinių priedai vyresniųjų klasių mokslaiviams, ypač tiems kurie nori studijuoti nesumeluotą Tautos istoriją, kurie toliau sieks tapti Lietuvos valstybės diplomatais, seimo ar vyriausybės patikėtiniais?..
Reikia pripažinti, kad istorijos mokytojo eksperto (nuo1993 m.), publicisto Juozo Brazausko per pastaruosius dešimtmečius išleistų knygelių istorinė vertė neįkainuojama.
„Gyvenimas šėlsta nevilties agonijoje“ – irgi pačiu laiku pasirodžiusi knyga apie (1918 metais) susikūrusios mūsų Lietuvos valstybės pirmąjį diplomatą Danijoje, vėliau kitose Skandinavijos valstybėse, kalbėjusį keliomis pasaulio kalbomis, sugebėjusį bendrauti su pasaulio elitine publika, nepaprastai plataus akiračio inteligentą, sukaupusį išsilavinusio europiečio politinę kultūrinę patirtį, rašytoją modernistą, pirmąjį lietuvių literatūros ekspresionistą Jurgį Savickį (1890-1952) – daug kam atvers akis.
Knyga turėtų sudominti ir dabartinius mūsų diplomatus ir naujuosius emigrantus. Jurgio Savickio, kaip diplomanto, veikla turtingai pasireiškusi jaunos Lietuvos užsienio diplomatijoje, kurią ir nenorėdamas imi lyginti su šiuolaikinės mūsų diplomatijos veidu – yra tiesiog įspūdinga.
Perskaitai keletą J. Savickio patraukliai pateiktų autobiografinių duomenų iš jo dienoraščio „Žemė dega“, pastudijuoji J. Brazausko knygą nuo pradžios iki pabaigos, ir netyčia ima rausti ausys, palyginus, kokie diplomatai mūsų valstybei atstovauja dabar… Žinoma, lengva viską suversti sovietinei priespaudai ir komunistiniam aukėjimui, tačiau, kad Lietuvos URM mažai dėmesio kreipia į tai, kokio lygio ir intelekto diplomatą „pakrikštija“ vykimui į aukštai išsivysčiusią užsieno šalį – visiems aišku ir be jokų komentarų…
Reikia stebėtis autoriaus kruopštumu ir darbštumu surinkti iš keliolikos pasaulio šalių ir keliolikos Lietuvos archyvų medžiagą apie Tėvynės reikalams atsidvusį diplomatą, bet kartu reikia pripažinti ir autoriaus neeilinį talentą tą medžiagą sklandžiai supinti į nuoseklų visos knygelės audinį, jos spalvingai patrauklią ornamentiką taip, kad atsiskleistų diplomato įvairiapusiškumas: įgimtas meninį talentas, politinė, ekonominė, kultūrinė vakarietišką samprata.
Toji J. Savickio samprata atskleidžiama motyvuotai, gyvu įdomiu pasakojimu. Tai didelis ir knygos redaktorės Teresės Gužauskienės nuopelnas. J. Savickio prigimtinės savybės per gyvenimą eiti ne tuščiomis savo gilių žinojimų pilnomis rankomis perduodamos pasiremiant kompetentingų mokslininkų, literatūros, teatro, dailės, kritikų tame laikmetyje vienur ar kitur įrašytais, ar pasakytais žodžiais. Malonu sutikti Vyt. Kubiliaus, Mykolaičio Putino, B. Dauguviečio, A. Oleko-Žilinsko, K. Korsako, D. Saukos,J. Sprindytės, B. Sruogos, P. Galaunės, K. Binkio, ar išeivijos korifėjų A. Nykos-Niliūno, J. Aisčio motyvotus profesionalius įvertinimus.
Išminties ir dvasingumo pilna rašytojo J. Savickio „literatūrinė grafika“, pagal dr. Vyt. Kubilių, toli lenkė visą to meto lietuvių rašytojų plejadą, atsiskleidė, kiekvienam kūrėjui būtinu moraliniu kodeksu: atsispirti, išlikti, nepasiduoti, renkantis teisingo gyvenimo kelią bet kokioje, kad ir pačioje mažiausioje veikloje.
Neveltui pokario JAV lietuviškame laikraštyje „Draugas“ rašytojo bičiulio Antano Liutkaus paprašytas išeivijos redaktorius kunigas Juozas Prunskus išspausdino atmintinus žodžius diplomatui J. Savickiui pagerbti: “… tai buvo žmogus plataus patyrimo, didelio talento, gilaus intelekto, plačiai įaugęs į Vakarų kultūrą, vienas iš pirmaujančių ano meto mūsų rašytojų. Mums buvo prestižas spausdinti jo kūrinius…Buvo malonumas su tokiu mūsų kūrybos švyturiu palaikyti ryšį…“
Dirbdamas nuolatiniu Lietuvos delegatu Tautų Sąjungoje Ženevoje, labai aktyviai palaikė VLIKo pirmininko prelato M. Krupavičiaus idėją siekti bendrų pastangų kovoje dėl Lietuvos išlaisvinimo. Konkretūs darbai šioje srityje nušviesti ir J. Brazausko knygoje.
Okupavus Lietuvą, tapęs tarnybinių intrigų auka, talentingas diplomatas iš Raseinių rajono Pagausančio kaimo Jurgis Savickis baigė savo diplomatinę veiklą Šveicarijoje 1940-06-15.
Sovietų režimo nekenčiama, senoji Šveicarijos lietuvių karta jį pažino, aukštai vertino ir iki mirties nepamiršo. Ar jaunajai kartai jis yra brangus, tenka tuo suabejoti. Knygoje „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“ (Kaunas, 2009) ,jis paminėtas tik vieną kartą, bet be gyvenimo ir kūrybos aprašymo. Dabar rašytojas ir diplomatas vėl prikeltas naujam gyvenimui.
Šveicarija