Atsiverčiu 2020-ųjų metų plėšomo sieninio kalendoriaus gegužės 7 dienos lapelį su įrašu : « Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena », tačiau nė eilutės šiai unikaliai Tautos istorijai paaiškinti 21-jame amžiuje gimusiems Lietuvos piliečiams.Įdomu, kiek jie žino apie 40-tį metų trukusį caro įsakymą uždraudusį lietuvišką spaudą ir jos gelbėtojus: Tautos pilkuosius didvyrius Knygnešius? Juk ir LR partijų, besiveržiančių į Seimą, programose (jau 30 metų!) nėra skiriama pakankamo dėmesio šios unikaliausios pasaulyje Tautos istorijos Atminčiai išsaugoti.
Nenustebtume, jeigu ne visi jaunieji Seimo nariai nors ką nors daugiau galėtų paaiškinti…
Uždraustos lietuviškos spaudos atgavimo (1904 m. gegužės 7 d.) paminėjimus savo šeimoje prisimenu jau daugybę metų. Sunku dabar atminti vaikystės metus, kai suvokiau tų minėjimų prasmę Lietuvos istorijoje, tačiau tikrai daug anksčiau negu kiti mano bendraamžiai.
Nors KNYGNEŠIO vardas sovietinio režimo metais buvo sąmoningai ignoruojamas, tačiau, dėstydama literatūrą vidurinėje mokykloje, tą vardą sureikšmindavau. Niekas nebūtų privertęs išbraukti iš mano atminties Senelio knygnešio Martyno Survilos nuopelnus lietuviškam raštui išsaugoti, veikiant pavojingose lietuviškų knygų iš Prūsų į Tėvynę gabenimo baruose.
Kai 1993 metais iš Orienburgo (Rusija) kalėjimo į Vilniaus Genocido centrą buvo pargabenta mirties bausme nuteisto ir 1941 m. sušaudyto Tėvo mokytojo Jono Survilos byla, pastebėjau, kad prie aktyvaus pasipriešinimo prieš sovietinę santvarką nusikalstamų faktų Tėvo byloje, buvo pabrėžiama antibolševikinė: „pavojingo nacionalisto knygnešio sūnus.“ Reiškia – ypatingas priešas.
Kiekvienais metais atvykusi atostogų į Lietuvą, nueinu prie 1940-ųjų vasarą laikinosios sostinės Kauno Karo muziejaus sodelyje pastatytos Knygnešių sienelės su 100-tu žymiausių Lietuvos knygnešių pavardėms, tarp kurių ir mano senelio MARTYNO SURVILOS pavardė. Įdomu, kad išlikusi sveika per pirmąją rusų ir per vokiečių okupaciją, sienelė sunaikinta buvo tik… 1950-siais. “Matyt, tuo laiku dar nedaug turėjome išdavikų/kolaborantų”, – patvirtina ne vienas patriotas istorikas.
1989-tų metų Sąjūdžio mitingų įkvėptas, skulptoriaus Juozo Rimšos sūnėnas inžinierius Aidas Rimša ėmėsi šventos pareigos atkurti Knygnešių sienelę, o LR archyvų departamento bibliotekos direktorius B. Kaluškevičius įsipareigojo parašyti knygą „Šimtas knygnešių“,1997. Džiaugiuosi, kad mano asmeninėmis lėšomis (1993 m.) įsteigta Knygnešio M. Survilos piniginė premija tiems darbams gražiai pasitarnavo.
Knygos „Šimtas knygnešių“ autorius pasakoja, kaip mielai jam talkino rajonų ir Lietuvos miestelių kraštotyrininkai, archyvarai, bibliotekininkai, Respublikinė „Knygnešio“ draugija, vadovaujama aktyvios Knygnešio anūkės prof. Irenos Kubilienės.
Pakalbintas, kaip sekėsi atgaminti knygnešių likimus, B. Kaluškevičius pasakoja: “…apie keletą sienelėje įrašytų knygnešių beveik nieko nebuvo žinoma… dalis jų ištremtų caro, o vėliau sovietiniais laikais į Sibirą, ten ir baigė savąjį gyvenimo kelią…“
Apie knygešius, daraktorius iš įvairių šaltinių rinko Vaclovas Biržiška, Petras Ruseckas, Vladas Nagius- Nagevičius… Daugelis sienelėje įamžintų Knygnešių: J. Bielinis, M. Valančius, V. Kudirka, F. Bortkevičienė buvo žmonių atmintyje dar gyvi. Tačau apie kai kuriuos žinios šykščios, o enciklopedijų duomenys neretai klaidingi. Sienelėje buvo pasistengta parinkti įvairių visuomenės sluoksnių, išsilavinimo, profesijų žmones, kurie turėjo atstovauti visoms Lietuvos vietovėms. B. Kaluškevičiaus tikslas – apie kiekvieną Knygnešį papasakoti kiek galima išsamiau, kad ateinančioji Lietuvos patriotų karta žinotų savo Tautos istoriją.
Baimė būti caro žandarų persekiojamiems, nuteistiems mirties bausme, kankinamiems caro kalėjimuose, nedavė ramybės nė vienam iš Knygnešių. Rūpestis, kad daugelio jų didelės šeimos liktų be maitintojo, jiems grėstų baisi caro, o vėliau sovietinio režimo neapykanta, užkertanti kelius į geresnę ateitį. Tokios neapykantos svorį pajutau savo likimu, nes sovietrežime patirtos skriaudos lyg įdagai sieloje persekios iki mirties.…
Paminklas Knygnešiams, atgimus Lietuvai, atstatytas. Senosios lietuvių poezijos tomuose išlikęs ir Petro Vaičiūno eilėraštis sukurtas specialiai Knygnešių sienelės didvyriams: “…kurie knygomis gynė nuo caro Tėvynę…
Pasidomiu į LR Seimą rudenį kandidatuojančių partijų programomis ir netyčia akys užkliūva už vienintelės 2020-4-7 d. įregistruotos, naujos « Nacionalinio susivienijimo» partijos programos, kurioje įrašyta : »…kad būtų atnaujinami Tautos istoriniai iškovojimai… » ir aštrus 2020-04-20 prof. V. Radžvilo (tiesos.lt) straipsnis « Lietuvos duobkasiams …» apie pagal Kremliaus schemas aktyviai dirbančius naujuosius kolaborantus, trinančius jiems nepatinkančius Tautos istorijos puslapius.
Stropiai istorijos puslapius naikinančius ne tik Lietuvoje, bet ir Pasaulio lietuvių (iš Lietuvos išvykusių emigrantų) Bendruomenėje.
Šveicarija