Janina Survilaitė. Lietuvos istorinės atminties išsaugojimas – išeivijos kultūrinės veiklos prioritetas

„Mes už tavo pėdą tavo pėdoj žūsim,
Tu krauju žydėsi kraujo Nemune.
Iš tavęs išeisim. O tu verksi mūsų?
– Ne.- O palydėsi?- Ne.- Atminsi? – Ne.» (B. Brazdžionis) 

Su žinomu Vakarų Europje Berno universiteto profesoriumi Jan Peter
Locer`iu teko laimė bendrauti tris atgimusios Lietuvos dešimtmečius.
2021 sausio  eidamas 85-sius metus Profesorius J.P. Locheris
mirė. Tai didelė netektis lietuviškos literatūros sklaidos baruose
visame pasaulyje, nes Profesorius gerai pažino pasaulio
mokslininkus-baltistus, dalindavosi su jais patirtimis baltistikos
moksle, neblogai kalbėjo lietuviškai… Netekome širdingo aktyvaus
lietuviškos kultūros rėmėjo, užtarėjo, skatintojo pamilti mūsų
unikaliąją literatūrą, kurioje Profesorius matė išskirtines jos temas:
partizanų, tremtinių, kalinių, pabėgėlių nuo okupacijos arba
okupuotųjų lietuvių skausmo, sulaužytų likimų ir gyvenimų unikalumą.
Tiek daug politinių perversmų nepatyrė nė vienos pasaulio šalies
piliečiai.
Berno universiteto slavistikos-baltistikos katedros Profesorius P. J.
Locher`is nuėjo ilgą mokslininko kelią. Jo įnašas į lyginamosios slavų-
germanų-baltų kalbotyros tyrinėjimą – neįkainuojamas! Mums jis
brangus kaip senosios lietuvių raštijos: Bretkūno, Kuršaičio, Daukanto
kalbos ir kultūros tyrinėtojas.

Profesorius sako: „ seną ir unikalią savo istoriją turinti Europos šiaurės rytų šalis – Lietuva turi savo istorija didžiuotis, kurti išskirtinę literatūrą ir teisėtai
stovėti priešakinėse pasaulinės literatūros gretose“. 

Ne vienas laisvojo Vakarų pasaulio filosofas jau pirmaisiais pokario
dešimtmečiais pastebėjo, kad iš Tėvynės pasitraukusiųjų lietuvių
rašytojų kūrybos kryptį nulėmė Antrojo pasaulinio karo tragizmas:
išeivių rašytojų kūryboje įsivyravo egzistencializmas, estetizmas ir
kitos modernistinio meno pakraipos, kuriomis rimtai ėmė domėtis ir
pasaulio skaitytojai, ir pasaulinės literatūros kritikai.

Apie nuo sovietų sunaikinimo į Vakarus pasitraukusius lietuvių
rašytojus poetas M. Martinaitis atsiliepdavo kaip apie lietuviškos
tautinės literatūros pagrindėjus patriotiškumo, išskirtinio tautinio
savitumo bei įtaigios meninės išraiškos spalvų menininkus.
1999 metais policijos laikraštyje „Sargyba“ rašytojas S. Geda, kurio
draugystė su Locheriu užsimezgė Gedai bestudijuojant VU, kai 1966
metais Locheris puikiai įvertino trečiakursio Gedos poemą ,,Strazdas”.
Laikraščiui ,,Sargyba”, S. Geda davė interviu, kurio antraštė buvo
„Mes – būsimos aukos“. Pasakojimo pradžioje S. Geda teigia:
„Pasakysiu atvirai: per tą laiką visa tai, už ką kovojome, ko siekėme –
nuėjo niekais,“ […]
„Tada buvom okupuoti. Šiandien laisvi, bet besiprašantys į naujos
okupacijos glėbį. Tai – modernioji okupacija, apimanti žmogaus protą,
mintis, visą jo gyvenimą. Paprasčiausiai pardavinėjama Lietuvos
idėja, O tie, kurie pradėjo kovą už nepriklausomą savo šalį, galvojo,
jog nepriklausoma valstybė reikalinga tam, kad čia gyventų
nepriklausomi žmonės. Ar tapome tokiais? Ne. Argi apie tokią
Nepriklausomybę svajojo visa visuomenė.“
Kitas Lietuvos patriotas 2020 metis tiesos.lt internetiniame puslapyje
rašo:
,,Ar pasikeitė Lietuva nuo autoriaus laikų? Kaip ir kam dirba
prokuroras ir penki teisėjai, pritarę M. Ivaškevičiaus nuomonei, kad
Lietuvos pasipriešinimo okupacijai vadas Jonas Žemaitis, sušaudytas
Maskvoje, pamatuotai pavadintas „subingalviu“ ir tokia „informacija“,
jau pateikta rusų ir vokiečių kalbomis, neprieštarauja 25 Lietuvos
Konstitucijos straipsniui, reikalaujančiam drausti šmeižtą ir ginti
Lietuvos valstybės Konstitucinius pagrindus”;
Laisvos Lietuvos piliečiai niekada nesupras, ir niekas jiems
neatsakys į klausimą: ,,Kokią "nacionalinę premiją”ponui Ivaškevičiui
būtų paskyręs režimas, jeigu jis tokia metafora būtų charakterizavęs
sovietinių partizanų vadą”?

Sovietinio režimo propagandos, skirtos pasitraukusiems nuo
okupantų sunaikinimo Lietuvos šviesuomenę, pamiršti irgi niekada
neturime teisės: gelbėdamasis nuo sunaikinimo į Vakarus pasitraukęs
tautos elitas buvo apšauktas sovietinės Lietuvos priešais ir  išdavikais, buržuaziniais elementais, užsienyje kuriančiais nelegalias
pogrindines gaujas kovai prieš Lietuvos sovietų valdžią. 

Štai kodėl toks saldus troškimas Šveicarijos išeivijai sugrąžinti tą patį
sovietinį statusą apėmė šiandienines PLB valdybos emigrantes. Štai
kodėl visas dešimtmetis visoje lietuviškoje pasaulio spaudoje garsiai
įrodinėjama: ,,Šveicarios išeiviai pokaryje įsikūrė, kaip nelegali
buržuazinių nacionalistų gauja – NELEGALIAI”. 

Pirmais pokario dešimtmečiais lietuviškame egzilyje jau buvo pradėti
tobulinti seni ir kuriami nauji teisingi lietuvių tautinės kultūros
pagrindai, kurie sėkmingai skrido į Vakarų pasaulio literatūros erdves,
sulaukdami pripažinimo.
„Turime parodyti, jog nesame jokia vergų tauta, jog branginame
Vakarų civilizaciją ir demokratines laisves ne vien ant popieriaus, ir
kad esame pasiryžę kovoti už savo tautinius idealus…“- rašė Stasys
Barzdukas drauge su Pranu Skardžiumi ir J. M. Laurinaičiu išleisdami
lituanistiniam išeivijos švietimui reikalingą „Lietuvių kalbos vadovą“
(1950). Tos pačios nuostatos buvo kartojamos ir pagal J. Bačiūno ir
Stasio Barzduko projektą JAV pradėtame leisti žurnale „Pasaulio
lietuvis“ (1963). 

Šiomis dienomis Santaros – Šviesos Vilniaus klubas organizuoja
virtualią diskusiją: ,,Ar tikrai mums reikia nacionalinio susitarimo dėl
švietimo? Kas ir dėl ko turėtų susitarti?,,Įdomu, kad tokią svarbą vėl iš naujo reikia iškelti praėjus 30-čiai Tėvynės atgimimo metų?
P.S. (Plačiau apie Lietuvos istorinės atminties išsaugojimą ir išeivijos kultūrinės veiklos prioritetus galima paskaityti 2020 homoliber išleistoje J. Survilaitės knygoje ,,Paralelės”)