Iš kairės į dešinę: Stefanie, lietuvė Gualberta Užaitė ir kroatė Marija 2000 m. | Archyvinė nuotraukaNuo 20 a. pabaigos kiekvienais metais Vėlinės man primena jau ne vien artimuosius, palaidotus Lietuvos kapinėse. Širdį veriantis kapinių liepsnelių spindesys mintis ir jausmus Šveicarijos kalnų takais nuveda prie pasakiško Keturių kantonų ežero, kur ant jo kranto, istorinių Alpių kalnų: Rigi Kulm ir dvynių Myten papėdėje, stovi senas XIX a. viduryje įkurtas Ingenbhol katalikių moterų vienuolynas. Kunigo prof. Jono Juraičio teigimu, XX a. bėgyje, vienuolyno archyvuose galima pamatyti apie 500 lietuviškų pavardžių. Tiek iš Lietuvos atvykusių lietuvių ilgiau ar trumpiau visą šimtmetį varstė šios Dievo palaimintos šventovės duris.
Kai 1998-2005 metais su senąja išeivijos karta ruošiant spaudai dokumentinę knygą „Alpių lietuviai (Alpenlitauer“,2005), pagal Profesoriaus rekomendaciją, galėjau artimiau susipažinti ir su Ingenbholio vienuolyno istorija. Vyresniosios vienuolyno Theresianum sesers Stefani (Stephanie) rūpesčiu gavau lietuvių vienuolių sąrašą (1900–2000 m.), kuriame įrašytos 64-ios lietuviškos pavardės: 62 seserys įvairiais laikotarpiais davusios amžinuosius įžadus Ingenbhol vienuolyne dvi: Ieva Vitkutė, gim. 1903-02-10, ir Magdalena Kontrimaitė, gim. 1899-03-05 – likusios kandidačių sąrašuose. (Sąrašas pateiktas J.S. knygoje „Alpių lietuviai. Alpenlitauer“ p. 165-166)
Pirmoji lietuvaitė vienuolė Kazimiera Malewsky iš Kretingos amžinuosius įžadus davė 1907 metais rugsėjo 3d., paskutinė – Aurica Bačiulytė iš Utenos – 1943 balandžio 6 d. Daugiausia lietuvių amžinuosius įžadus davė Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu: 1931 ir 1933 metais – po septynias, 1934 – šešios, 1935, 1936 ir 1938 metais – po keturias.
… Štai 2004-jų ankstų Vėlinių rytą, pasiėmę pr of. kunigo J. Juraičio rekomendaciją (pašaliniai į vienuolyną neįleidžiami), sėdome į mano ištikimo draugo, šveicaro pianisto ir orientalistikos meno eksperto, Žano (kurio pavardė irgi įrašyta rekomendacijoje) automobilį ir visu greičiu riedėjome Schyz kantono keliais. Lijo. Pažliugęs asfaltas iš po automobilio ratų purškė nesvetingai tirštą šaltą lietaus vandens srovę. Buvo pavojinga slystelėti besilenkiant su autostrada nutrūktgalviškai skubančiais automobiliais, tačiau mano draugas automobilį valdė meistriškai, neblogiau už jo pianinu atliekamas sudėtingas Bacho, Bramso ar Mocarto melodijas…
Tradicinis mirusiųjų pagerbimas Vėlinių dieną mano Tautai ypatingai svarbus, todėl susitikimas su nepažįstamomis, svetimoje šalyje suradusiomis tikrąją Dievo prieglaudą, palaidotomis seserimis vienuolėmis buvo labai jaudinantis. Iš prigimties esu lyrikė, todėl kartu su liūdnais Vėlinių apmąstymais, garsiai akompanuojant automobilio padangoms, mintyse nesąmoningai rimavau girdėtus, ar pačios seniai kurtus posmus:
Gal gįžtu per anksti? O gal vėlinuos? –
Šiandien ton paskutinėn stotin…
Nusilenkt joms visoms. Juk jau Vėlinės…
Atminčių pelenais tyliai beldžias širdin…
Iš pasąmonės atkapstinėjau išeivijos dienoraščiuose perskaitytus epizodus apie seseris vienuoles.
…Stanislovo Vaitkevičiaus dienoraštyje 1986-07-10 yra aprašytas pasakojimas apie 1986m. birželio 29-tos dienos šventę vienuolyne. Šventėje dalyvavo dvi dešimtys lietuvių vienuolių. Vienuolyno koplyčioje vyskupas A. Baltakis aukojo šventas Mišias, ir savo pamoksle išsakė padėką arkivyskupui Matulaičiui, kuris visada teikė didžiulę pagalbą jų kilnių pašaukimų įgyvendinimui.
Tada prie Liucernos Keturių kantonų ežero pirmą kartą suskambėjo lietuviškos giesmės. Stebėjau, kokius gilius jausmus išgyveno mūsų Seserys vėl išgirdusios giesmes ir maldas ta kalba, kurią jau buvo primiršusios. Vyskupas A. Baltakis po mišių aplankė negaluojančias ligones lietuvaites ir suteikė joms palaiminimą.Tai buvo nepaprastai dvasiškai saulėta birželio pabaigos diena, giliai daugeliui vienuolių gal jau ir paskutinį kartą įspaudusi į širdis bebaigiančius išblukti Tėvynės Lietuvos prisiminimus, meilę ir paguodą visų bendrai, bet kol kas nepasiekiamai, geležine uždanga apsitvėrusiai, raudonųjų ateistų niekinamai Tėvynei… – rašė savo dienoraštyje St. Vaitkevičius.
Prof. J. Juraitis (jis nuo 1952m. iki mirties rūpinosi vienuolių sielovados reikalais) pasakodavo jautrius prisiminimus, kaip vienuolės savo širdyse saugojo sentimentus okupanto pavergtai, ateistų kankinamai Tėvynei. Karštai meldėsi už savo tėvus, brolius ir seseris, už išvytus iš Tėvynės pabėgėlius, nukankintus Sibire ir okupanto kalėjimuose tautiečius. Jeigu pavykdavo sutaupyti keliolika frankų – tuojau siųsdavo į Lietuvą…
…Šalta Vėlinių rasa permirkęs asfaltas, iš abiejų pusių jį lydinčios nesvetingos pajuodavusios uolos, pusiau pliki medžiai, parudavusi, bet dar sodri pakelių žolė, godžiai rupšnojama skambalais pasipuošusių karvių – viskas man primenė Vėlinių gedulą ir seną skolą: malda pagerbti savo Tėvynės Seseris.
Atvykę, pasukame prie gražių klasikinių rūmų. Vartai mums iš anksto atkelti, ir, tik išlipę iš automobilio, Theresianum rūmų tarpduryje pamatėme mūsų laukiančią, draugiškai besišypsančią vienuolę.
– Vyresnioji sesuo Stefani, – draugiškai ištiesė ji mums abiem ranką, – Prašome į svečių kambarį.
Sesuo Stefani iš karto tampa lyg sena pažįstama, nes ji turi ne tik ilgamečio bendravimo su mūsų Bendruomenės kapelionu prof. J. Juraičiu patirtį, bet ir pati prieš metus du kartus lankėsi Lietuvoje, parsivežė gražius gintaro krašto atsiminimus, ir lyg įrodymą iš kišenės ištraukė gintarinį rožinį. „Tai lietuviškas“, – sakė su pasididžiavimu.
Pareikšti savo įspūdžius iš Lietuvos, kurioje irgi ne vieną kartą yra buvęs, pasišauna ir mano draugas Žanas. Jis kelis metus yra mūsų Bendruomenės svečias, man rašant išeivijos atsiminimus ir kuriant CD filmukus yra mane apvežęs ir aplankęs visus Šveicarijoje gyvenančius senuosius tautiečius, klausęsis jų pasakojimų ir baisėjęsis sovietinės okupacijos režimo padariniais. Todėl apie lietuvius susidarė išskirtinę filosofiją, kuri idealiai sutampa ir su sesers Stefani atsiliepimais apie Lietuvą ir Šveicarijos išeivius lietuvius.
– Lietuvos likimo žmonės man primena išskirtinę pasaulio bendruomenę. Tai reto nuoširdumo, dvasios taurumo, žmogiškos užuojautos ir krikščioniško gailestingumo tauta šimtmečiais priešų smaugta, 50 metų kankinta ir ateizmo slibino niekinta, mirčiai parklupdyta ant Sibiro ledo. Tokių tautų civilizacija – ypatinga. Jie neturėjo laimės, važinėti moderniais elektriniais traukiniais stebuklingais Alpių tuneliais, greitaeigiais liftais iš vieno dangoraižio į kitą, skraidyti po pasaulį reaktyviniais boingais, tačiau niekada nesinaudodami technine pažanga, savo sielos tvirtumu liko aukščiau civilizuoti negu tie, kurie visu tuo naudojosi. Vienas mano pažįstamas Šveicarų filosofas sako, kad jam daug brangesnis doras mažaraštis, negu pasipūtęs Sorbonos absolventas…- įsijautęs pasakojo Žanas.
Tokie šveicarų atsiliepimai apie mano Tėvynę visada sugraudina. Nustebina svetimos šalies piliečių sugebėjimas nupiešti humanišką mano gimtojo krašto atmosferą, mokėjimą mylėti savo Tėvynę. Žinoma, galėčiau tuojau pasipriešinti, kad mano bendrapiliečių, ypač naujų emigrantų, tarpe yra tokių, kurie tebesivadovauja sovietinio režimo nuostatomis. Tai naujieji kolaborantai ir jų skelbiama nesveika propaganda, kuri atgimusiai Lietuvai vystytis nepadeda. Palyginus su Šveicarijoje gyvenančia lietuvių patriotų išeivių karta sovietijoje užaugusi karta yra sugadinta. Buvusių okupantų tarnų palikuonių sielos sužalotos iki tiek, kad naujos kartos Šveicarijos emigrantė su pasididžiavimu neseniai (2004) man pateikė apie save tekstą, prašydama įrašyti apie jos pavyzdingą šeimą rengiamoje knygoje “Alpių lietuviai”. Straipsnis nuvylė, nes ji rašo, kad jos tėvas ir senelis – buvo pasiaukoję idėjiniai komunistai, aktyvūs pokario Lietuvoje kolchzų kūrėjai, o didžiausias jų priešas buvo katalikų bažnyčia… Ji rašo, kad mamos tėvai buvo turtingi žemvaldžiai, naudojo samdomą jėgą, todėl tarybų valdžia teisingai jiems parodė kelią į Sibirą... Savo ilgametę (komjaunimo sekretorės!!!) veiklą sovietų režime mini prasmingiausiais ir reikšmingiausiais darbais paženklinusiais jos visą gyvenimą (plačiau žr.p. 145-147).
Jei apie tai dabar pasakyčiau savo draugams šveicarams, – žinau, abu pakrauptų, tačiau geriau patylėti. Patylėti vardan Lietuvos.
…Šiandien, (2020-10-25), rašydama šį tekstą vėl susimąstau, kas iš tikrųjų (nuo 1990m.) pasikeitė Tėvynės politikoje? Štai naujos emigracijos ŠLB vadovė 30-ojo Lietuvos atgimimo dešimtmečio pradžioje, po patriotiškos mūsų tautos išeivijos mirties, viešai išeivius apipila sovietine propaganda, paskebdama Šveicarijoje LB įkūrusius ir veikusius NELEGALIAI. Jei dar būtų gyvi išeiviai: Lietuvos diplomatijos paminklas dr. A. Gerutis, prof. kunigas J. Juraitis ir kiti laisvąjame pasaulyje pasižymėję mūsų tautiečiai įvairių mokslų daktarai/ akademikai – tuojau pat numirtų…iš pasibaisėjimo…
… Į svečių kambarį dvi vienuoliškais apdarais pasipuošusios vienuolės atnešė mums tris puodelius juodos kvapnios kavos, ir tuojau pat pasišalino. Išgėrus kavą, ir pro dvynius Myten kalnus pasirodžius Vėlinių ryto saulei sesuo Stefani pakvietė mus aplankyti vienuolyno kapines.
– Vienos lietuvės vienuolės kapas dar tebėra nesunaikintas ir jūs turite laimę jį dar pamatyti,- pasakė mums džiugią naujieną Stefani.
Šveicarijoje kas 20-25 metai (atsižvelgiant kaip nusprendžia kiekvieno Kantono savivalda) visi kapai naikinami, ir jų vietoje laidojami naujai mirę. Tarp kalnų ir ežerų suspaustai, plotu mažesnei už Lietuvą Šveicarijai, turinčiai virš 8 milijonų gyventojų visada striuka su laisvais žemės plotais mirusiems.Paskutiniu metu ypač madingas tapo mirusių kremavimas – pelenai, kaip paskutinė mirusiojo palaikų suirimo stadija.
Sustojame prie mirusios sesers M. Agnietės Steponaitytės kapelio, kuris čia visų palaidotų vienuolių kapelių – dvynys… Taigi pagal Šv. Raštą į dangaus karalystę visiems kelias pažymėtas vienodais žemiškais ženklais… Sukalbu Sesutei Agnietei „Amžiną atilsį“ ir uždegu iš Tėvynės atsivežtą tikro lietuviškų bičių vaško žvakę.
Iš kairės į dešinę: S. Galinaitė ir Jolytė Bagdonaitė, kuriai už pasiaukojantį ligonių slaugymą (be atlyginimo) CH Badeno miestas suteikė Garbės pilietės vardą. 1985m. | Archyvinė nuotr.
Apie seserį vienuolę Agnietę ir kitas lietuves vienuoles Stefani pasako padovanosianti pliuoštelį iš anksto mums paruoštos archyvinės medžiagos, nes pašaliniams lankytis vienuolyno archyvuose draudžiama.
– Ar jums nesudarys sunkumų, kad dalis vienuolyno archyvų užrašyta prancūzų kalba ? – paklausė ji, o mano draugas Žanas prisipažino, kad prancūzų kalba yra jo gimtoji kalba. Jis visus prancūzų kalba rašytus archyvus, jau 5 metai man išverčia į vokiečių, o aš paskui išsiverčiu į lietuvių – tai įprastas mudviejų kūrybinio darbo konvejeris. Tai mudviejų auka pagerbti senąją mano Tautos istoriją…
Sugrįžusi į Ciurichą, iš vienuolyno archyvų apie vienuolę M. A. Steponaitytę perskaičiau daug mielų žinių.
Tai buvo viena iš ryškiausių vienuolyno asmenybių 50 metų praleidusi tarp vienuolyno sienų. Gimė 1906 m. Radviliškyje, mirė 1995-01-10 Ingenbhol St. Jozef seserų vienuolių prieglaudoje. 1928 m. baigė Kauno mokytojų seminariją, kartu lankydama paskaitas Kauno meno mokykloje, kurioje irgi išsilaikė valstybinius egzaminus.1929-1934 m. studijavo Kauno universitete filosofiją, pedagogiką, psichologiją ir meno istoriją. Paskutiniais studijų metais universitete pradėjo dirbti dėstytoja Kauno mokytojų seminarijoje ir progimnazijoje. Toliau tobulinosi Italijoje ir Berlyne, o 1938 m. Ingenbhol vienuolyne davė amžinuosius įžadus ir čia pasiliko visam laikui. Kaip viena iš gabiausių studenčių puikiai perlaikė visų specialybių egzaminus Bazelio universitete ir pasitvirtino visus diplomus pagal Šveicarijos konfederacijos aukštųjų mokyklų reikalavimus. 40 metų ji dėstė įvairių Šveicarijos vienuolynų mokyklose piešimą, kaligrafiją ir meno istoriją. M.A. Steponaitytė buvo tokio aukšto intelekto menininkė, jog tik užmetusi akį į nežinomo dailininko paveikslą – meno eksperto tikslumu iš karto galėjo jį įvertinti. (daugiau apie M.A. Steponaitytę galima paskaityti J.S. knygoje „Alpių lietuviai“ (p. 105-106).
Sesuo Stefani mus nuvedė į kapinių koplyčią, kurioje saugomi visų vienuolyne mirusių vienuolių sąrašai. Akimis prabėgau per dešimtis didelės kietais viršeliais knygos puslapių, kuriuose mačiau ne vieną lietuvišką pavardę…
2004 m., lankantis vienuolyne, dvi lietuvaitės dar buvo gyvos: sesuo Gualberta Užaitė iš Viešintų, gimusi 1910-10-19d. ir sesuo M. Dievelta Strimaitytė iš Žaliosios, gimusi 1915-07-05. Abi sunkių senatvės ligų prislėgtos, kitų vienuolių rūpestingai slaugomos. Su jomis pasimatyti sutikimo negavau, tiktai perdaviau joms atvežtas lietuviškas lauktuves: šakotį ir lietuviško medaus indelį, rūtų šakele papuoštą.
Staiga vienuolyno kapinėse atsivėrusi skaudi lietuviška Atmintis ilgai dar spaudė iš akių ašaras. Čia ilsisi mano brangios Tėvynės seserys! Savo gerumu, Tautinės meilės idėjomis ilgus metus svetimame krašte besistengusios užpildyti Tėvynės ilgesio ištroškusias sielas… Čia buvo įvertinti jų kilnūs siekiai, šviesūs darbai – pats stipriausias Gerumo ir Meilės ryšys Dievui ir žmogui.
Dangų staiga vėl užklojo tamsūs, sunkūs iš kalnų atslinkę debesys.
Dar kartą visi trys atsisukome į vienuolyno kapines, kur Vėlinių žvakelės spinduliavo Dievui ir Žmogui atidavusią lietuvių vienuolių širdžių šilumą.
