Visgi girtis būdinga visiems. Juk ir ataskaita skirta tam, kad papasakotum, ką padarei. O ne priešingai – ko nedarei ir nedarysi. Kiek turėjome premjerų, prezidentų – visi gyrėsi, daugiau mažiau, savo nuodėmių nematydami.Ir jeigu kelių, Lietuvoje dar išlikusių, didmiesčių gyventojai klausosi tų kalbų su šypsena, tai provincija išjungia garsą. Nes tokio absurdo klausytis nebeįmanoma – veikia psichiką. Norisi įžnybti, apsidairyti. Ar mes tikrai ten pat gyvename?
Štai, pavyzdžiui, visi jaunieji medikai veržiasi dirbti Santaros ligoninėje ar Kauno klinikose. Kabinasi, kaip gali, prilimpa prie profesorių chalatų, rašo jiems darbus, pavaduoja ar slapta budi, kad tik užsikabintų. Kad tik liktų mieste. Tuo metu mažesniame miestelyje rezidentams siūloma nemokama gyvenamoji vieta, apmokamos studijos ir praktika, kad tik pasiliktų porą metelių dirbti. Bet norinčių nėra. O ką veikti provincijoje? Gyvenimas – ne vien tik darbas. Jaunas žmogus nori ir į kiną nueiti, ir kavinėje pasėdėti. Vilniuje vakare išeini – visos lauko kavinės žmonių apsuptos, studentai klega. O kas periferijoje? Nieko. Be to, niekas negarantuos, kad po poros metų tos ligoninės durų neužrakins ir langų neužkals optimizacija.
Taigi, kai Skvernelis sako, kad eilės pas gydytojus sutrumpėjo, negali jam nepritarti. Tokia statistika. Vieni laukia po kelis mėnesius, kiti patenka iškart, o treti nesiskundžia, nes tas gydytojas už 50 km. Taigi ir eilės jokios nėra…
Skirtumai milžiniški. Atotrūkis milžiniškas. Tą mato jau ir Briuselio klerkai. Kol vieni lietuviai perka nekilnojamąjį turtą Šiaurės Kipro pakrantėse, kiti iš minimumo tris vaikus augina ir vis dar laukia aptriušusio socialinio būsto.
Ir svarbiausia, kad su kiekvienu pagerėjimu, ekonomikos ar atlyginimų augimu, auga ir skurdas. Paradoksas, bet geriau gyventi ima tik tie, kurie ir taip neblogai sukasi. O kiti palikti virti savo sultyse.
respublika.lt