Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

„Kultūros barai“ | 2020-05-16

„Prieš pradėdami kalbėti apie kurio nors asmens baikštumą arba drąsą, pirmiausia turėtume susimąstyti, kokioje šalyje ir kokiais laikais tas žmogus gyveno“, – „Kultūros baruose“ rašo garsi vertėja Irena Balčiūnienė. 

Publikacijoje pateikdama plačią istorinę panoramą, ji atsigręžia į poetą Vincą Mykolaitį-Putiną lemtingais dviejų okupacijų metais. Ar tikrai jis buvo nendrė, linkstanti pavėjui, kaip teigė poetas Tomas Venclova?

Jeigu aš tylėsiu, tai kas prabils? Negi akmenys?[1]
Vincas Mykolaitis-Putinas

Įžanga

Pirmiausia tegul prabyla kaltintojai, reikalaujantys dvasios didybės.

„Putinas savo gyvenimo pakopų, užuolankų ir apšviestų rampų takuose […] turėjo išskirtinę laimę […] Tačiau jis nebuvo herojus, nei kankinio pavyzdys […] Putino „lūžiai“, charakteris, viso gyvenimo „pradai ir žygiai“, dargi jo šešėliškų altorių kūrybos pobūdis nepriklauso pačiai geriausiai medžiagai – tragedijom ar niūriom dramom. Greičiau nebent vodeviliui – komedijom, satyrom, ironijom. O mažne laimingas jis dar tuo, kad niekad nestokojo gynėjų ir simpatikų, kuriem jis vis atrodo kaip auka – anuomet „masoniukų“, vėliau „maskoliukų“, – taip apie Vincą Mykolaitį-Putiną straipsnyje „Putino žiedai“ rašo Bronys Raila, radikaliai pakeitęs savo pažiūras, – iš marksistinio kvaitulio išsiblaivęs ir į tautinį svaigulį paniręs[2].

Kad Mykolaičiui-Putinui „tragiškų išgyvenimų visiškai neteko patirti“, kad „joks istorinis įvykis stipriau nesukrėtė jo gyvenimo“, prisiminimuose teigia ir tremtinys Juozas Keliuotis, kuris sovietmečiu buvo bene dosniausiai šelpiamas tautiečių iš užjūrio.

Pasak jo, „V. Mykolaičio-Putino neištiko jokios didesnės gyvenimo audros. Jo nepersekiojo nė viena valdžia, nors jos kelis kartus keitėsi. Jis išgyveno, nesusipažinęs su tikru skurdu: jis visada turėjo pastogę ir duoną. Jis neturėjo ir asmeninių priešų, kurie kiekviena proga būtų nuodiję jo gyvenimą.“[3]

Dar griežčiau Mykolaičio-Putino laikyseną vertina Tomas Venclova, kurio tėvas, Lietuvos rašytojų vyriausiasis politinis vadas Antanas Venclova 1940-ųjų rugpjūtį kartu su dvidešimčia marionetinio Lietuvos Liaudies Seimo įgaliotinių parvežė iš Maskvos „Stalino saulę“:

„Neturėjome net poetų, kurie būtų tais laikais parodę tikrą moralinį pavyzdį, kaip Rusijoje Achmatova ir Mandelštamas. Daug kas tikėjosi tokio pavyzdžio iš Putino, bet ir Putinas leidosi į toli einantį kompromisą. Jo likimas – tragiškas, painus ir, deja, nelabai pamokomas.“[4]

„Putinui nepritinka rezistento ar dvasinio etalono mantija. Sutikčiau su Broniu Raila (su kuriuo anaiptol ne visada sutinku): Putinas iš prigimimo nebuvo rezistentas, buvo nendrė, linkstanti pavėjui ir prisitaikanti prie bet kokio režimo. Blogiausia, kad toji Putino laikysena dažnai skelbiama dorybe. […] Dera aiškiai pasakyti: tokia laikysena atleistina ir gal kartais neišvengiama, bet ji yra ne dorybė, o yda. Kai imamasi kompromiso, kad tauta ir kultūra išliktų, dera suvokti, kad čia esama ne tik naudos tautai ir kultūrai, bet ir kažko ydingo, nuodijančio tautą ir kultūrą (ir, deja, dažniausiai nežinia, ko yra daugiau).“[5]

Kad Mykolaičio-Putino biografijoje buvo „nesmagių kolaborantiškų epizodų“[6] Tomas Venclova kartoja kiekviena proga ir be progos,[7] matydamas tik tai, ką pats nori matyti, atmesdamas bet kokį Putino pasipriešinimą okupacijos metais. Dažnai cituojamą istorinio romano „Sukilėliai“ sakinį, kad tauta turinti subręsti ne tik laisvei, bet ir vergijai, jis vadina „kapituliantišku“.[8]

O tokio pobūdžio demagogijos viršūnė – Tomo Venclovos komentaras dėl Boriso Pasternako pasmerkimo 1958 m., kai jam paskirta Nobelio premija. „Ne vienas pasakys, kad Venclova pasmerkė Pasternaką – Pasternako biografijoje surašyti smerkėjai. Kaip žinoma, tarp jų yra ir Putinas.“

Tačiau pasmerkimas pasmerkimui nelygu. Sovietinis nomenklatūrininkas Antanas Venclova dalyvavo Maskvoje skubiai sušauktame Sovietinių rašytojų sąjungos prezidiumo posėdyje, kur rinktinė trisdešimt dviejų asmenų kompanija vienbalsiai pasmerkė „išdavikišką“ Pasternako elgesį, atėmė sovietinio rašytojo vardą ir pašalino iš Rašytojų sąjungos. Bet sūnus vis tiek pateisina tėvo elgesį, mat šis buvęs komunistų partijos narys, todėl iš jo sunku tikėtis „partinės disciplinos pažeidimo“, o štai Mykolaičio-Putino tokia „disciplina nesaistė“.[9] Bet juk jis ir į Maskvą nevažiavo!

Tomas Venclova niekina visus, kurie drįsta teisinti Mykolaitį-Putiną. Perskaitęs 1989 m. Pergalėje paskelbtas Juliaus Būtėno ir Jono Kubiliaus dienoraščių ištraukas, savo Dienoraštyje balandžio 11 d. rašė: „antrasis [Kubilius] naivus ir lėkštas kaip reta. Rašo, pavyzdžiui, kad kažkam reikėjo gaminti himnus Stalinui, idant Putinas liktų Putinu. O juk Putinas tų himnų prigamino ne mažiau už kitus – iš viso buvo klasikinis konformisto tipas.“[10] [Čia vėl šmėsteli Antano Venclovos, parašiusio LSSR himno žodžius, šešėlis…]

Net 2017 m. išleistoje pokalbių su Ellena Hinsey knygoje Tomas Venclova, nenukrypdamas nuo savo įpročio nepaliaujamai vardyti vis tuos pačius „didvyriškus“ savo poelgius ir tas pačias kitatautes garsenybes, prie kurių pavyko prisišlieti, kartu išgerti ar pasišnekėti, randa reikalą pavadinti Mykolaitį-Putiną „lojaliu valdantiesiems“.[11]

Kad Mykolaitis-Putinas „susitepė kolaboravimu“, Tomas Venclova kartojo ir 2019 m., kaudamasis už savo giminaičio Petro Cvirkos, tarnavusio sovietų saugumui, paminklo išsaugojimą.[12] Matyt, bijo, kad po to seks kitas žingsnis – bus uždarytas kvislingo Antano Venclovos memorialinis muziejus, o juk ten jau sudėtos ir „disidento“ Tomo regalijos.

Toks teisėjavimas, bandant sulyginti visiškai nesulyginamus dydžius, išplauna skiriamąją ribą tarp tiesos ir netiesos.

Kai mirtinai rizikuodamas, bet iš Lietuvos nepasitraukęs Vincas Mykolaitis-Putinas arba iš Štuthofo koncentracijos stovyklos parvežtas Balys Sruoga, arba iš sovietinių lagerių košmaro grįžęs Antanas Miškinis, gelbėdami gyvybę, rašė išprievartautas eilutes, tai buvo ne kolaboravimas su okupantu ar idealų išsižadėjimas. Tą neklystamai jautė ir jaučia daugelis.

Bet Tomui Venclovai atrodo, kad „mirties pavojuje“ 1953 m. buvo atsidūręs… Antanas Venclova, Michalina Meškauskienė, galimas daiktas, ir Justas Paleckis![13] Nors, kaip žinome, nė vienam iš jų nė plaukas nuo galvos nenukrito…

Rašau šias eilutes, puikiai žinodama, kad Tomas Venclova yra privatizavęs teisę žeminti kilniausias Lietuvos asmenybes ir jų žygdarbius, o priekaištus dėl savo tėvo laiko „blogiausios rūšies demagogija, į kurią reaguoti save gerbiančiam žmogui nedera“.[14]

Žvelgdami į praeitį ir bandydami suvokti tiesą apie įvykių priežastis arba žmonių elgesį, nepamirškime, kad pasaulį sudaro įvairūs žmonės, dvasios trupinius išbarstantys ir dvasios kalnus supilantys. Iš baimės išsibėgiojo Kristaus apaštalai, vėliau prisiėmę kankinių mirtį. O meną mėgo, beje, ir Stalinas, rašytojus laikęs „sielos inžinieriais“. Asmeninėje bibliotekoje šis kraugerys turėjo apie dvidešimt tūkstančių knygų, skaitydavo Platono, Carlo von Clausewitzo vertimus, ypač vertino Antono Čechovo kūrybą.

Lietuvos išdavikas Antanas Sniečkus irgi daug skaitė, dažnai net signalinius knygų egzempliorius. Ir kas iš to? Tomas Venclova be paliovos giriasi išskirtine privilegija mėgautis itin gausia tėvo biblioteka, bet nė žodeliu neužsimena, kad ji atsirado tremtinio bute, kurį užvaldė komunistų padlaižys. Patogu pamiršti, kaip barbariškai tuo metu visoje Lietuvoje buvo plėšiamos, deginamos, į popieriaus fabrikus vežamos ir asmeninės, ir kultūros įstaigų bibliotekos.

Prieš pradėdami kalbėti apie kokio nors asmens baikštumą arba drąsą, pirmiausia turėtume susimąstyti, kokioje šalyje ir kokiais laikais tas žmogus gyveno. Būtini amžininkų liudijimai, kad perprastume to meto mąstyseną. Būtini dokumentai, kurie padėtų teisingiau įvertinti tai, ko patys – dažniausiai – nesame patyrę.

Ne mažiau svarbu pažinti žmogaus būdą. Tačiau svarbiausia – į viską pažvelgti kuo įvairesniais aspektais, kuo platesniame kontekste, nes laikas daug įvykių užtemdo arba iškreipia jų esmę, o tiesa glūdi labai giliai.

Atkūrus nepriklausomybę, pasipylė prisiminimų knygos. Nuo tremtinių, rezistentų iki aukščiausios komunistinės nomenklatūros, kuri niekada nepasakoja apie sovietinės okupacijos siaubą, juo labiau neprisiima kaltės. Kęstutis Girnius pašaipiai rašo: „apologetika pasiekia viršūnę buvusių kompartijos vadovų pasakojimuose, kaip jie visada dirbo už Lietuvą. Galėtų susidaryti įspūdis, jog, žlugus partizanų pasipriešinimui, Centro Komitetas perėmė estafetę ir pradėjo vadovauti rezistencijai.“[15]

Jų darbus vainikuoja Algirdo Brazausko žodžiai, pirmajame Sąjūdžio mitinge Katedros aikštėje (1988-06-24) pasakyti apie Trispalvę: „Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“. O duodamas interviu laikraščiui „Argumenty i fakty“ (1989, nr. 47) kompartijos pirmasis sekretorius prisiekinėjo: „Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai. Aš manau, kad tai nerealu.“

Žmonių širdys tokios pačios, bet jie gyvena skirtingais laikais, kai keičiasi vertybės ir idėjos. Todėl toli gražu ne tas pats buvo elgtis drąsiai Stalino laikais ir šiandien – nepriklausomoje Lietuvoje.

Per sovietinę ir hitlerinę okupaciją daugumai inteligentų, kurie pasirinko ne mirtį, o gyvenimą, teko prisitaikyti, užsidėti kaukes, keliaklupsčiauti, giedoti ditirambus tironams, nepaisyti sąžinės, tačiau tų kompromisų mastai, tikslai, o svarbiausia – padaryta žala anaiptol nevienoda. Vieni su būsimuoju okupantu susidėjo dar nepriklausomoje Lietuvoje, kiti ėmė kolaboruoti pokario metais.

Todėl dabar, kai įsivaizduojame jau perpratę vieniems kraupiai juodą, kitiems didingai raudoną sovietmečio istoriją, privalėtume prisiminti, kad kiekvienas žmogus rinkosi vis kitokį buvimo, elgsenos, kalbėjimo būdą.

Be to, svarbus ir psichologinis aspektas. Kuo talentingesnis žmogus, kuo daugiau pelnęs pasitikėjimo ir pagarbos, tuo aukštesni reikalavimai jam keliami. Menkiausias mylimo, moraliniu autoritetu laikomo žmogaus kluptelėjimas sukelia didžiulę širdgėlą. Tą nuostabiai įrodo nenutrūkstantys priekaištavimai talentingajai Salomėjai Nėriai ir šaltas abejingumas parsidavėliškoms vidutinybėms – valsiūnienėms, venclovoms, gudaičiams-guzevičiams.

Todėl, iš istoriškai saugios perspektyvos smerkdami praeitį ir spręsdami apie sovietmečiu gyvenusiųjų kaltę, pabandykime įlįsti į juodą praeities dėžę, pabūkime to meto įkaitais, alsuokime melo pritvinkusiu oru, daužykime kumščiais kalėjimo sienas, kad pamatuotume savo drąsą, kurios ir šiandien, kai gyvename laisvėje, oi, kaip stinga!

Paieškokime praeities dokumentų, dūlančių užmaršties stalčiuose, – atsiskleis daug to laiko paslapčių ir netikėtumų. Gal tada geriau suprasime, kuo žmogų gali apdovanoti dvasinė nelaisvė. Gal pavyks daugiareikšmius dalykus apsakyti vienareikšmiais žodžiais, net surengti praeities akistatą su dabartimi.

Raudonoji okupacija 1940–1941

Taip nelengva tyram išeiti
iš socializmo tyrų.

Rolandas Rastauskas

Mūsų aptariamos išskirtinės savybės, lėmusios parsidavėlišką arba rezistencinę laikyseną, išsikristalizavo per tris skirtingos trukmės laiko tarpsnius. Trumpiausias – pirmasis sovietmetis, nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1941 m. birželio 22 d., tačiau jo priešistorė – ne vienus metus trukęs Stalino ir Hitlerio bendradarbiavimas. Du žudikiški režimai – komunizmas ir nacionalsocializmas – tarsi dvi vienos monetos pusės.

Nors sovietinės okupacijos metais buvo skelbiama, kad 1933 m. į valdžią atėję naciai yra priešiškiausia bolševikams partija, Vokietijos ir SSRS sėbravimas tęsėsi iki pat 1941 m. birželio 22 d., kai Trečiasis reichas užpuolė Sovietų Sąjungą. Iki tol SSRS poligonuose vyko vokiečių lakūnų, tankistų ir artilerininkų mokymai, o enkavėdistai treniravo gestapininkus.

Baigiantis 1939-iesiems, netoli Murmansko buvo įkurta Vokietijos karo laivų remonto bazė, iš kurios laivai 1940 m. pavasarį išplaukė dalyvauti agresijoje prieš Norvegiją. Sovietiniai ledlaužiai lydėjo vokiečių laivų vilkstines Šiaurės keliu per Beringo sąsiaurį. Atsidėkodami vokiečiai davė rusams naikintuvų, bombonešių, sraigtasparnių.

1939–1941 m. Vokietija gavo iš Sovietų Sąjungos aštuonis šimtus šešiasdešimt penkis tūkstančius tonų naftos, keturiolika tūkstančių tonų vario, milijoną keturis šimtus tūkstančių tonų grūdų, nors sovietai badavo, o vokiečiai jau kariavo su puse Europos – su Norvegija, Danija, Nyderlandais, Belgija, Liuksemburgu, o svarbiausia – su Prancūzija ir Didžiąja Britanija.

Ypatingus SSRS vadų kėslus dėl žydų liudija tai, kad 1934 m. gegužės 7 d. Chabarovsko krašto pietvakariuose, prie Kinijos sienos, buvo įkurta žydų pseudovalstybė, autonominis Birobidžanas. Kaip teigia žinomas Izraelio istorikas, Kaune gimęs ir augęs Jeruzalės hebrajų universiteto profesorius Dovas Levinas, Tolimuosiuose Rytuose įsteigtas Birobidžanas nebuvo patrauklus SSRS žydams, todėl po Antrojo pasaulinio karo, kai SSRS užėmė beveik visų gyventojų netekusią Rytų Prūsiją (dabar Kaliningrado sritis), grupė žymių Lietuvos komunistų pateikė planą steigti autonominę žydų sritį šioje teritorijoje.[16]

1938 m. lapkričio 11 d. buvo pasirašyta NKVD ir gestapo sutartis, kurios antrame punkte numatyta bendrai kovoti su pagrindiniu abiejų režimų priešu – tarptautine žydija, su finansine jos sistema ir judėjiška pasaulėžiūra. 1940 m. Krokuvoje įvyko NKVD ir gestapo šulų susitikimas, kur buvo aptariamas „žydų klausimas“. Netrukus hitlerininkai užsuko žudynių pramonę – dujų kameras, mirties tranšėjas.

„Kilnią“ konclagerių idėją – Arbeit macht frei[17] – Hitleris irgi nusižiūrėjo iš sovietų, pirmąsias žudymo vietas pavadinęs „Mielaširdingais institucinės globos namais“ (Gemeinnützige Stiftung für Anstaltspflege), kuriuose nuo 1939 m. gruodžio iki 1941 m. rugpjūčio dujomis nunuodijo šimtą tūkstančių žmonių, prievarta atgabentų iš senelių namų, psichiatrijos klinikų, kitų globos įstaigų.[18]

Stalinas panašias įstaigas vadino Pataisos darbų stovyklomis (Исправи́тельно-трудово́й ла́герь). 1923 m. lapkričio 2 d. SSRS Liaudies komisarų tarybos dekretu kryžių ant pagrindinio Solovkų vienuolyno kupolo pakeitė raudona penkiakampė žvaigždė, buvo įsteigtas ypatingosios paskirties lageris (Соловецкий лагерь особого назначения).

Istoriniai pastatai, kur vienoje erdvėje tilpo lageris ir vienuolynas, tapo aukų, atnašaujamų ant sovietinio komunizmo altoriaus, kankinystės vieta. Čia kentėjo ir mirė daugiau kaip milijonas žmonių.

Kurį laiką Solovkuose buvo kalinamas ir Teofilis Matulionis, kunigavęs Leningrade, 1930 m. už antisovietinę veiklą nuteistas dešimt metų kalėti, vėliau tapęs arkivyskupu. Lietuvos valdžia Matulionį, dešimt kunigų ir kelis pasauliečius, kalėjusius Rusijoje, 1933 m. iškeitė į dvidešimt keturis Lietuvos kalėjimuose sėdėjusius bolševikus (tarp jų – Antaną Sniečkų ir Vincą Mickevičių-Kapsuką).

Stalino laikais koncentracijos stovyklomis buvo paverstos Magadano ir Vorkutos sritys, o gulago „metastazės“, Solženicyno žodžiais tariant, apraizgė visą Rusiją. Sąlygos lageriuose buvo tokios baisios, kad sklido šiurpūs gandai net apie kanibalizmą. Ne veltui vieną tokių Stalino lagerių Nazinskio saloje, Obės upės viduryje, vietiniai gyventojai praminė Kanibalų arba Mirties sala.[19]

1939 m. rugpjūčio 20 d. Hitleris pasiūlė Stalinui susitikti. Stalinas, rengdamasis sandėriui su Hitleriu, užsienio reikalų komisarą Maksimą Litvinovą, žydą ir germanofobą, pakeitė kietų pažiūrų rusu Viačeslavu Molotovu.

1939 m. rugpjūčio 23 d., pasirašius Molotovo–Ribbentropo paktą, kurį teisingiau būtų vadinti Stalino–Hitlerio paktu, ryšiai tarp abiejų šalių tapo itin glaudūs. Joachimas von Ribbentropas vėliau teigė, kad Kremliuje jautėsi kaip „senų bendrapartiečių draugijoje“. Buvo pamiršti nesutarimai, politiniai ir ideologiniai skirtumai. Suvienijo noras pasidalyti pasaulį ir iš antrarūšių valstybių tapti lyderėmis.[20] Užsimezgė platus ir visapusiškas dviejų totalitarinių režimų bendradarbiavimas, naikinant mažesnes ir silpnesnes valstybes.

Hitleris knygoje Mein Kampf skelbė tai, ką savo raštuose jau buvo išdėstęs Leninas. Nacionalsocializmo ir komunizmo doktrinų esmė mažai kuo skyrėsi, nebent brutalumo laipsniu. Tragišką žydų likimą Europoje lėmė ne tik hitlerinės Vokietijos, bet ir stalininės Sovietų Sąjungos politika, kurios anuomet nesmerkė nei europiečiai, nei amerikiečiai. XX a. raidos gaires nustatė perversmas, bolševikų įvykdytas 1917 m. lapkričio 7 d. Jų tironija žiaurumu ir trukme pranoko net Hitlerio veiksmus.[21]

Rytiniai Europos regionai, kuriuos apėmė slaptas Vokietijos ir Sovietų Sąjungos susitarimo protokolas, buvo žydų tankiausiai gyvenamos vietos. Stalinas puikiai suprato, kad su aršiausiu pasaulio antisemitu sudaro sandėrį sunaikinti Lenkiją – didžiausią Europos žydų tėvynę.[22]

Pakto pasirašymas šokiravo dalį SSRS visuomenės, nes ilgą laiką visiems buvo kalama į galvą, kad vokiečių fašistai yra didžiausi sovietų priešai, bet staiga viskas pasikeitė. Glavlitas, tarsi orveliška Tiesos ministerija, ėmė „taisyti praeitį“, kad neįžeistų „draugo“ Adolfo. Pradėta spausdinti entuziastingą informaciją apie kultūrinį Vokietijos gyvenimą. Cenzūra uždraudė negatyvius straipsnius apie Trečiąjį reichą ir jo vadovus. Buvo sunaikinta šimtai antifašistinių knygų, gausiai leistų Sovietų Sąjungoje tarp 1933 ir 1939 metų. Iš knygynų išimtas net vokiečių komunistų lyderio Ernsto Thälmanno veikalas. Kino teatruose liautasi rodyti garsius antifašistinius filmus „Profesorius Mamlokas“ pagal Friedricho Wolfo pjesę ir „Openheimų šeima“ pagal Liono Feuchtwangerio romaną[23] ir scenarijų, už kurį penkis tūkstančius dolerių autoriui sumokėjo pats Stalinas.

Net Lietuvoje buvo nutraukti kultinio filmo „Aleksandras Neviškis“ seansai – kai Vokietijos atstovybė kreipėsi į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją su prašymu nerodyti jo viešai, šis prašymas buvo patenkintas. SSRS atstovybė 1939 m. surengė uždarą šio filmo peržiūrą, po kurios filmą recenzavęs Petras Cvirka kryžiuočių nuskandinimo Čiudo ežere sceną prilygino Vytauto pergalei Žalgirio mūšyje, o Antanas Venclova tvirtai nusprendė, kad Lietuva turėtų besąlygiškai pasiduoti sovietų globai.

Veikiausiai enkavėdisto, tapusio diplomatu, Vladimiro Dekanozovo gausios vaišės Kaune rengtuose priėmimuose maitino tikėjimą, kad pinigai Lietuvos išdavikams birte byrės. Katalikų dienraštis „XX amžius“ 1940 m. gegužės 4 d. net išspausdino karikatūrą, kurioje pavaizduotas aukštas sovietų pareigūnas su rimbu rankoje, o rašytojai Cvirka, Nėris ir Gira klusniai laukia nurodymų, atsiklaupę jam prie kojų.

Vokietijos teatrai savo ruožtu pradėjo statyti ikirevoliucinių rusų dramaturgų pjeses, spausdinti rusų klasikų knygas. Vokiškai išleistą sovietinių autorių – Michailo Zoščenkos, Panteleimono Romanovo, Viačeslavo Šiškovo, Valentino Katajevo – satyrinių apsakymų rinkinį skaitė kultūros šefas Josephas Goebbelsas ir net pats Hitleris, beje, 1939 m. gruodžio 23 d. pasveikinęs Staliną 60-mečio proga.

Molotovo–Ribbentropo paktas atrišo rankas Vokietijai – 1939 m. rugsėjo 1 d. ji užpuolė savo „partnerę“ Lenkiją. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.[24] Anglija ir Prancūzija tylomis pritarė Vokietijos agresijai.

Vokietijos teatrai savo ruožtu pradėjo statyti ikirevoliucinių rusų dramaturgų pjeses, spausdinti rusų klasikų knygas. Vokiškai išleistą sovietinių autorių – Michailo Zoščenkos, Panteleimono Romanovo, Viačeslavo Šiškovo, Valentino Katajevo – satyrinių apsakymų rinkinį skaitė kultūros šefas Josephas Goebbelsas ir net pats Hitleris, beje, 1939 m. gruodžio 23 d. pasveikinęs Staliną 60-mečio proga.

Molotovo–Ribbentropo paktas atrišo rankas Vokietijai – 1939 m. rugsėjo 1 d. ji užpuolė savo „partnerę“ Lenkiją. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.[24] Anglija ir Prancūzija tylomis pritarė Vokietijos agresijai.

Vokiečių aviacija kaip radijo švyturiu naudojosi Minsko radijo stotimi, už tai Hermannas Göringas oficialiai padėkojo Klimentui Vorošilovui, net padovanojo lėktuvą. Abiejų kariuomenių užimtame Breste įvyko bendras karių su raudonomis žvaigždėmis ir su juodomis svastikomis paradas. Pagarbinta ir viena iš Hitleriui ypač patrauklių asmenybių – Krokuvos Vavelyje prie karsto, kuriame be širdies ir smegenų guli Józefas Piłsudskis, buvo pastatyta nacių garbės sargyba.

Iš Lenkijos pabėgusius žydus SSRS atidavė gestapui, „paktinę“ draugystę sucementuodama bendrų aukų krauju. Niurnbergo teisme Erwinas Lahousenas liudijo, kad Hitleris jau pirmosiomis karo dienomis įsakė išžudyti Lenkijos žydus. Tas įsakymas apėmė ir lenkų inteligentiją, diduomenę, katalikų dvasininkus. Slaptas žydų naikinimo okupuotoje Lenkijoje planas pradėtas vykdyti 1939-09-29.[25]

Sovietų Sąjunga Hitlerio žygius palaikė, siuntė fiureriui sveikinimo telegramas, iš Maskvos išvarė nacių okupuojamų valstybių diplomatus. 1940 m. vasarį Adolfas Eichmannas tarėsi su sovietų lyderiais, kad diduma Lenkijos žydų – du milijonai – būtų iš Vokietijos perkelti į Sovietų Sąjungą. Tai vienas iš tų nedaugelio prašymų, kurių Maskva neįvykdė per sandėrio su Berlynu laikotarpį.

Lietuva jau pirmąją karo dieną paskelbė neutralitetą, nesusigundžiusi vokiečių siūlymu jėga atsiimti sostinę, nors susigrąžinti lenkų okupuotą Vilniaus kraštą buvo svarbiausias politinis mūsų valstybės tikslas.

Kai rugsėjo 17-ąją į Lenkiją iš rytų pusės įsiveržė Sovietų Sąjungos kariuomenė, lenkų kariai, civiliai ir tūkstančiai žydų, gelbėdamiesi tiek nuo nacių, tiek nuo sovietų, pradėjo per demarkacijos liniją plūsti į Lietuvą. Ministras pirmininkas Jonas Černius rugsėjo 19-ąją įsakė atidaryti sienas ir priglausti pabėgėlius, laikantis visų tarptautinės teisės reikalavimų. Tai tapo žmogiškumo išbandymu ir šalies valdžiai, ir visiems žmonėms.

Lietuva kreipėsi į Lenkijos sąjungininkes Prancūziją ir Didžiąją Britaniją, prašydama paramos, tačiau jos negavo. Europoje jau vyko karas, todėl britams ir prancūzams asmenys, internuoti Lietuvoje, nerūpėjo.

Teko savomis lėšomis išlaikyti ir globoti dešimtis tūkstančių pabėgėlių, tačiau lietuviai įrodė, kad, nepaisydami ilgai kęstos Vilniaus krašto okupacijos, nelaiko savo priešais tų, kurie patiria karo kančias, nesvarbu, kokia tų žmonių tautybė, kokia religija.

Sienų tarp Vokietijos ir SSRS nustatymo bei draugystės sutartis su dviem slaptaisiais protokolais buvo pasirašyta 1939 m. rugsėjo 28 d. Pagal pirmąjį Lietuva atiteko sovietams mainais į Liublino vaivadiją, rytinę Varšuvos vaivadijos ir Suvalkų dalį bei septynių milijonų aukso dolerių kompensaciją.

Stalinas netrukus, 1939 m. spalio 10 d., privertė mūsų valstybę pasirašyti tarpusavio pagalbos sutartį,[26] tada Lietuvai grąžino Vilnių ir dalį jo krašto, prieš tai rugsėjo–spalio mėnesiais ištrėmęs apie dvidešimt penkis tūkstančius žmonių, daugiausia lenkų ir žydų. Džiaugsmą dėl atgautos sostinės temdė vis baugesnės nuojautos, nes į šalį buvo įvesta dvidešimt tūkstančių Raudonosios armijos karių.

Šį istorinį įvykį – būsimos okupacijos preliudiją – Vincas Mykolaitis-Putinas aprašė pranašiškos grėsmės persmelktomis eilėmis „Grįžtančiam Vilniui“ (1939-10-12):

Tu mums grįžti ne taip, kaip grįžt turėtų vadas:
Krūtinė žaizdose – erškėčiuose galva,
O pakelėj iš lūšnų tiesia ranką badas,
Ir skalina praeiviui alkanas šuva.

Tu mums grįžti liūdnai, palikdamas anapus
Daug sutremptų laukų ir Lietuvos dirvonų, –
Pavėju nušvilpė nuplėštas klevo lapas,
Ir paukščiai svetimi praskrido šonu…

1939 m. spalį Lietuvos aide pasirodęs eilėraštis sovietmečiu nepateko į Mykolaičio-Putino rinktines, juk užuominos į Sovietų Sąjungos kėslus buvo pernelyg akivaizdžios. Jis įdėtas į Raštų pirmąjį tomą tik 1989-aisiais.

Kai 1940 m. birželio 14 d. Vokietijos kariuomenė įžengė į Paryžių, viso pasaulio dėmesys nukrypo į šią tragediją. Tuo pasinaudojusi Maskva, likus dešimčiai minučių iki pusiaunakčio, įteikė Lietuvai ultimatumą, kupiną grasinimų. Reikalavo sudaryti naują, Maskvai priimtiną vyriausybę, įsileisti neribotą sovietų armijos kontingentą, dislokuojant jį svarbiausiuose Lietuvos Respublikos centruose. 1940 m. birželio 15-ąją, pirmą valandą nakties, Lietuvos vyriausybė, susirinkusi į paskutinį posėdį Prezidentūroje, sovietų ultimatumą priėmė.

Daug atsiminimų, romanų, eilėraščių – „Vienas kraujo lašas būt tave apgynęs“ (Jonas Aistis) – prirašyta apie paskutinį Lietuvos vyriausybės posėdį, kai pasiduota be pasipriešinimo. Tačiau šiandien, žinant visus istorinius faktus, prisimenant Vakarų politinių lyderių pataikavimą Hitleriui, patarimus Lietuvai nesipriešinti ir perleisti Klaipėdos kraštą, o Čekijai ir Austrijai leistis Vokietijos okupuojamai, nekyla abejonių, kad pasipriešinimas ginklu būtų ištrynęs lietuvių tautą iš Europos žemėlapio.

Sulaužiusi ultimatumo įgyvendinimo terminą, SSRS jau birželio 15-osios naktį pradėjo agresiją prieš Lietuvą, į kraštą įžengė daugiau kaip du šimtai tūkstančių sovietų karių. Birželio 17 d. SSRS užsienio reikalų ministras Molotovas pasveikino Hitlerį su pergale prieš Prancūziją. Tą pačią dieną Raudonoji armija okupavo Latviją ir Estiją. Kariuomenės žygiavimą Kauno gatvėmis įamžino daugybė liudytojų savo prisiminimuose, atspindinčiuose skirtingus žmonių jausmus.

Štai ką rašė Vincas Krėvė: „minios nuliūdusių lietuvių balsu raudojo ir tiktai žydai džiaugėsi, jų moterys užvertė Raudonosios armijos kareivius gėlėmis.“[27]

Kauno žydų bendruomenės narys Harris Gordonas tvirtino: „Mes pajutome visaapimantį džiaugsmą. Kiekvienas glėbesčiavo ir bučiavo vienas kitą, savo namiškius, kaimynus taip, lyg Mesijas būtų atėjęs.“[28]

Būsimasis Jeruzalės hebrajų universiteto žydų istorijos profesorius, daugybės knygų apie žydų istoriją autorius Dovas Levinas net trisdešimt metų rengtoje knygoje „Mažesnė iš dviejų blogybių“ rašė, kad, Raudonajai armijai įžengus į Vilnių, žydų laikraštis Vilner Tog pirmame puslapyje paskelbė: „Žydiškas Vilnius iškilmingai priima Raudonąją armiją.“[29]

Lietuvos žydų rašytojas Jokūbas Josadė liudijo, kad, būdamas žurnalistas, 1940 m. galėdavęs su naujosios valdžios atstovais beveik kiekviename kabinete susikalbėti savo gimtąja jidiš kalba.[30]

Iš Lenkijos į Lietuvą pasitraukęs, tikėdamasis, kad čia bus saugus, būsimasis Nobelio taikos premijos laureatas, Izraelio valstybės ministras pirmininkas Menachemas Beginas atsiminimų knygoje „Baltosios naktys“ rašė, kad tardytojas, labai žiauriai jį kankinęs Vilniaus Lukiškių kalėjime pirmosios okupacijos metais (atrodo, 1940-aisiais), irgi buvo žydas…[31]

Grėsminga politinė situacija nulėmė skirtingą tautinių bendruomenių pasirinkimą. Toks dalies žydų noras – gal dėl nujaučiamos fašizmo grėsmės, gal dėl nemenko skaičiaus komunistuojančio jaunimo?[32] – kolaboruoti su okupantais šokiravo lietuvius. Visuomenė sąvokas „žydas“ ir „komunistas“ neretai ėmė vartoti kaip sinonimus.[33]

Tuoj pat buvo paskelbti rinkimai į Liaudies Seimą, žarstant apgaulingus pažadus ir skleidžiant bauginimus. Darbo Lietuvos sąjunga pareiškė, kad valstiečiai nebus varomi į kolūkius, niekada niekas nepersekios nei Bažnyčios, nei tikinčiųjų, o dienraštis Vilniaus balsas įspėjo: „Asmenys, kurie nebalsuos, yra liaudies priešai. Tokiems nėra vietos darbo Lietuvoje.“

Būtinybė turėti pase antspaudą, patvirtinantį, kad dalyvavai rinkimuose, privertė daugelį ateiti prie balsadėžių ir „išrinktasis“ Liaudies Seimas jau pirmame posėdyje – 1940 m. liepos 21 d. – palaidojo Lietuvos nepriklausomybę.

Kitas okupantų „argumentas“, turėjęs lemti sklandžią rinkimų baigtį, buvo areštai. Liepos 10–17 dienomis už grotų atsidūrė penki šimtai keturi asmenys – tautininkai, voldemarininkai, krikščionys demokratai, šauliai, kiti „kontrrevoliuciniai elementai“.

Netrukus marionetinė, sovietų pasiuntinybėje sudaryta Liaudies vyriausybė, „pamiršusi“ visas pasirašytas sutartis, tarp jų 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį, kuria SSRS amžiams atsisakė pretenzijų į lietuvių tautą ir jos žemes, klusniai įvykdė okupantų įsakymą „prašyti“, kad Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungą.[34]

Už išdavystę kiekvienam „Stalino saulės“ vežėjui buvo sumokėta po aštuonis tūkstančius rublių – tais laikais milžiniški pinigai. Rašytojų sąjungai buvo atiduoti prabangūs Jono Vailokaičio rūmai Kaune (nacių okupacijos metais juose šeimininkavo generalinis komisaras Adrianas Rentelnas, o traukdamiesi vokiečiai rūmus susprogdino). Į butus, atimtus iš kitų žmonių, įsikraustė sovietų trubadūrai – Petras Cvirka, Kostas Korsakas, Stepas Žukas, Irena Trečiokaitė-Žebenkienė ir kt.

Štai kaip apie pažangiausios pasaulyje santvarkos – rusiškojo socializmo – pirmuosius darbus Lietuvoje pasakoja Juozas Kralikauskas:

„Jaugi liepos mėnesį buvo „Komjaunimo tiesoje“ paskelbta: šalin iš kelio seni supuvę poetai! Šluoti šalin makulatūrą: Putino, Vienuolio, J. Tumo, B. Brazdžionio, J. Kossu-Aleksandravičiaus visą „velniavą“!.. O rudeniop jau vyko masiškas knygų ir periodikos komplektų naikinimas. Labai koktus, aršus ir piktdžiugiškas siautėjimas: sunaikinti visą politiškai kenksmingą bei kontrrevoliucinę literatūrą. Vertė į krūvas kiemuose iš bibliotekų ir knygynų, iš mokyklų ir skaityklų. Vežė į popieriaus gamyklas arba sunaikino vietoje kupetas literatūros: „Anykščių šilelį“, „Pavasario balsus“, Vaižgantą, Valančių, Daukantą, istorijos vadovėlius, F. Šilerį, „Židinį“, „Naująją Romuvą“, Dobilo „Blūdą“, Šeinių, H. Ibseną, Č. Dikensą, Šekspyrą…“[35]

Buvo uždraustas Lietuvos himnas, Vytis, tautinė vėliava, likviduotas Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetas, nutrauktas Lietuvos Respublikos ir Vatikano konkordatas, panaikintas tikybos dėstymas mokyklose, uždarytos kunigų seminarijos ir vienuolynai. Buvo įvesta totali cenzūra, kontroliavusi ne tik viešąjį žodį, bet ir privatų susirašinėjimą, ypač leidybą.

Jau 1940 m. buvo uždaryti visi Nepriklausomos Lietuvos laikraščiai ir žurnalai, iš bibliotekų ir knygynų išimta apie du šimtai penkiasdešimt knygų, tarp jų ir Vinco Mykolaičio-Putino romanas „Krizė“. Iš spaustuvių vežė į makulatūrą atspausdintus knygų lankus…

Prasidėjo masiniai suėmimai. Per 1940–1941 m. okupaciją iš Lietuvos buvo ištremta, įkalinta arba sušaudyta apie trisdešimt penki tūkstančiai žmonių. 1941 m. gegužę LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojas Piotras Gladkovas įteikė savo bosui Kremliuje, SSRS valstybės saugumo komisarui Vsevolodui Merkulovui, 230 000 klasinių priešų pavardžių sąrašą. Tai buvo tik šeimų galvos. Prasidėjus trėmimams, jis pakeitė nuomonę – nusprendė areštuoti visą šeimą. Represuotinų žmonių skaičius išaugo iki 750 000.

Stengtasi palaužti tautos dvasią, nes, kol ji gyva ir laisva, nei žmogus, nei tauta nenugalima. Pagal Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus pasirašytą aplinkraštį aklinai užkaltais gyvuliniais vagonais į bolševikinės imperijos pakraščius buvo vežami profesoriai, rašytojai, žurnalistai, dailininkai…

Tokios lemties neišvengė net Maskvai parsidavusiųjų giminės. Bet išdavikams tai nerūpėjo, net jų vaikai, vėliau apsiskelbę kitaminčiais, dėl to nesielvartavo. Pavyzdžiui, Tomas Venclova neseniai pasirodžiusioje knygoje, Lietuvos istoriją perkošęs per savo asmenį, išspaudė vos kelis žodžius apie ištremtą tėvo brolį, kuris priglaudė jį su motina ir saugojo per nacių okupaciją. Tragišką dėdės likimą ir mirtį tremtyje pavadino tiesiog „force majeure padariniu“.[36]

Nors net lyginti negalima aksominės Smetonos ir kruvinos Stalino diktatūros, neteko nei girdėti, nei skaityti, kad prie Lietuvos nukryžiavimo prisidėję vietiniai komunistai, išskyrus Salomėją Nėrį, vėliau būtų dėl to atgailavę. Vienintelis dalykas, kuris jiems rūpėjo, – tai nenusprūsti nuo karjeros kopėčių. Siekė kuo aukštesnių postų, grūmėsi dėl materialinių gėrybių, kandžiojosi su kolegomis, dangstydami savo kūrybinį nepajėgumą…

Atsiminimuose arba dienoraščiuose visa tai vaizduojama kaip „sovietmečiu patirtos kančios“. Pavyzdžiui, Antanas Venclova, iš okupantų paskirto „prezidento“ išgirdęs, kad „liaudis reikalauja“ matyti jį marionetinės vyriausybės švietimo ministro poste, pasiūlymą priėmė ir vadovavo didžiajai pedagogų įbauginimo akcijai – mokytojų suvažiavimui Kauno sporto halėje 1940 m. rugpjūčio 14–15 d.

Tačiau įvyko netikėtumas – ne mažiau kaip dešimt tūkstančių mokytojų po to, kai orkestras sugrojo „Internacionalą“, kurio niekas negiedojo, būreliui dalyvių užtraukus „Lietuva, tėvyne mūsų“, visi kaip vienas atsistojo, tik Petras Cvirka demonstratyviai išsidrėbė kėdėje ir užsirūkė.

Iš krūtinių išsiveržę himno žodžiai pasklido po Sporto halės skliautais ir toli už jos ribų. Komunistai pasijuto kaip šlapiu skuduru gavę. Prasidėjo „kontrrevoliucionierių“, „liaudies priešų“ paieškos, suėmimai, trėmimai. Mokytojai būriais ėjo pas žinomą rašytoją, prašydami išgelbėti nuo represijų ar bent palengvinti jų dalią, tačiau veltui – ministras nepadėjo nė vienam.

Ką jautė Mykolaitis-Putinas, matydamas Nepriklausomos Lietuvos agoniją, aprašė sesuo Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė:

„1940 m. birželio penkioliktoji. Sovietų kariniai lėktuvai didžiuliu ratu suka visoj žydrioj Lietuvos padangėj. Sovietų tankai blizgančiais vikšrais įžūliai brazdinasi okupuojamos Lietuvos keliais, vieškeliais ir miestų gatvėmis. […]

Mes stovime balkone (Vaižganto g., 36 nr.). Atlenkę galvas, stebime tuos svetimus lėktuvus. Skrisdami virš Kauno, jie ne kartą užneša nejaukų šešėlį ant mūsų, ant namo stogo, ant balkono. Mūsų ausis pasiekia sausas tarškėjimas iš pakalnės, iš Vytauto prospekto, kuriuo ropoja okupanto tankai.

Mes kalbamės mažai. Iš tikrųjų, apie ką tokiu momentu galėtume kalbėti. Mūsų mintys išgąsdintos, išbaidytos. Jų nesugaudom, nesukoncentruojam. Aš žvilgteriu į Putiną. Jo ir šiaip išblyškęs liesas veidas dar labiau nubalęs. Jo stovinčio visa išvaizda – tarsi vėjo lenkiamo berželio, švarkas ant pečių per laisvai kabantis, atsegtas. Tuojau pastebiu brolio vidinį sugniužimą. Aš šitokią Putino nuotaiką gerai pažįstu. Ji visada pasireiškia, vykstant skaudiems sielos pergyvenimams. Aš pati nesu pakankamai įsisąmoninusi šių įvykių tragizmo, bet Putinas aiškiai mato, kokia baisi lemtis siaubia Lietuvą.

Nuo balkono išsiskirstėme kiekvienas sau, tarsi grįždami iš kapų, palaidoję labai artimą, brangų žmogų, – tylūs, suspausta širdimi.“[37]

Gūdžius pirmosios okupacinės dienos vaizdus kraupių metinių proga Mykolaitis-Putinas perteikė eilėraštyje „Birželio 15“, vėliau įdėtame į rinkinį „Rūsčios dienos“:

Priseki, lietuvi, gedulo spalvą.
Šiandien liūdnos švinta tau sukaktuvės:
Prieš metus vergovėn tau pajungė galvą
Atėjūnų tankai, kardai ir durtuvai.

Meni, kaip dundėjo tėvynės keliai
Ir svetimo krašto plienas žvangėjo, –
Ir merkėsi saulės karšti spinduliai
Nuo juodo gimtinės šalies pavergėjo.

Tylūs, paniurę pulkai alkani,
Žvairaakiai veidai ir spalvota oda…
Nuo to laiko visvien, kur esi, kur eini,
Jie, kaip šiurpūs šešėliai, su tavim visada.

Nuo to laiko tau kažkas į širdį įsmigo,
Įsiėdė į kraują, kaip nuodinga rakštis.
Nei šviesos, nei ramybės tavy nebeliko,
Tik rūpestis, baimė, klaikuma ir naktis.

Paniekintas glūdi veidmainystės klane,
Pasotintas šmeižto, apgaulės ir melo.
Gyvenimas kybo ties juoda bedugne,
Toks menkas, trapus ir sunykęs be galo.

Praėjo tie metai aikščių, gatvių triukšme,
Nebeteko žavumo nei žygiai, nei aukos.
Žengia šiurpūs vaiduokliai tolyn savaime,
Tik prieblandoj kaukės su pašaipa raukos.

Tokių posmų – įkalčių – galima pririnkti daug. Tai vaizdai eilėraštyje „Raudonspalvėj liepsnoj“ (1941-06-10):

Mūs dienos kaip tankios kalėjimų grotos –
Ir laisvės aušra jom negreitai nušvis.
Nebylios kalėjimų sienos rasotos…
O Viešpatie, kokia klaiki ta buitis!

Arba apokaliptinės eilutės iš „Saulėtekio“ (1941-06-11):

Ateis ta diena, kuomet broly pajusime Judą.
Jau išgamų knibžda šešėliuos niekinga gauja.
Jau sūnų ir dukrą prieš tėvą ir motiną pjudo
Ir pagiežą kursto klusniųjų vergų minioje.

Arba „Liaudies daina“ (1941-06-17):

Dejuoja vergovėj visi darbo žmonės,
Paskendę skurde ir nelaimėj karčioj.
Lygybės, brolybės ir laisvės svajonės
Išnyko žiaurioj bolševikų valdžioj.

Į tolimus tyrus plataus Kazachstano
Jie grūda mūs brolius, Tėvynės vaikus.
O ten, kur iš seno lietuviai gyveno,
Atvarė kolchozninkų juodus pulkus.

1941 metų birželio 14-ąją, šiandien mūsų kalendoriuose žymimą kaip Gedulo ir vilties diena, prasidėjo masiniai trėmimai, trukę iki birželio 22-osios. Mums sunku įsivaizduoti tą klaikią pirmųjų trėmimų dieną. Gal tik žydams šis siaubas buvo mažesnis už tą, kuris juos ištiko netrukus, nes didelei išvežtų litvakų daliai tremtis suteikė galimybę išgyventi Antrojo pasaulinio karo metais. Apie tai vėliau savo atsiminimuose rašė būsimasis Izraelio ministras pirmininkas Menachemas Beginas.

Birželio 15-ąją, sekmadienį, bažnyčiose sukniubę žmonės verkė. Štai ką rašo Mykolaičio-Putino studentas Eugenijus Matuzevičius: „Kraupų, labai sunkų įspūdį paliko bolševikinė deportacija 1941 m. birželio viduryje. Profesorius V. Mykolaitis atrodė labai prislėgtas, jam nesisekė skaityti paskaitų, nebūdavo nei pokalbių…“38

[1] Tai aidas žodžių, kuriuos fariziejams pasakė Kristus, įžengdamas į Jeruzalę: „Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!“ „Naujasis Testamentas“. Evangelija pagal Luką 19, 40.
[2] Bronys Raila. „Kodėl antraip?“ Vilnius: Vaga. 1991, p. 111.
[3] „Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Juozas Keliuotis“. Parengė Donata Mitaitė. Vilnius: Vaga. 1992, p. 274.
[4] Tomas Venclova. „Vilties formos“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 1991, p. 321.
[5] Ričardas Pakalniškis kalbina Tomą Venclovą. „Kas tęsia tradiciją, tas jau ne vienišas“. „Naujasis židinys“. 1993, nr. 12, p. 47.
[6] „T. Venclova apie istorinę praeitį siūlo diskutuoti be tabu“, lrytas.lt, 2016-03-12 (internete: https://kultura.lrytas.lt/istorija/2016/03/12/news/t-venclova-apie-istorine-praeiti-siulo-diskutuoti-be-tabu-849347/).
[7] Venclova tai minėjo ir 2016 m atvykęs į Knygų mugę, ir 2018 m. balandžio 26 d. straipsnyje (internete: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/pratruko-net-venclova-nenoriu-kad-tai-butu-siejama-su-mano-vardu.d?id=77804097).
[8] „Literatūra ir menas“. 1993-01-03, p. 4.
[9] „Tomo Venclovos komentaras“ (internete: https://www.vilniausmuziejai.lt/venclova/T_Venclovos_komentaras.html).
[10] Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1989 (XVI) (internete: http://literaturairmenas.lt/atmintis/tomas-venclova-laisvejimo-dienorasciai-1989-xvi).
[11] Tomas Venclova. „Nelyginant šiaurė magnetą. Pašnekesiai su Ellen Hinsey“. Vilnius: Apostrofa. 2017, p. 326.
[12] „Rašytojų sąjungoje keltas klausimas – kodėl Petro Cvirkos paminklas sostinėje turėtų išlikti?“ (internete: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/naujienos/rasytoju-sajungoje-keltas-klausimas-kodel-petro-cvirkos-paminklas-sostineje-turetu-islikti-1104-1175790.
[13] „Tomo Venclovos komentaras“.
[14] „Agnostikas su tikėjimo potencialu“. „Šiaurės Atėnai“. 2005-03-15, nr. 740 (internete: https://www.delfi.lt/archive/tvenclova-agnostikas-su-tikejimo-potencialu.d?id=6254756).
[15] Kęstutis Girnius. „Prisitaikymas ar nepaklusnumas?“. Bernardinai.lt, 2016-01-18 (internete: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-01-18-prisitaikymas-ar-nepaklusnumas/139625).
[16] „Jews in Russia and Eastern Europe“. 2003, nr. 1(50), p. 227–228.
[17] Darbas išlaisvina (vok.).
[18] Domas Jasaitis. „Nacionalsocialistinis ir komunistinis genocidas Lietuvoje“. L. K. M. akademijos suvažiavimo darbų 6 t., p. 367–424 (internete: http://www.partizanai.org/aktualijos/262-nacionalsocialistinis-ir-komunistinis-genocidas-lietuvoje-domas-jasaitis).
[19] „Kanibalų sala: vienas baisiausių Stalino lagerių“. Parengė Laura Adomavičienė, lzinios.lt, 2019-01-03 (internete: https://www.lzinios.lt/Istorija/kanibalu-sala-vienas-baisiausiu-stalino-lageriu/278960).
[20] Nereikėtų pamiršti, kad tokias pačias sutartis nuo 1933 m. Vokietija jau buvo pasirašiusi su Italija, Didžiąja Britanija, Prancūzija, Lenkija.
[21] 1917–1989 m. komunistai visame pasaulyje išžudė daugiau kaip šimtą milijonų žmonių – dešimtis milijonų Sovietų Sąjungoje ir Kinijoje, beveik trečdalį Kambodžos gyventojų. O kur dar Tibetas, Šiaurės Korėja…
[22] 1939 m. Lenkijoje gyveno 3,5 milijono žydų. Šiandien šioje šalyje, turinčioje 38 milijonus gyventojų, yra vos 25 000 žydų.
[23] Antanas Venclova parašė romano recenziją „L. Foichtvangeris. Openheimų šeima“. Literatūra. 1936, nr. 1.
[24] Sovietų istoriografai karo pradžia laiko ne 1939-09-01, kai Vokietija kartu su Sovietų Sąjunga užpuolė Lenkiją, o 1941-06-22, kai Hitleris įsiveržė į Sovietų Sąjungą.
[25] Domas Jasaitis, op. cit.
[26] Savitarpio pagalbos sutartis garantavo, kad Sovietų karinės bazės bus įkurdintos tik karo laikotarpiui ir kad Baltijos šalių suverenitetas bus be išlygų gerbiamas (5 str.).
[27] Vincas Krėvė. „Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė“. Vilnius. 1992, p. 36.
[28] Harry Gordon. „The Shadow of Death: The Holocaust in Lithuania“. University Press of Kentucky. 1992, p. 9.
[29] Dr. Dov Levin. Translator Naftali Greenwood. „The Lesser of Two Evils: Eastern European Jewry Under Soviet Rule 1939–1941“ (Research Publications S). 1995, p. 117.
[30] Jokūbas Josadė. „Laiškas dukrai į Izraelį“. Lietuvos rytas. 1993-11-03.
[31] Algimantas Lebionka. „Holokaustas: tarp tiesos ir netiesos“, lebionka.lt, 2017-02-20 (internete: http://lebionka.blogspot.com/2017/02/holokaustas-tarp-tiesos-ir-netiesos_59.html).
[32] 1939 m. pabaigoje Lietuvoje aktyviai veikė 1120 komunistų. Tarp jų buvo 670 lietuvių (beveik 60 proc.), 346 žydai (apie 31 proc.). Tuo metu veikliausiems komjaunimo aktyvistams priklausė 165 žydai ir 81 lietuvis. Linas Tatarūnas. „Žydai Lietuvoje pirmosios sovietinės okupacijos metais (1940–1941 m.)“. Istorija. Mokslo darbai, 73 t.
[33] Valentinas Brandišauskas. „Lietuvių ir žydų santykiai 1940–1941 m.“. „Darbai ir dienos“. 1996, nr. 2 (11), p. 52.
[34] Aukščiausioji Taryba 1990-02-07 pasmerkė Lietuvos aneksiją ir jos veikėjus, o Liaudies Seimo 1940-07-21 nutarimus paskelbė neteisėtais ir negaliojančiais.
[35] Juozas Kralikauskas. „Įkaitę Vilniaus mūrai“. Vilnius: Vaga. 1991, p. 229–230.
[36] Tomas Venclova. „Lietuvos istorija visiems“, I–II tomai. 2018-2019. R. Paknio leidykla.
[37] Marija Mykolaitytė-Slavėnienė. „Putinas okupacinėj gūdumoj“. „Aidai“. 1967 m. spalis, nr. 8 (internete: http://www.tekstai.lt/tekstu-naujienos/7575-putinas-okupacinej-gudumoj).
[38] „Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Eugenijus Matuzevičius“, p. 330.