Laisvės kovos už spygliuotų vielų

Laisvės kovos už spygliuotų vielų Prieš 60 metų, pirmomis 1953-iųjų birželio dienomis, prasidėjo Norilsko politinių kalinių streikas, tapęs visos sovietinės gulago sistemos pabaigos pradžia.

1953-iųjų pavasarį mirus Josifui Stalinui, milijonams sovietinių lagerių politinių kalinių nušvito laisvės viltis. Nebelikus tirono, į valdžią beatodairiškai veržėsi sovietinio saugumo vadovas Lavrentijus Berija, kuriam ir buvo pavaldi visa gulagu vadinama lagerių sistema. Sujungęs Vidaus reikalų ir Saugumo ministerijas bei tapęs naujos žinybos vadu, vyriausiasis saugumietis sutelkė savo rankose milžinišką jėgą ir nedelsdamas ėmėsi reformų.

Apie tai gulago kaliniai žinojo nedaug, tačiau pro spygliuotų vielų užtvaras vis dėlto prasiskverbdavo žinių apie naująją L.Berijos „nacionalinę politiką“, numatančią, jog respublikose vadovaujamus postus turį užimti ne iš Maskvos atsiųsti emisarai, o „nacionaliniai kadrai“. Lubiankos šeimininkas, einantis dar ir SSRS Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo pareigas, prabilo ir apie žmogaus teises. Kadangi naujosios nacionalinės politikos „poligonu“ pirmiausia tapo Ukraina ir Lietuva, gulage kalinami lietuviai – ginkluoto antisovietinio pogrindžio dalyviai, partizanų rėmėjai ir kiti politiniai kaliniai tikėjosi sulaukti amnestijos arba bausmės sumažinimo.

Kaliniai negalėjo žinoti, kad šiomis reformomis L.Berija visų pirma siekia savo asmeninių tikslų, kurių svarbiausias – nušluoti nuo kelio senąją stalininę gvardiją, ir kad gulago sistemos, ant kurios laikėsi visa sovietinės imperijos ekonomika, jis nė neketina keisti. Tad kovo pabaigoje paskelbta amnestija palietė tik nedidelę nuteistųjų dalį – į laisvę išėjo dalis kriminalinių nusikaltėlių ir nubaustieji nedidelėmis laisvės atėmimo bausmėmis. Tuo tarpu ypatingojo režimo lageriuose laikomų politinių kalinių padėtis visiškai nepasikeitė.

Ypač daug tokių kalinių buvo 1948 metais įkurtame Gorlage. Norilsko srityje veikusiuose lageriuose daugiausia buvo laikomi nuteistieji pagal Rusijos baudžiamojo kodekso 58 straipsnį, numatantį iki 25 metų laisvės atėmimo už „antisovietinę veiklą“.

Kriminalinių nusikaltėlių Gorlage buvo nedaug, tačiau visi jie buvo išimtinai „sunkiasvoriai“ – žudikai, banditai, recidyvistai. Jiems lagerių vadovybė suteikdavo daug vargo nereikalaujančias pareigas, iš kurių buvo galima neblogai pasipelnyti. Tačiau įvesti nuo seno galiojusios ir neoficialiai įteisintos tvarkos Norilsko lageriuose nepavyko – laiko išbandyta sistema netruko susidurti su organizuotu politinių kalinių pasipriešinimu, kuris greitai virto kova ne tik su kriminalinių nusikaltėlių savavaliavimu, bet ir su pačia Gulago vergija. Ši kova įėjo į istoriją kaip garsusis Norilsko sukilimas, davęs impulsą organizuotam kalinių pasipriešinimui ir kituose lageriuose.

Atmosfera kaista

Kadangi apie įvykius Norilske išsamiai pasakojome praėjusių metų birželį, šiandien apsistokime ties svarbiausiais jo momentais.

„Maišto virusą“ į Norilską atvežė Karagandos kaliniai, etapu atvežti iš Steplago ir Pesčianlago ypatingojo režimo lagerių. 1952 metais numalšinus bruzdėjimus Karagandoje, atrinkti aktyvūs jų dalyviai, susirėmimų su kriminaliniais nusikaltėliais ir pabėgimų organizatoriai – iš viso 1200 žmonių. „Šiame etape buvo daug ukrainiečių, nacionalinio pasipriešinimo okupantams dalyvių, vadinamųjų banderininkų. Iš Pabaltijo šalių daugiausia atvežta lietuvių, jaunų, drąsių, nenulenkusių galvos“, – prisimena vienas iš sukilimo dalyvių ir organizatorių Bronius Zlatkus.


Vienas Norilsko sukilimo organizatorių kunigas Česlovas Kavaliauskas apie 1965 m. / moletuparapija.lt nuotrauka/
Šie vyrai netruko užmegzti ryšius su lietuviais senbuviais, kurių tarp šešių tūkstančių Gorlago kalinių buvo gana nemažai. Pirmieji 359 lietuviai į Norilską atvežti dar 1941 metais drauge su sovietų suimtų Baltijos šalių karininkų grupe, dar maždaug 1000 kalinių, kurių daugumą sudarė lietuviai, buvo perkelti iš Archangelsko srities 1945-ųjų rudenį. Vėliau Norilsko kontingentą kasmet papildydavo mažiausiai šimtu lietuvių. Taip iš 1952-aisiais atvykusių karagandiečių ir vietinių susiformavo pasipriešinimo lietuvių branduolys.

Be jungtinės ukrainiečių ir lietuvių pasipriešinimo grupės, lageryje veikė dar dvi tokios pat gausios organizacijos – rusų bei musulmonų grupės. Svarbiausi grupių uždaviniai buvo išaiškinti lagerio operatyvinės dalies agentūrą – vadinamuosius „beldikus“, rinkti žinias apie administracijos bei jos parankinių kalinių smurtą ir žiaurų elgesį kitų kalinių atžvilgiu bei, esant reikalui, duoti jiems tinkamą atkirtį. Kaip rašo sukilimo istorikė Ala Makarova, ypač uolūs administracijos talkininkai paprastai „nežinomų asmenų“ ar „nežinomomis aplinkybėmis“ būdavo sumušami, o kai kada – net nužudomi. Grupių veikla netruko duoti vaisių – 1953 metų pradžioje norinčiųjų šnipinėti ir skųsti Gorlage beveik nebeliko.

Tačiau tai nereiškia, kad Gorlago administracija apie pasipriešinimo grupes nieko nežinojo. To, kad atmosfera Norilsko lageriuose kaista, buvo juntama jau 1953-iųjų pavasarį. Norėdami užkirsti kelią organizuotam pasipriešinimui, čekistai nutarė griebtis seno išbandyto metodo – „skaldyk ir valdyk“. Operatyvininkai sumanė patys išprovokuoti nedidelio masto neramumus, supriešinti kalinių grupes, kad nuteistieji imtų žudyti vieni kitus. Tikėtasi, kad taip bus izoliuoti ir sunaikinti pasipriešinimo lyderiai bei aktyvistai.

Ir štai gegužės 26 dieną 5-ojo skyriaus sargybos viršininkas be jokios aiškios priežasties apšaudė grupę ramiai stovinčių nuteistųjų. Du iš jų žuvo, penki buvo sužeisti. Niekas nė nenujautė, kad po tokio mėginimo sukelti „nedidelius neramumus“ padėtis Gorlage taps nevaldoma.

Pasipiktinusių kalinių grupė patraukė į lagerio administracijos pastatą. Administracijos karininkai ir civiliai darbuotojai skubiai pasišalino – išbėgo už sargybos vartų. Miesto statybos gamybinėje zonoje sukaukė kompresorių sirenos: ilgais signalais pranešė apie ypatingą įvykį. Ten dirbanti pamaina ant bokštinių kranų iškėlė juodas vėliavas. (…) Draudžiamojoje zonoje – koridoriuje tarp miesto statybos ir lagerio zonų – stoviniavo būreliai kareivių. (…) Ant štabo pastato stogo ir sargybos bokštuose skubiai statomi kulkosvaidžiai. Tai ir buvo Norilsko sukilimo pradžia. Gegužės 27 – birželio 4 d. sukilimo liepsna apėmė visus Gorlago skyrius“, – prisimena B.Zlatkus.

Sukilimą paskandino kraujyje


Norilskiečiai Telšiuose 1991 m. / „Laisvės kovų archyvo“ nuotrauka

Po gegužės 26-osios incidento dauguma nuteistųjų atsisakė vykti į darbą, prasidėjo masinė bado akcija. Ketvirtojo skyriaus kaliniai, dirbę naktinėje pamainoje pačiame Norilsko centre vykstančiose statybose, atsisakė sugrįžti į lagerį. Trijuose lageriuose pradėti sudarinėti streiko komitetai.

Straipsnio tęsinį skaitykite portale lzinios.lt (https://www.lzinios.lt/lzinios/Istorija/lz-archyvas-laisves-kovos-uz-spygliuotu-vielu/157146).

lzinios.lt

tiesos.lt