Pateikiame Lietuvos intelektualų ir nevyriausybinių organizacijų išvadas ir rekomendacijas dėl vaiko teisių apsaugos ir Lietuvos piliečių teisių gynimo užsienio valstybėse, skirtas Lietuvos Prezidentei, Seimo frakcijoms, Vyriausybei, Užsienio reikalų ministerijai, diplomatinėms atstovybėms užsienio valstybėse, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai bei Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai.
Netylant diskusijoms dėl pastaruoju metu Švedijoje sulaikyto mažamečio Gabrieliaus Bumbulio ir jo perdavimo Norvegijos vaiko teisių tarnybai, Lietuvos intelektualai ir žmogaus teisių nevyriausybinės organizacijos teikia šio piliečių ir valstybės konflikto vertinimą žmogaus teisių požiūriu.
Pirmiausiai atkreipiame dėmesį, kad diskusijose sąmoningai ar nesąmoningai yra painiojamos Lietuvos ir Norvegijos vaiko teisių apsaugos aktualijos su Lietuvos valstybės konstitucine prievole atstovauti savo piliečiams ir ginti jų teises užsienio valstybėse.
Dėl Norvegijos įstatymų ir vaiko teisių apsaugos politikos
Tenka pripažinti, kad Norvegijos vaiko teisių apsaugos politika ir atitinkami vaiko teisių tarnybos Barnevernet darbo metodai grindžiami socialine teze, teigiančia, kad tik visapusiškai humanizuota vaiko gyvenamoji aplinka gali užtikrinti normalią jo psichinę raidą ir tinkamų socialinių įgūdžių formavimąsi. Aukštas Norvegijos ekonomikos lygis įgalina valstybę vaikų socializacijos programoms skirti pakankamai lėšų.
Neginčytina, kad Norvegijos visuomenė turi teisę ginti savo vertybes ir nacionalinius interesus, įskaitant ir sankcijas dėl Norvegijoje visuotinai pripažintos netinkama vaikų priežiūros. Todėl Lietuvos piliečiams neturėtų būti primetama nuomonė, neva šiomis sankcijomis Norvegijoje diskriminuojami imigrantai ir grobiami jų vaikai.
Kita vertus, Norvegijos socialinė praktika vaikų priežiūros, auklėjimo bei teisių srityje kvestionuotina dėl pernelyg didelių galių suteikimo valstybės institucijoms sprendžiant šeimas ištinkančias krizes ir nulemiant vaikų padėtį bei užtikrinant jų teises tokiomis aplinkybėmis. Pripažintos psichologijos ir sociologijos tyrimų išvados leidžia teigti, kad jokios tarnybos negali geriau įsijausti į vaiko emocinę būklę nei tėvai, kurie gyvenimo skausmus ir rūpesčius išgyvena kartu su vaiku. Todėl visiškai pagrįstas požiūris, kad vaiko teisių apsaugos tarnybos, taikydamos netgi formaliai teisėtas sankcijas tėvams, gali ne tik padėti vaikui, bet ir jam pakenkti.
Lietuvos valstybės institucijos privalo atsižvelgti į faktą, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių komitetas ne kartą griežtai kritikavo Norvegijos vaiko teisių tarnybą dėl pažeidimų vaiko teisių apsaugos srityje, taip pat dėl nepagrįsto vaiko atskyrimo nuo tėvų ir kt. (žr. JT Vaiko teisių komiteto 2008 m. ataskaitą).
Dėl Lietuvos vaiko teisių apsaugos
Atkreipiame dėmesį, kad dėl didelių ekonominių bei sociokultūrinių šalių gyvenimo skirtumų Lietuva, ratifikuodama tarptautines konvencijas bei priimdama vaiko teises reglamentuojančius įstatymus, neturėtų beatodairiškai remtis Norvegijos (bei kitų šalių) vaiko teisių apsaugos patirtimi. Pvz., darbo užmokestis Lietuvoje ir Norvegijoje skiriasi daugiau nei dešimt kartų, nedarbas mūsų šalyje keliskart didesnis negu Norvegijoje, Lietuvoje trečdalis šeimų ir penktadalis vaikų gyvena ties skurdo riba, per 20 tūkst. Lietuvos vaikų gyvena socialinės rizikos šeimose. Šie faktai rodo, jog vien ekonominės prielaidos vaikų dvasinei ir socialinei raidai Norvegijoje nepalyginamai geresnės nei Lietuvoje. Todėl būtina konstatuoti, kad vaiko teisių būklę valstybėse lemia ne tik įstatymai ir sociokultūrinės tradicijos, o ypač visuomenės ekonominė gerovė ir socialinis išsivystymo lygis.
Dėl Lietuvos piliečių teisių užsienio valstybėse
Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašyta: „kiekvienas Europos Sąjungos pilietis būdamas trečiojoje šalyje, kurioje jo valstybei narei nėra atstovaujama, turi teisę į bet kurios kitos valstybės narės diplomatinių arba konsulinių įstaigų teikiamą apsaugą tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos valstybės piliečiai.“ Tiek Švedijos, tiek Norvegijos karalystėse Lietuvos Respublika turi savo diplomatines atstovybes. LR Konstitucijos 13 str. yra įtvirtinta Lietuvos valstybės institucijų pareiga atstovauti savo piliečiams užsienyje ir ginti jų interesus bei teikti jiems visokeriopą teisinę ir kitokią pagalbą. LR Konstitucija taip pat garantuoja kiekvienam Lietuvos piliečiui prigimtinę teisę gyventi Lietuvoje, įskaitant ir teisę sugrįžti į Lietuvą.
Vienos konvencija dėl konsulinių santykių patikimai nustato valstybių konvencijos dalyvių pareigą nedelsiant informuoti piliečio atstovaujamos valstybės konsulinę įstaigą, jeigu šios valstybės pilietis yra bet kuriuo būdu sulaikomas ir jeigu jis reikalauja, kad apie tai būtų pranešta. Pažymėtina, kad pagal minėtą konvenciją bet kokius pranešimus, kuriuos konsulinei įstaigai siunčia sulaikytasis, minėtos institucijos turi perduoti nedelsdamos (36 str.).
Dėl Lietuvos piliečių sulaikymo Švedijoje
Kadangi Švedijos Karalystės jurisdikcijoje buvo sulaikyti Lietuvos Respublikos piliečiai, vieno iš kurių (G. Bumbulio) globa atitiko atstovaujamosios valstybės (Lietuvos Respublikos) nepilnamečio piliečio interesus, Švedijos valstybės pareigūnai turėjo pareigą nedelsiant informuoti apie tai Lietuvos Respublikos konsulinę įstaigą (Konvencijos 36, 37 str.).
Aptariamu atveju Lietuvos visuomenė neturi tikslių duomenų, ar Švedijos Karalystės institucijos, sulaikydamos nepilnametį G.Bumbulį ir jį lydintį giminaitį, tinkamai pranešė apie tai Lietuvos konsulinei įstaigai, ar pastaroji laiku ėmėsi priemonių atstovauti savo piliečių interesams Švedijos Karalystėjė.
Dėl Lietuvos Respublikos institucijų privalomųjų veiksmų
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 13 straipsnis nustato, kad Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje. Lietuvos piliečių užsienyje teisių apsauga yra pavesta Lietuvos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms.
Tačiau visuomenei nėra žinoma, kaip šios pareigos yra vykdomos. Iš daugybės skundų, kuriuos gauna LR Seimo nariai, Lietuvos žmogaus teisių organizacijos, žiniasklaida, galima teigti, kad minėtos įstaigos nevykdo, nestebi, nekontroliuoja Lietuvos piliečių – vaikų – paėmimo iš šeimos ir perdavimo užsienio piliečių globai, nesirūpina jų tolimesniu likimu, kad joms neretai stinga kompetencijos. Susidaro įspūdis, kad Lietuvos Vaiko teisių apsaugos institucijos ir Lietuvos diplomatinės atstovybės besąlygiškai vadovaujasi užsienio valstybių įstatymais, užsienio valstybių savivaldos įstaigų ir net privačių užsienio įmonių (Norvegijos Barnevernet, Olandijos Bureau Jeugdzorg bei kt.) nutarimais, kurie Lietuvai nėra privalomi. Minėtos institucijos besąlygiškai pripažįsta Lietuvoje ir kitose trečiosiose valstybėse neturinčius teisinės galios užsienio valstybių teismų sprendimus (o pastarieji neretai priimami už akių, bylos šalims nedalyvaujant).
Išvados ir rekomendacijos
Lietuvos intelektualai ir žmogaus teisių nevyriausybinės organizacijos konstatuoja, kad:
1. Mažamečio Lietuvos piliečio G.Bumbulio grąžinimo Norvegijos vaiko teisių tarnybai atveju jo artimieji laiku negavo būtinos informacijos ir teisinės pagalbos. Lietuvos valstybės institucijų tarnautojai ir diplomatinės įstaigos netinkamai atstovavo savo piliečių teisėms ir interesams.
Besąlygiškai pripažindamos užsienio valstybių teismų sprendimus Lietuvos institucijos pažeidžia tarptautinės teisės principus, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (6 str.) bei Lietuvos Respublikos Konstituciją. Spręsdami vaikų (Lietuvos piliečių) teisių apsaugos klausimus Lietuvos vaiko teisių institucijų ir diplomatinių įstaigų darbuotojai negali ignoruoti Lietuvos Respublikos įstatymų, kurie, kaip ir Lietuvos teismų sprendimai, jiems yra privalomi pirmiausiai. Nurodomu atveju, kol trečiosios valstybės (Norvegijos) teismo sprendimas dėl vaiko paėmimo ar tėvų valdžios apribojimo nėra teismo pripažintas ir nurodytas vykdyti Lietuvos Respublikoje, Lietuvos valstybės institucijos privalo traktuoti tėvų pareigas/valdžios teises tik taip, kaip nustato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismų sprendimai („Priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas nepasižymi eksteritorialumu ir res judicata galią įgyja bei atitinkamus teisinius padarinius sukelia tik jį priėmusio teismo valstybėje. Užsienio teismo sprendimo pripažinimas šiuo atveju reiškia užsienio valstybės teismo sprendimui suteikimą tokios pat teisinės galios kaip ir nacionalinio teismo sprendimui. Todėl užsienio teismo sprendimas kitoje valstybėje įgyja res judicata ir prejudicinę galią, tampa privalomu ir vykdytinu tik po to, kai pripažįstamas ir jį leidžiama vykdyti pripažįstančioje valstybėje“ ).
Visuomenė iki šiol nėra informuota, kokių konkrečių veiksmų Lietuvos valstybė ketina imtis, kad geriau ir principingiau atstovautų savo piliečių teisėms ir interesams užsienio valstybėse, ypač tose, su kuriomis nėra pasirašytos bendradarbiavimo sutartys (pvz. Norvegija). Taip pat nėra žinoma, kokia parama teikiama šeimoms, praradusios ar galinčioms netekti savo vaikų šalyse, kurių įstatymai reglamentuoja vaiko ir tėvų teises skirtingai, negu jos yra reglamentuojamos Lietuvoje.
Siūlome LR Užsienio reikalų ministerijai iš esmės sustiprinti Lietuvos diplomatinių atstovybių kontrolę, kad pastarosios visomis teisinėmis ir diplomatinėmis priemonėmis gintų užsienio valstybėse gyvenančių Lietuvos piliečių (ir vaikų) teises ir interesus, ypač kai sprendžiamas jų paėmimo iš tėvų klausimas. Atstovybės privalo laiku ir tinkamai teikti piliečiams visokeriopą teisinę paramą, įskaitant informaciją apie priimančios šalies įstatymų normas, visuomenės tradicijas ir kitus gyvenimo ypatumus.
2. Anonimiškumas ir visiškas slaptumas bylų, susijusių su vaiko teisėmis, kai kurių valstybių teismuose nesuderinamas su pamatinėmis žmogaus teisėmis bei tarptautinių žmogaus teisių dokumentų nuostatomis. Draudimas Lietuvos diplomatinėms atstovybėms gauti informaciją apie savo piliečių būklę ne tik sudaro sąlygas galimiems žmogaus teisių pažeidimams, bet ir prieštarauja tarptautinės teisės normoms (Vienos konvencija dėl konsulinių santykių).
Visuomenė nėra informuota, ar paėmus vaikus iš tėvų – Lietuvos piliečių – užsienio valstybėse Lietuvos diplomatinės atstovybės ir vaiko teisių apsaugos tarnybos pareiškė reikalavimus dėl paimtų vaikų gimtosios kalbos ir identiteto apsaugos, numatytos JT Vaiko teisių konvencijos 8 str. 1 ir 2 dalyse. Konvencija įpareigoja valstybes dalyves „[…] gerbti vaiko teisę išsaugoti savo identiškumą, įskaitant pilietybę, vardą ir šeimos ryšius[…]. Jei vaikui neteisėtai atimama dalis ar visi jo identiškumo elementai, valstybės dalyvės suteikia jam paramą ir apsaugą, reikalingą jo identiškumui kuo skubiau atstatyti.” (8 str.1 ir 2 d.)
Pabrėžiame, kad gindama savo mažamečių piliečių teises ir interesus Lietuvos Respublika visais atvejais privalo reikalauti, kad paėmus iš tėvų vaiką ir atsisakius jį sugrąžinti į Lietuvą, būtų besąlygiškai užtikrinami JT Vaiko teisių konvencijos reikalavimai, t.y. būtų užtikrintos sąlygos vaiko identiteto, jo gimtosios kalbos išsaugojimui, įskaitant galimybę vaikui toliau mokytis lietuvių kalbos ir susipažinti su Lietuvos kultūra bei istorija, nes kalba yra vaiko etninės ir pilietinės tapatybės pagrindas, esminė jungtis su tauta ir valstybe.
Primygtinai siūlome įpareigoti atsakingų institucijų įgaliotuosius atstovus aktyviai dalyvauti ginant Lietuvos piliečių interesus tarptautinėse vaiko teisių bylose, remiantis tarptautinėmis sutartimis, konvencijomis ir Lietuvos Respublikos įstatymais valstybės vardu reikalauti informacijos apie paimto vaiko buvimo sąlygas, vietą, pateiktus kaltinimus tėvams ir kt., nesitaikstant su kai kuriose šalyse įtvirtintu neproporcingu proceso slaptumu paimant vaiką iš tėvų.
3. Konstatuodami, kad vaiko teisėms ir interesams prasčiau atstovaujama šalyse, kurios disponuoja mažais materialiniais ištekliais, kurių visuomenė paveikta socialinės atskirties, skurdo, pažymime, kad esminės vaiko teisių apsaugos problemos Lietuvoje yra socialinės kilmės. Būtina pripažinti, jog įgyvendindama vaiko teisių apsaugą, valstybė pirmiausiai turi rūpintis socialinės atskirties mažinimu, parama skurde gyvenančioms daugiavaikėms bei jaunoms šeimoms.
Dėl tos pačios priežasties atmestini ir kai kurių politikų raginimai perkelti Norvegijos vaiko teisių apsaugos patirtį į Lietuvos teisinę sistemą. Sankcijų dėl netinkamos vaiko priežiūros sugriežtinimas paskatintų nepageidaujamą visuomeninį reiškinį – valdžios supriešinimą su visuomene. Disponuodama mažesniais materialiniais ištekliais, Lietuvos valstybė nėra pajėgi užtikrinti visiems vaikams gerų fizinės, dvasinės ir socialinės raidos sąlygų. Tuo tarpu Lietuvos visuomenei jau yra siūloma nepakankamą pagrindinių vaiko fizinių ir dvasinių poreikių tenkinimą laikyti smurtu prieš vaiką ir tuo pagrindu suteikti teisę valstybei paimti vaikus iš tėvų (žr. LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymo projektą Nr. 13-3188-01(9) ). Todėl nepritariame minėtam įstatymo projektui ir siūlome jį atmesti arba keisti iš esmės, nes kai kurios jo nuostatos neatitinka mūsų valstybės socialinių realijų ir dėl to kelia teisines kolizijas bei grėsmę LR Konstitucijoje įtvirtintoms tėvų ir vaikų santykių nuostatoms.
Šį kreipimąsi patvirtinusios nevyriausybinės organizacijos: Lietuvos žmogaus teisių asociacija, Piliečių gynybos paramos fondas, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, Lietuvos Helsinkio grupė, Lietuvos tėvų forumas, Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga, Klaipėdos daugiavaikių šeimų bendrija, Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija, Lietuvos graikų visuomeninių organizacijų asociacija, Asociacija Vakarų Lietuvos tėvų forumas, Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, jaunimo sambūris Pro Patria.
Kreipimąsi patvirtinę intelektualai: Saulius Arlauskas (teisės filosofas, profesorius), Antanas Buračas (LMA akademikas, profesorius, Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys), Rita Aleknaitė-Bieliauskienė (kultūrologė, humanitarinių mokslų daktarė, M. Romerio universiteto profesorė), Laura Janulevičiūtė (teologė, teisės magistrė), Vladas Kančiauskas (menininkas, skulptorius), Jūratė Markevičienė (kultūros antropologė, tarptautinė kultūros paveldo ekspertė – ICOMOS narė), Gediminas Merkys (sociologas, profesorius, habilituotas mokslų daktaras), Birutė Obelenienė (Vytauto Didžiojo universiteto Santuokos ir šeimos studijų centro Profesorė, mokslų daktarė), Alvydas Pauliukevičius (medicinos mokslų daktaras, profesorius), Vytautas Rubavičius (rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotojas), Krescencijus Stoškus (filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininkas), Gintautas Vaitoška (psichiatras, Šeimos ir santuokos studijų programos Tarptautiniame teologijos institute (Trumau, Austrija) vadovas).