Lietuvos istorija po 99 metų. Kaip V.L. gynė Eifelio bokštą

Prieš 30 metų mitinguoti prie A.Mickevičiaus paminklo ir smerkti Molotovo-Ribentropo paktą reikėjo drąsos. Taip elgtis išdrįso tik būrelis disidentų. Pravardžiuojamų marginalais, klerikalais, psichikos ligoniais, nepritapėliais ir t.t. Žinojusių, kad juos stebi, fiksuoja sovietiniai saugumiečiai. Žinojusių, kad bus tardomi, persekiojami. Ryžtingai smerkiami „darbo kolektyvų“ ir t.t. Dabar šiems žmonėms vėl draudžiama kalbėti. 30-ąsias mitingo metines uzurpavo kiti. Nežinia, ką tą dieną veikusieji. Kad ir kaip būtų, jų iškilniųjų, patriotiškų veidukų tąkart neužfiksavo nė vienas saugumietis.Istorijos beveik visada perkuriamos. Jei kyla noras. Kilnesni tampa praeities imperatoriai, karaliai, diktatoriai. Vos ne visi Antrojo pasaulinio karo frontininkai šturmavo Reichstagą. Kilnesni tampa ir prie A.Mickevičiaus paminklo nebuvusieji. Nes narsias istorijas beveik visada uzurpuoja apsimetėliai. Kaip šalia talentingo menininko visada šliejasi plagiatoriai. Išstumdami tikruosius herojus. Istorijas perkonstruodami. Save įstatydami į taurų kontekstą. Kaip narsų peliuką kompiuteriniame žaidime. Dar po kelių dešimtmečių turbūt išgirsime, kad prie A.Mickevičiaus paminklo Vytautas Landsbergis asmeniškai suplėšė Molotovo-Ribentropo paktą. Ar nepasirodė tik todėl, kad sugedo troleibusas. Pėsčias ateiti nespėjo, todėl ugningą kalbą už jį pasakė tokia Nijolė. Amžininkai jos pavardės jau neatsimena. Atrodo, buvus mergautine. O po šimtmečio gal mūsų ainiai, jei lietuviais dar liks, tai išgirs, kad jų protėviai Sausio 13-ąją gynė Eifelio bokštą. O gal Vilniuje prie bokšto reikalavo įdomesnių TV šou.

O iš tiesų buvo taip. Mažas būrelis išdrįso. Kiti bijojo susigadinti karjeras. Ar per anksti supykdyti Maskvą. Esą mes gudriai palauksime reakcijos. Ar labai išsišokėlius nuskalpuos. Arba iš viso nežinojo apie kažkokį Molotovo-Ribentropo paktą. Ar kažkokį Vilniaus paminklą. Nes geriausiai pažinojo Vilniaus Gariūnus. Taip sakant, „tolkučkę“. Bet dabar vos ne visi to laiko amžininkai nori tapti reikšmingais herojais. Galima pagalvoti, kad Sausio 13-ąją visa Lietuva sutilpo į Vilnių. Keturi milijonai lietuvių saugojo parlamentą ir TV bokštą. Gynyboje nedalyvavo tik naujagimiai. O prie A.Mickevičiaus paminklo mūsų buvo tiek tiršta, kad aikštėje net netilpo paminklas ir tuometiniai disidentai. Būsimoji Lietuvos prezidentė, solidarizuodamasi su paminklu, kovojo savo vidines kovas, o kiti dabarties veikėjai – išorines. Prie paminklo išsiuntę savo dvasias.

Dabar dėl to, kad buvusiems disidentams vėl trukdoma kalbėti, dar galima piktintis. Nes yra gyvų liudininkų. Bet dabartiniai „herojai“ jaustųsi daug saugiau, jei disidentai išmirtų arba baimingai užtiltų. Netrukdytų perkonstruoti istorijų. Kas asmeniui nenaudinga – ištrinti. Išjungti mikrofoną. Nes dar pasakys ką nors neprognozuojamo. Herojiškieji peliukai, kaip kadaise sovietiniai saugumiečiai, gerai jaučiasi tik prognozuojamoje, užtildytoje Lietuvoje.

respublika.lt