Lietuvos lenkai, ir kur jūs nueisite paskui tuos, su Georgijaus juostelėmis atlape?

Vardų ir pavardžių, tautinių mažumų įstatymo epopėja, tenkinant Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) ultimatumus bei užgaidas, atrodo, neturi galo. Pažvelkime į šias peripetijas plačiau, iš istorinės plotmės.

Visi suprantame, kad šios pretenzijos yra politinio pobūdžio, o vardai ir pavardės yra tik pretekstas. Jo esmė – dar kartą pažeminti lietuvių tautos orumą pačiu skaudžiausiu būdu – per kalbą ir rašybą, priversti paklusti, šitaip demonstruojant didelės valstybės jėgą, nesibodinčią ir šantažo.

 

Tik keista, kad už tai ryžtamasi sumokėti tokią didelę kainą, – turiu omeny LLRA vadovybę, kurios rankomis tai daroma. Jai vadovauja žmogus, kuris drįso viešai prisisegti Georgijaus kaspiną – carinio ir putiniškojo imperializmo vėliavą. Žinau, kad tarp LLRA eilinių yra daug padorių žmonių, su kuriais nesunku rasti bendrą kalbą, ypač religinėj bei moralinėj plotmėj. Taip pat žinau, kad ne visi Lietuvos lenkai yra LLRA garbintojai, kad yra tokių, kurie laiko save lenkiškai kalbančiais lietuviais pilietine prasme, kad daugelis jų pritaria prieškario „krajovcų“ nuostatoms ir nepritaria neoimperialistinei Dmovskio–Pilsudskio–Sikorskio linijai. Deja, jie nesugeba susiburti į politinę jėgą, galinčią atsverti LLRA, kuri yra ištobulinusi sovietinių laikų metodus – kaip priversti žmones jiems paklusti.

LLRA vadovybė su jos vardu priešakyje šiuo savo poelgiu – vieša parama Putino Rusijai – išdavė idealus, kuriuos lenkų tauta išpažino, kurių laikėsi ilgus carinės ir sovietinės priespaudos metus, supurvino atminimą lenkų tautos didvyrių, tokių kaip Simonas Konarskis (jis buvo nužudytas Vilniuje). Juk jo budeliai – tie patys, kurie siuntė į mirtį 1831 metų, 1863 metų sukilėlius; taip pat atminimą legionierių, žuvusių kovose su naujausiais imperialistais – bolševikais. Buvo paniekintos Katynės aukos, „Solidarność“ laikų žuvusieji.

Ir visa tai – su Varšuvos atvira ar slapta parama, panašia į šantažą. Ta proga nenorom grįžta į atmintį Vinstono Čerčilio žodžiai, pasakyti apie 1939 metų įvykius, kai rugsėjo 30 dieną, Vokietijai paskelbus ultimatumą Čekoslovakijos Vyriausybei, Lenkija taip pat, sekdama Hitleriu, irgi paskelbė 24 valandų ultimatumą ir, net nesulaukusi ultimatumo pabaigos, įvedė kariuomenę bei atplėšė Tešino kraštą. Čerčilis savo kalboje, pasakytoje ta proga, atskleidė lenkiškojo mentaliteto paradoksą – vieningi, pasiryžę mirti už laisvę istorinių kataklizmų metu ir kartu gebantys žemai pulti, išduoti bendražygius taikos sąlygomis.

Manau, verta tuos žodžius išsamiai pacituoti: „Herojiški lenkų tautos charakterio bruožai neturi priversti mūsų užmerkti akis į jos daromas nesąmones ir nedėkingumą, kuris per daugelį amžių atnešė jai nelygstamas kančias. 1919 metais tai buvo šalis, kurią sąjungininkų pergalė po daugelio generacijų, gyvenusių suskaldytoje ir pavergtoje valstybėje, leido atkurti nepriklausomą respubliką, vieną iš svarbiausių Europos valstybių. Dabar, 1938 metais, dėl tokio nežymaus klausimo kaip Tešinas lenkai nutraukė santykius su savo draugais Prancūzijoje, Anglijoje ir JAV, kurie padėjo atkurti vieningą valstybingumą ir kurių pagalbos greitai jiems labai prireiks. Išvydome, kaip dabar, kol ant jų krito Vokietijos galybės šešėlis, jie suskubo atplėšti savo dalį apiplėšdami ir naikindami Čekoslovakiją […]. Europos istorijos paslaptimi bei tragedija reikia laikyti tą faktą, kad tauta, gebanti būti herojiška, kurios atskiri atstovai yra talentingi, garbingi, patrauklūs, nuolat leidžia vešėti dideliems trūkumams beveik visose savo valstybingumo srityse. Šlovė sukilimų ir vargų metais; nešlovė ir gėda triumfo periodais. Drąsiausiems iš drąsiausių pernelyg dažnai vadovavo negarbingiausi iš negarbingiausių!.. Ir vis dėlto visada egzistavo dvi Lenkijos: viena kovojo už tiesą, o kita murdėsi nešlovėje.“

Pakeiskime čia Tešino kraštą Vilniaus vardu, o nacistinę Vokietiją – nacistine Putino Rusija, ir gausime tikslią istorinę paralelę. Dar – karų su švedais metu Jonušas Radvila, nesulaukęs žadėtos paramos iš Varšuvos, buvo priverstas atmesti Liublino uniją ir prisijungti prie Švedijos ir todėl vadinamas išdaviku – „zdraica“. O kaip pavadinti Lenkijos senato pirmininką Bogdaną Borusevičių, kuris neseniai viešai pareiškė, kad jei Lietuvai iškiltų kokia nors grėsmė, NATO priklausanti Lenkija nesiims jos ginti: „Visiškai nesijaudinu, kad viena ketvirtoji lietuvių laiko Lenkiją priešiška valstybe. Iš dabartinės prezidentės teorijos aiškėja, kad Lietuva labiau kliausis Skandinavija. Na, tai iškilus kokiai nors grėsmei – tegul Lietuvą gina švedai, mes visiškai nesiveršime to daryti…“

Tad kur eini, Lenkija?

Kur einate ir su kuo jūs, Lietuvos lenkai, ir kur jūs nueisite paskui tuos, su Georgijaus juostelėmis atlape?