Vis dar prietema. Reikia keltis į darbą. O LRT žinios?Jas galima spėti išklausyti prisidengus antklode. Kaip gera girdėti: susirgo, netilpo ligoninėse, numirė. Neleis, uždraus, nepriims, nubaus… Viskas mūsų, mūsų vaikų, mūsų senelių labui. Tada galima keltis su gera nuotaika ir pasiryžimu ką nors nuveikti tėvynės labui.
Galite prieštarauti, kad kasdieninėje prietemoje taip nebūna. Tačiau daugumai gyvenimas nebėra jau toks saldus. Galėtų būti saldesnis, jei galėtume savo sielą apsaugoti humoro siena. Kartais atrodo, kad mūsų tauta teturi buitinio, ne politinio ar valstybinio, tiksliau, neturi linksmesnio požiūrio į problemas, į tą dangų, kuriame sėdi mus vis dar valdantys angelai.
Įsivaizduokim iš viduramžių mus pasiekusią istoriją.
Vieną ankstyvą rytą karalius nusprendė nusiprausti pats. Žemai pasilenkęs iš paauksintos geldos sėmė rieškučiomis vandenį, prausė veidą ir džiaugėsi gyvenimu.
Pro šalį striksėjęs dvaro juokdarys stabtelėjo, kaaad spirs jo didenybei į minkštą vietą ir nustriksėjo toliau. Didenybė tiesiog pasiuto, nusikeikė rusiškai ir suriaumojo: „Pagauti, sukaustyti, atvesdint!..“
Galima pamanyti, kad tai buvo tikras atsitikimas. Tas valdovas turėjo būti pakankami išmintingas, skelbdamas amnestiją. Kodėl gi ne? Tokia istorija, tarp didikų paplitusi visuose rūmuose, sukeltų tik šypseną ir nesumažintų valdovo autoriteto. Pasitaiko protingų didikų, suvokiančių, jog šaipytis iš jo didenybės yra pavojinga ir net kvaila. Tačiau už gerą anekdotą nebaudžiama.
Vartydamas savo seną “produktą” „Vakarinį Vilniaus laikraštį“ aptikau rubrikėlę “Anekdotai apie Prunskienę”. Tai buvo nepamirštamas jau merdinčio sovietizmo teroro metas. Ir metas, kai Kazimiera – tuo metu Respublikos vyriausybės vadovė, puikiai žinoma ir JAV, ir Europoje – buvo puolama iš visų pusių.
Laikraštis juokavo nepiktai ir jos atžvilgiu net netiesiogiai. O ji, kaip ir kitos stiprios asmenybės, dėl to nesuko sau galvos, pavyzdžiui, kaip Česlovas Juršėnas, pradėjęs rinkti karikatūras apie save.
Didžioms asmenybėms, nelabai svarbu, ką galvoja kiti. Menkystas istorija apspardo su panieka. Asmenybės šypsosi, įamžintos anekdotuose. Juk kai Britanijos premjeras Vinstonas Leonardas Spenseris Čerčilis išlipęs iš lovos eina į virtuvę ir šlapinasi į kriauklę (yra toks epizodas biografiniame filme), niekam nekyla noro šaipytis. Juoktis, šypsotis – taip. O šiandien neišvengiamai kyla tik piktas klausimas dėl moterų ir vyrų galimybių lygybės virtuvių kriauklėse.
Grįžkime prie premjerei dedikuoto jumoro. Autorius nežinomas. Greičiausiai, kolektyvinis, nors dar galėjo būti ir kai kas iš kultūrininkų. Ar kartais tai ne tu? Galėjo būti ir Juozas Pocius ar Vladas Braziūnas dažnai užsukdavę į redakciją. Pavardės su realybe sutampa – kaip įprasta – be pagrindo arba atsitiktinai. O, kaip tokie aštrialiežuviai reikalingi šiandien! Šypsokimės:
KAM TAI NAUDINGA?
Kartą Tautos Dvasios Apsaugos departamento Generalisimas, vėlų vakarą grįžęs namo, pajuto kelnėse kažką negera. Netrukus jis aptiko kenkėją ir, nusimovęs apatines, iškratė jį ant stalo.
– Kažkam šitai gali būti naudinga, – greitai sumąstė Generalisimas.
„Kam tai naudinga?“, – vėl susimąstė jis, apžiūrinėdamas Kenkėją pro didinamąjį stiklą: kai žiūri pro stiklą, tai – Didelis Kenkėjas, kai žiūri plika akimi, – visai mažas.
Dar truputį pamąstęs, jis atsigulė į lovą ir septynis su puse karto perskaitęs Prunskienės interviu „Respublikai“, užmigo.
VAGONĖLIS MIUNCHENE.
Išgirdo kartą rašytojas, dailininkas ir filosofas Lankauskas per „Laisvės radiją“ kalbančią Prunskienę ir didžiai pasipiktino. Negalėdamas ilgiau kęsti „Laisvės“, kuri visai nereikalinga Lietuvos žmonėms, Lankauskas nuvažiavo į Miuncheną, pasistatė vagonėlį ir pradėjo badauti. „Laisvės radijas“ deryboms su Lankausku išrinko rašytoją Kondrotą. Pamatė Lankauskas ateinant Kondrotą ir vos nenualpo iš baimės. Mat supainiojo pastarojo barzdą su Bučio barzda: Lankauskas žinojo, kad Bučys yra skaitęs Stalino laikais Lankausko rašytus apsakymus.
O Kondrotas nėjo derėtis su Lankausku. Nusprendė verčiau užsukti į alinę, kad skaitant žinias, balsas nekimtų.
KAIP ZIMANAS KERŠIJO PALECKIUI.
Paleckis (berods, tuo metu LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas –red.) su Zimanu labai nesutarė. Zimanui kažkas pažadėjo Paleckio vietą, bet jis tos vietos negavo ir tebuvo “Tiesos“ redaktorius. Už tai Zimanas keršijo Paleckiui, braukydamas jo ilgų kalbų tekstus.
Kartą Paleckis supyko nejuokais ir pradėjo reikalauti, kad jam būtų pristatoma korektūra. Žinoma, Zimanas į tai nekreipė dėmesio ir eilinį ilgą pranešimą vėl gerokai išbraukė.
Paleckis, skaitydamas korektūrą, griebė telefono ragelį ir, susukęs Zimano numerį, išrėkė: „Klausyk, idijote, ką tu padarei: „Buržuazinės santvarkos metais Lietuva stovėjo ant bedugnės krašto!” Toliau tu išbraukei visą pastraipą ir palikai: … “ir tik tarybiniais metais ji žengė platų žingsnį į priekį…”
Tuo metu Prunskienė lankė aštuntą klasę.
R… Vienas daugiau mąstantis deputatas mokėsi anglų kalbos, daug dėmesio skirdamas taisyklingam garsų tarimui. Sekėsi sunkiai. Pradėjo nuo, jo galva, lengvesnių: rublis, rungtynės, rinka, radijas, ragana, rupkė… Ir tada jau ėmėsi Prunskienės.
PRUNSKIENĖ IR KLASINIS PRIEŠAS.
Dar jaunystėje draugas Jermalavičius kovojo už Reikalą. Būnant studentu, jam teko išvykti į etnografinę ekspediciją. Antrą ekspedicijos dieną jis pasakė kolegoms studentams: “Einu ieškoti Klasinio priešo”, ir dingo. Tik po trijų parų draugas Jermalavičius buvo rastas už penkių kilometrų gulintis parugėje be kvapo, pusnuogis ir apdraskytas. Šalia žolę ėdė ožka. Tos ožkos Prunskienė nemelžė (Jermalavičius Juozas – sov. Lietuvos veikėjas, kompartijos istorikas, vienas 1991 m. pučo prieš Sąjūdžio Lietuvą organizatorių – red.).
Dabar j
humoro Lietuvoje kaip ir nebeliko. Nebeliko net tokios visai nepolitinės humoro kasdienybės kaip sovietinėje spaudoje, pavyzdžiui, berods “Valstiečių laikraštyje”, kone kiekviename numeryje, nepaisant dažnai ideologizuoto turinio, skaitytojai nuolat laukė jumoro rubrikos “Čia priėjo Kindziulis”.
Mūsų laikų viešojoje erdvėje teliko patyčios, apsispjaudymai, pyktis ir melas, kitos neigiamos emocijos. Vis dėlto pažvelgti į dabartį ir su ironiška šypsenėle nėra jau taip sudėtinga. Pavyzdžiui:
ŽMOGA DUOBĖJE.
Trumpindamas kelią per kapines iš smuklės ėjo toks viso kaimo keistuolis neaiškia pavarde – lyg Šimas, lyg Šimona. Visa apylinkė žinojo, kad lyginėmis savaitės dienomis jis vaikšto su sijonu, nelyginėmis – be kelnių. Kitaip tariant, žmoga. Buvo jau tamsu, bet ėjo drąsiai svirinėdamas, ir staiga – keberiokšt nudardėjo į tądien iškastą kapo duobę.
Priešinga kryptimi, trumpindamas kelią į savo taborą, su daina sliūkino kitas dažnokai pageriantis nepartinis neskiepytas marginalas:
Naktys be mėnulio
Lyg šunes be kelnių
Uodegos pakeltos
Nepolitikuot!!!
Ir staiga išgirsta iš po žemių:
– Žmonės, padėkit! Gelbėkit, padėkit!..
Prieina arčiau, pašviečia žiebtuvėliu:
– Tai, ką – klausia,- šalta? Šlapia, sušalai?
– Oi, padėk, žmoga! Sušalau, sušlapau…
– Tai kokio velnio atsikasei nė kaukės neužsikabinęs?!
Kas buvo po to, liko nežinoma. Vėliau ilgai sklandė gandai, kad abu pasuko į politiką.
Ir pabaigai eilinio piliečio bandymai:
ŠIMONYTĖ VINGYJE.
Kartą Šimonytė išėjo į Vingio parką pasivaikščioti vedina politiškai nepatyrusiu šuneliu. Skersai Vingio parką, išilgai Vingio parko, įžambiai Vingio parkui. Ir staiga parko vidury iš už pušies išlenda toks akiniuotas seniokas ožio barzdele su lazda rankoje. Seniokas bakstelėjo ja šuniokui ir atsisukęs paklausė: „Kodėl jis nesisveikina? Ar žinai, kas aš toks? Ar žinai, kad esu šito Vingio parko ir Neries kūrėjas, krikštytojas ir vadovas?“
„Nedrįsk badyti mano Liberalytės, senas kriene, ji paskiepyta!“- supyko Šimonytė.
„Ne tavo reikalas, daug tu išmanai. Ar žinai, kiek virusų čia vaikšto?!“- Ir, atsidūręs už Šimonytės nugaros, kaip durs jai savo lazda į minkštą vietą…
– Vau! – sušuko Šimonytė. – Vau!!!
Ir pabudo.
***
Humoras gelbsti išgyvenant gyvenimo sunkumus. Žinomas artistas, komikas, anekdotų kūrėjas J.Nikulinas savo prisiminimuose pasakoja apie eksperimentą vienoje JAV ligoninėje.
Sunkiai sergantys vaikai kone kasdien palatoje susitikdavo su klounais, fokusininkais, ekscentrikais. Keletą kartų per savaitę vaikai žiūrėdavo linksmus filmukus. Po pusantro mėnesio rezultatai buvo lyginami su kontrolinės grupės vaikais, sergančiais panašiomis ligomis kitoje ligoninėje. Vaikai gydyti juoko terapija iš ligoninės buvo išrašomi kone dviem savaitėmis anksčiau.
Mokykimės. Paprastai vaikai dažniausiai yra didesni optimistai nei suaugusieji. Gal pastarieji mano, kad „sumauta“ dabartis stiprina sveikatą, ilgina gyvenimą, sulaiko nuo nuolatinės nervų įtampos, depresijos ar net kokio tragiško, beviltiško sprendimo?
Veikiausiai ne. Juokimės, džiaukimės bent smulkmenomis, o tai – geriausias vaistas. Ir nepamirškim Napoleonui priskiriamos frazės: „Nuo didybės iki juokingumo tik vienas žingsnis“. Skaitytojau, tai taikoma ne jums.
pozicija.org