Olava Strikulienė: Mūsų visų Sausio 13-oji. Anonimiška. Be medalių. Be privilegijų

sausio 13 lauzai  „Respublikos“ savaitės žmonės – visi Lietuvos žmonės, prieš 28 metus, sausio 13-ąją, apgynę nuo sovietų kariškių vos atkurtos mūsų valstybės Nepriklausomybę. Ir pasitraukę į užmarštį. Be ypatingų privilegijų. Be blizgančių medalių. Žmonės – ir tiek. Valstybę gynę anonimai.Kur tie žmonės dabar? Vieni jau anapilyje. Kiti – 28 metais vyresni. Treti – 14 žuvusiųjų, – taip ir likę tuo metu buvusio amžiaus. Jų neatgaivins joks memorialas, paminklas. Penkti – apie 600 sužeistų fiziškai, gal vis dar jaučia savo maudžiančius randus. Dalis mūsų laisvės gynėjų gal gyvena dabar emigracijoje. Gal rašo memuarus, pasakoja apie Sausio 13-osios naktį savo anūkams. Ir kaskart tampa vis didvyriškesni, vos ne Herakliai. O gal dabar labai įsižeidę. Su per 28 metus patirtais jau ne fiziniais, bet dvasiniais randais. Nes iš pradžių buvo atkurtosios valstybės euforija, vėliau – sausio dramos, o vėliau – bankrutavus gamyklai, pilietis patyrė jau ne herojišką kolektyvinę, bet grynai asmeninę dramą. Cechas uždarytas. Staklės išvežtos į metalo laužą. Santaupų nėra. Darbo – taip pat. Ir esi su savo nelaime vienas. Ne tas, jaučiantis draugo petį, prie TV bokšto.

Mūsų tikroji brolija ir būstinė

Žmogus taip socialiai sutvertas, kad jam lengviau patirti herojiškas kolektyvines dramas. Lengviau netgi fiziškai aukotis minioje. Dėl bendro reikalo. O pavieniui pasiaukoti sunkiau. Kolektyvinė drama buvo Sausio 13-oji. Todėl nesuprantu, kodėl vėliau kilo idėja steigti kažkokią specialią broliją. Kam reikėjo tokio skaldymosi? Tarsi kiti, saugoję TV bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą ir Parlamentą, buvo prastesni broliai ar seserys už kitus. Nors Lietuva tuo metu tiesiog masiškai broliavosi. Ne tik Vilniuje, prie konkrečių pastatų, bet ir kituose miestuose, miesteliuose, kaimuose. Svarbiausia, nepaisant kruvinosios sausio nakties, Lietuva funkcionavo kaip valstybė. Mokytojai mokė, medikai gydė, valstybinės įstaigos dirbo. Televizija ir radijas tęsė savo darbą iš Kauno. Tad visi šie darbai, pradedant pardavėju prie prekystalio ir baigiant TV diktoriumi, demonstravo valstybės stabilumą. Nes reikėjo ne tik Parlamentą saugoti. Reikėjo parodyti, kad mes, nepaisaint kruvinosios nakties, toliau gyvename. Toliau atliekame kasdienes savo prievoles, pareigas. Ir būtent tai nevykusiems perversmininkams, įskaitant ir Michailą Gorbačiovą, buvo didžiausias akibrokštas. Lietuva neišsigando. Nebent tik tuometis premjeras Albertas Šimėnas. Bet ir tas pradingėlis iškart buvo pakeistas drąsesniu. Tad štai visi tuomet neišgąsdintieji, toliau vykdę savo pareigas ir buvo ta simbolinė, sunkiai suskaičiuojama, Sausio 13-osios brolija. Ji ne tik degino prie Aukščiausiosios Tarybos laužus, giedojo giesmes, skaičiavo sužeistuosius bei žuvusiuosius. Brolija buvo visur. Jos būstinė buvo ne konkretus adresas Vilniuje, o Lietuva. Visur ten, kur skaudėjo širdį dėl žuvusių. Ten, kur skaudėjo širdį, kad pasaulis, matydamas Lietuvos kančią, dar toks šaltas. Neskubantis mūsų pripažinti. Bet mus tada moraliai palaikė eiliniai Europos žmonės. Lenkai, ukrainiečiai, latviai, danai, prancūzai, vokiečiai, skandinavai, rusai. Tai irgi buvo mūsų brolija. Negavusi jokio medalio. Na, ir kas?

Štai kas nusipelnė medalių!

Jei nori suvienyti žmones, sukelk jiems bendrą pasipiktinimą. Dėl ko nors. Tad sovietų vadovybė, atsiuntusi į Vilnių Pskovo desantininkus, bei mūsų vietiniai perversmininkai padarė tai, ko nepavyko nei Vytautui Landsbergiui, nei Algirdui Mykolui Brazauskui. Pavyko mus suvienyti. Žmones labiausiai suvienijo desantininkų brutalumas, jų nekaltos aukos ir „kaspervizija“. Pastaroji buvo tokia nyki, jos diktoriai kalbėjo tokiomis stalininėmis klišėmis, kad jau geriau būtų visiškai nesirodžiusi ir nieko netransliavusi. Nes suveikdavo kaip raudonas skuduras bulių. Tad ciniškai galvojant, gal kiekvienas tuo metu Vilniuje siautėjęs sovietų desantininkas ir nukeipęs kaspervizininkas yra verti medalio. Na, bent tie 66 asmenys, kaltinti Sausio 13-osios byloje. Būtent jie mums padėjo kuo greičiau emociškai atsiriboti, atsiplėšti nuo Sovietų Sąjungos. Dėl to nesigailėti. Netgi jausti neapykantą, sužadintą kruvinų įvykių. Tai, ką Sąjūdžio lektoriams būtų tekę ilgai aiškinti, įrodinėti, o vyresni žmonės vis vien jaustų ilgesį sovietijai, desantininkas su automatu ir tanku išaiškino per kelias minutes. Atgrasė nuo jaunystės sentimentų.

Istorija niekada nepastebi eilinių

Dabar bandoma pabrėžti, kas kur tą naktį stovėjo, ką kalbėjo, ką darė, pramiegojo, prakentėjo ar ne. Ir kiek, atminčiai silpstant, prifantazavo. Dar bandoma padejuoti – ar buvo verta? Nors taip būna visada. Mūšius laimi eiliniai kariai, tik atsimenami ne jie, bet kutūzovai. Tačiau kiekvienam žmogui linkėčiau bent kartą pabūti masinės euforijos, kilnaus tikslo, kilnios kovos dalimi. Toks potyris sunkiai pamirštamas. Bet jei žmogus tikisi, kad už tą potyrį dar bus apipiltas materialinėmis gėrybėmis, medaliais bei ordinais, sklypais, tai paprastai nusivilia. Nes šimtų tūkstančių medaliais neapkabinės vien todėl, jog niekas šimtų tūkstančių veidų neįsidėmi. Minioje žmonės ištirpsta. Tik pats žmogus save minioje atsimena. Save simbolinėje brolijoje, kuri, dramai pasibaigus, vėl nėrė tik į savo asmenines dramas bei fortūnas. Ne Sausio 13-oji kalta, kad daugumai mūsų vėliau nepasisekė. Bankrutavo bankai, gamyklos, siautėjo organizuoti banditai. Bet niekas mums ir nežadėjo, kad ūmai tapsime laimingi. Išvengsime žmogiškų ydų, silpnybių. Mūsų valstybės architektai išliks tokie patys. Nė kiek nesugadinti valdžios, savo jėgos ir arogancijos. Manau, jei Lietuvos valstybė būtų naujai pastatytas tiltas, joks buvęs ar esamas premjeras nedrįstų stovėti po tiltu jį išbandant. Nes nebūtų visiškai tikras, ar betonas neužkris ant galvos.

Eiliniai dėl to visada įsižeidžia…

Žmogui, atlikusiam įsimintiną darbą, visada norisi sulaukti dėkingumo. Pavyzdžiui, už taikingą pilietinį pasipriešinimą 1991 metais. Bet dėkingumas yra pats nepopuliariausias žmogiškas jausmas. Žmonės paprastai linkę keršyti už blogus darbus, ignoruoti savo blogus darbus, o dėkingumą suvokia kaip finansinę išraišką. Kiek pinigų davė, tiek ir dėkingas. Nesvarbu, ar už Sausio 13-ąją, ar už skulptūrą-vamzdį, ar už išsaugotą valstybę. Šiuo aspektu vertinant, mes anoniminiams Sausio 13-osios dalyviams esame visiškai nedėkingi. Kaip nedėkingi ir kitiems mūsų senjorams. Ateityje šie kasmečiai minėjimai taps vis formalesni. Kam minėti, jei 30-mečiai to laiko jau neatsimena? Et, buvo – pražuvo. Kiek galima apie praeitį? Jau vienodai – ar Durbės mūšis, ar Vaterlo, ar Sausio 13-oji. O mums, vyresniems, dalyvavusiems tuose įvykiuose, bet gyviems likusiems, vėlgi nederėtų pykti ant likimo. Nes tada buvome daug jaunesni. Nes tada gavome daugiau adrenalino nei mūsiškiai Dakaro ralyje. Ir buvome kaip didžiulė komanda. Su vairuotoju, šturmanu, mechanikais. Nors mes tebuvome tik anoniminės savo valstybės detalės. Sraigtai, veržlės, ratai. Gal net pamesti istorinių Dakarų smiltyse. Nes Istorija paprastai atsimena tik vairuotojus bei šturmanus.

respublika.lt