Įtakingų politinės daugumos atstovų pastangomis Seime vis labiau įsigali tokie veikimo būdai, kurie labiau pritiktų ne demokratinės šalies parlamentui, o kokiai nors kriminalizuotai, tamsiais tarpusavio įsipareigojimais bei ryšiais susietai grupuotei. Pradėjusi savo veiklą nuo to, kad į Seimo vadovybę pasiskyrė už sukčiavimą teisiamą asmenį, politinė dauguma žengė toliau ir pasitelkė turimus mandatus kito daugumos atstovo apsaugojimui nuo baudžiamosios atsakomybės. Tam buvo panaudotos net Seimo Pirmininko pareigos, kurias užimanti L. Graužinienė padarė viską, kad jos bendrapartiečio V. Uspaskicho neliečiamybės klausimas tol neatsirastų Seimo darbotvarkėje, kol šis asmuo nebus išrinktas į Europos Parlamentą ir vėl neįgis teisinio imuniteto.
Mūsų įsitikinimu, tokio įžūlaus, negarbingo ir atvirai savanaudiško naudojimosi antrąja konstitucine pareigybe valstybėje nebuvo per visą atkurtos valstybės istoriją. Jeigu Seimui rūpėtų jo reputacija ir būtų gerbiama Konstitucija, L. Graužinienė vien už tai būtų nedelsiant atstatydinta ar net susilauktų apkaltos. Bet kadangi teisėtumą Seime lemia ne tiek Konstitucija ir įstatymai, kiek turimas mandatų skaičius ir užkulisiniai susitarimai bei įsipareigojimai, Seimo Pirmininkės veiksmai taip ir nebuvo įvertinti. Todėl nereikėtų stebėtis, kad netrukus ji ir vėl pabandė panaudoti savo įgaliojimus panašiam tikslui, tik šį sykį jau siekdama paveikti Seimo Žmogaus teisių komiteto narius, kad šie kriminalinę V. Uspaskicho bylą paskelbtų politine ir taip apsaugotų jį nuo gresiančio imuniteto panaikinimo Europos Parlamente. Šis bandymas paversti Seimo komitetą įrankiu ir priversti jį neleistinai įsikišti į dar nepasibaigusį baudžiamąjį procesą – tai jau tokie veiksmai, kurie pažeidžia fundamentalius konstitucinius valstybės sąrangos principus, ir todėl jie negali likti neįvertinti. Tai būtina padaryti ir todėl, kad ši kartą su Konstitucija nesuderinama veikla užsiėmė ne tik Seimo Pirmininkė, bet ir kiti politikai. Jų pastangomis Žmogaus teisių komiteto nariai buvo nuolat verčiami pakartotinai vertinti Darbo partijos bylą, šaukiami neeiliniai posėdžiai, manipuliuojama komiteto narių pavadavimu, pasitelkiant sukalbamesnius politikus daromas neleistinas spaudimas iš frakcijų vadovybių ar net atvirai grasinama, kad nedalyvavimas balsuojant bus įvertintas kaip Seimo nario pareigų nevykdymas. Ir visa tai vien tam, kad V. Uspaskichas būtų išgelbėtas nuo baudžiamosios atsakomybės. Todėl kyla neišvengiamas klausimas: kam tarnauja Lietuvos Respublikos Seimo politinė dauguma – Lietuvai ir jos piliečiams ar faktiškam Darbo partijos vadovui ir toms jėgoms, kurios stovi už šio asmens?
Šis klausimas esant dabartinei geopolitinei situacijai tampa kaip niekuomet aktualus, nes jis virsta ir mūsų valstybės saugumo ir jos išlikimo klausimu.
Todėl mes, parlamentinės grupės nariai, reikalaujame išsamaus išvardintų įvykių tyrimo Seime. Asmenys, siekę panaudoti Seimo komitetą su Konstitucija nesuderinamiems tikslams, turi būti viešai įvardinti, o jų veiksmai – įvertinti, kaip tam įpareigoja įstatymai ir Seimo statutas.
Mūsų neturėtų suklaidinti tai, kad valdančiosios koalicijos partijos dėl V. Uspaskicho paskutinę akimirką atsitraukė atgal. Jos nėrė į krūmus tik todėl, kad reikalu susidomėjo žiniasklaida ir kilo nelauktas triukšmas. Nebūtų kilęs – potencialus kalinys būtų „išteisintas“ ir paskelbtas sąžinės kaliniu.
Taigi, problema lieka, ir jeigu tam nebus užkirstas kelias, Seimas ir toliau bus neaiškių jėgų įkaitu. Ar Lietuva šiandien sau gali leisti tokią prabangą?
Parlamentinės grupės „Už ištikimybę priesaikai“ nariai:
Vytautas Antanas Matulevičius, Povilas Urbšys, Naglis Puteikis, Algirdas Vaclovas Patackas, Eugenijus Gentvilas, Vitalijus Gailius, Sergejus Jovaiša, Vytautas Juozapaitis, Rytas Kupčinskas, Paulius Saudargas
tiesos.lt