(Mintys išsakytos Prezidento R.Pakso Judėjimo „Šaukiu aš Tautą …“ atstovų konvente)
Nors daug žmonių nemėgsta mokytis iš istorijos, praeities, bet vis dėlto leiskite priminti pirmojo mūsų Prezidento A.Smetonos prieš 100 m. pasakytus žodžius: visos sąjungos, federacijos, imperijos susikuria ir žlunga. Bet tik tos tautos išlieka jose, kurios gina, stiprina savo tautiškumą, tautinę savimonę, nepaliauja siekusios savo tautinio valstybingumo.
Tik turėdama savo nepriklausomą valstybingumą Tauta atskleidžia savo genijų ir daugiausia prisideda ir prie pasaulio pažangos. Tautos, praradusios tautinę savimonę niekas nebeprikels, kaip ir mirusio žmogaus.
Lietuvių Tauta, sukūrusi galingiausią viduramžiais imperiją, prarado ją, kai jos valdantieji prarado tautinę savimonę, pasidavė svetimųjų, pirmiausia lenkų ponų ir lenkų hierarchų bažnyčios įtakai; praradę tautinę savimonę vadovavosi tik savo ir savo luomo egoistiniais siekiais.
Dėl to ir pati lietuvių Tauta buvo atsidūrusi ant kapo duobės krašto. Ir tik žlugus luominei sistemai, ir atsiradus galimybėms lietuvybės nepraradusiems daugiausia valstiečių vaikams siekti mokslų ir dalyvauti visuomenės gyvenime, daugelis tų, iš valstietijos kilusių inteligentų, įvertinę praeities didžiavyrių klaidas, vėl ėmė žadinti Tautą savarankiškam valstybingumui, bet jau tik visos Tautos, o ne atskiro jo luomo. Ir tik Tautai nuo amžių priklaususiose žemėse.
Ir tokia valstybė buvo Vasario 16 –osios Lietuva, kurioje lenkų, rusų, germanų smaugtas buvęs baudžiauninkas Lietuvis pasijuto savo Tautos, valstybės piliečiu. Ir to jo jausmo jau nepajėgė įveikti ir naujos, beveik 50 m. trukusios lenkų, germanų, rusų okupacijos. Ir tas Vasario 16 –osios Lietuvoje išugdytas Lietuvis, ir karo pabaigoje atsidūręs Vakaruose, gyveno ir dirbo Lietuvos išlaisvinimo viltimi, jungėsi ir kūrė tautines bendrijas, o prieš 70 metų paskelbė viso pasaulio lietuvius vienijančią Konstituciją – „Lietuvių Chartą“. Joje rašyta:
„Valstybė yra aukščiausioji tautinės bendruomenės organizacija. Valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlyga. Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę. Šeima yra Tautos gyvybė. Lietuviai privalo kurti tik lietuvišką šeimą.
Tautiškumą kiekvienas lietuvis privalo perduoti naujoms kartoms, kaip garantą mūsų Tautai amžinumą. Tautos istorija yra geriausia Tautos mokytoja. Kiekvienas Lietuvis brangina Tautos praeitį ir tautinius papročius. Tautinis solidarumas yra aukščiausia tautinė dorybė …“ Ir t.t.
Tačiau mums tapus ES nariais, nemažai daliai valdininkų ir ta „Charta“, matyt, ėmė atrodyti trukdanti mūsų greitesnei integracijai, suanglėjimui, sulenkėjimui ar sugermanėjimui. Dėl to vėl sparčiai dauginasi Lietuvoje žemaičiuose vadinamų „ vištgaidžių“,nebesuvokiančių vyrais ar moterimis, lenkais ar lietuviais esą, vengiančių ir bijančių net tokių sąvokų, kaip „Lietuvių Tauta“, „Nepriklausoma Lietuva“.
Tų sąvokų negirdėti mūsų Seime, neįmanoma rasti ir partijų, net tokios patriotiškiausia besiskelbiančios TS-LKD programiniuose dokumentuose. Nebuvo tų sąvokų net Prezidentės kalbose, minint Vasario 16 –osios 100 –metį, o taip pat net laidojant mūsų Didvyrį partizaną A. Vanagą – Ramanauską.
Beje, tariami „patriotai inteligentai“ Vasario 16 –osios proga net Valstybinę premiją už knygą paskyrė žmogui, išniekinusiam mūsų Tautos Didvyrį partizaną J.Žemaitį. Bet kodėl, daugelis klausia, dar neapdovanota ir už panašią knygą Vanagaitė, kuri, girdisi tikriausiai juokaujant, buvusi pakviesta į Izraelį tik žydams bulvių skusti?
Sąjūdis, prieš uždūstant Sovietijai kovojo ir laimėjo, kad Lietuvos įstatymai būtų aukščiau tų, tada vadinamų „sąjunginiais“, buvome pasiekę, kad žemė ir jos turtai būtų tik lietuvių Tautos šventa nuosavybė ir, kad tik lietuvių kalba vyrautų moksle, karyboje ir visose kitose gyvenimo srityse.
Pagaliau, kad ir kai kurie neretai ir […], ligoniais įvardinami pederastai, gėjai, leisbietės ar pan., pavogę iš mūsų vaikų pasakų dievaitės Vaivos juostą, ir keldami ją kaip savo vėliavą, nedemonstruotų paniekos lietuvių šeimų altoriui.
Didelį pavojų šiandieną mūsų Tautos išlikimui kelia ir nepakankamas valdžios ir visuomenės vertinimas tautinių šeimų, kaip niekada toleruojant vedybas su svetimšaliais, o taip pat ir neseniai nuskambėjęs mūsų Konstitucinio Teismo sprendimas leisti vadintis šeimomis net dviem savo užpakalių užgaidas tenkinantiems vyrams ar moterims, sukergtus užsienyje, nors mūsų Konstitucijoje ir aiškiai pasakyta, kad „šeima – tai vyro ir moters sąjunga“.
Ne kiekvienas pasiūlymas peršamas ir iš Vakarų, turėtų būti ir pas mus įgyvendinamas, nes Vakarai – ne vien tik gėris ir kilnybė. Vakaruose gimė ir inkvizicija, kolonializmas, komunizmas, fašizmas, pagaliau ir vos ne visus pasaulinius karus sukėlė irgi tie patys Vakarai.
Dažnam lietuviui nerimo kelia ir mūsų įstatymai dėl Lietuvos mažųjų piliečių, leidimas juos įvaikinti nelietuviškose, svetimų valstybių piliečių šeimose, netiriama kas, kam ir už kiek mūsų mažųjų piliečių buvo perduota, parduota į užsienius.
Mūsų Konstitucija įpareigoja valstybę rūpintis ir vaikais – savo piliečiais, ginti juos, sudaryti Lietuvoje ir lietuviškoje aplinkoje tinkamas jiems gyvenimui sąlygas. Tuo tarpu pas mus, mūsų pačių išlaikomos vadinamosios vaikų teisių ir globos įstaigos, perduodamos mažamečius į užsienius, atima ir jų teisę būti lietuviais, Lietuvos piliečiais. Savo esme tai tolygu vergijos laikams, tai lyg ir įteisintas Tautos ateities naikinimas.
Mūsų Tautai, mūsų nepriklausomam valstybingumui šiandienos globalizmo bangos nemažiau pavojingos už praeityje patirtas okupacijas ir aneksijas, gal net greičiau uždusinančios, nes šiandieną didžiausią pavojų kelia ne tiek atėjūnai-okupantai, kolonizatoriai, bet mūsų pačių kai kurie net rinktosios valdžios veikėjai, kurie, dažniausiai, ir dėl menko praeities žinojimo ar paprasčiausio bukumo ir noro įtikti svetimiesiems, Briuseliui, kaip anais laikais Varšuvai ar Kremliui, mindžioja kaip ir buvę okupantai, kolonizatoriai, mūsų tautinės savimonės daigus.
Štai ir mūsų Seimas nuo 2007 m. Prezidento Adamkaus ir kai kurių seimūnų kaip A.Kubiliaus, E.Zingerio, G. Kirkilo ir kitų iniciatyva kasmet švenčia 1791 m. gegužės 3 d tariamos bendros Lenkijos – Lietuvos valstybės konstitucijos paskelbimo dieną (Lenkijos viršininkas J.Pilsudskis tą dieną lenkams švente paskelbė 1919 m., jo ordoms okupuojant Rytų Lietuvą), kad tuo paneigtų lietuvių Vasario 16 –osios Akto teisėtumą.
Švenčiama jau mūsų Kovo 11 –osios Lietuvoje ir Liublino unija, nors ir ją pasirašyti Lietuva buvo priversta lenkų smurtu, jiems okupuojant 50 proc. LDK – visą dabartinę Ukrainą, iš dalies ir lietuviškąją Livoniją.
Kai lenkų šovinistai ir šiandieną kartas nuo karto mums primena apie tariamai Vilniaus ir jo krašto priklausymą jiems, nors iš tiesų J.Pilsudskio ordų okupuotą, – mes vengiame tiems dabar jau lyg ir pakenčiamiems kaimynams priminti, kad tame krašte nė lopinėlio nėra lenkų etninių žemių, kad, priešingai Lenkija neteisėtai valdo per 20 tūkst. kv. km. lietuvių etninių žemių šiauriau Vyslos – Suvalkų, Balstogės, Augustavo, Seinų ir kitus kraštus, pagaliau, kaip ir Rusija, tik Lenkijai irgi neteisėtai perduota apie 70 proc. Prūsų Lietuvos teritorijos.
Nemaloniai kai ką iš lietuvių nustebino ir pernai, ir mūsų Vyriausybės sprendimas perduoti lenkų vienuoliams Pranciškonų rūmų kompleksą Vilniuje , nors juose jau 1904 m. buvo įsikūrusi pirmoji Vilniuje lietuviškoji mokyklėlė, vėliau Lietuvių mokslo draugija ir jos biblioteka, veikė juose ir kitos įstaigos.
Beje, leidimą lietuviams kurtis tuose rūmuose 1908 m. iš rusų valdžios buvo išreikalavęs būsimasis Prezidentas A. Smetona. Tad ir geriausiai tiko tuose rūmuose įrengti lietuvių švietimo, mokslo bei kovų prieš lenkų ir bolševikų agresorius muziejų.
Tarptautinių monopolijų interesai vis labiau vyrauja ir šiandieninės mokslo, studijų ir švietimo programose. Tačiau ir šiandieną neretai tie, kurie pasisako už Tautos amžinumą, už nepriklausomos Lietuvos valstybingumo stiprinimą, apšaukiami pirmiausiai „konservatorių“, – kaip bolševikai, „putino agentai“, tarsi TSRS, jos vadai, būtų kada gynę tautų, tame tarpe ir mūsų, lietuvių teises.
Panašu, kad internacionalizmas, kurį taip skatino bolševikai, pagaliau ėmė trykšti iš mūsų valdžios vyrų ir moterų, pirmiausiai besiveržiančių valdžion. Štai ir prieš keletą dienų bene dešimt pretendentų į Vilniaus mero kėdę, savo interviu žiniasklaidai, vienas už kitą daugiau žadėjo lenkams statyti jiems vis naujas lenkiškas mokyklas, net plėsti ir stiprinti Balstogės universiteto filialą, nors ir taip pagal studijų ir mokslo programas, jis nuo įkūrimo tetarnavo tik Lenkijos ir lenkintojų interesams.
Pirmasis mūsų Prezidentas A. Smetona rašė: „ Nepriklausomybė – tai amžinai jaunas medis, kurį reikia be perstojo puoselėti, laistyti, neleisti apaugti piktžolėms, kad jos nenustelbtų naujų daigų išaugimo …“. Norėtųsi tikėti, kad tokių, kenksmingų mūsų Tautai ir jos nepriklausomam valstybingumui piktžolių ravėtoju, lietuvybės, Nepriklausomybės idealų puoselėtoju ir gynėju bus ir Prezidento R.Pakso Judėjimas „Šaukiu aš Tautą …“.
Nepaisant ir priešiškumų, ir pašaipų.
Štai ir būsimosios konservatorių prezidentės vardu praėjusių metų pabaigoje „Delfyje“ buvo pasirodžiusios jos perfrazuotos poeto B. Brazdžionio eilės:
„Šaukiu aš Tautą, Koldūnų užguitą. Ir blaškomą it liotčikas rytuos(…).
Šaukiu budulį burtis prie budulio. Ir gyvą zombį prie gyvo pirmuonies (…).
Kad į kolorado patalus sugulus Prigožinas mums duotų deguonies…“ Ir t.t.
Iš tikrųjų, tos eilės labai praturtina „konservatorių“ folklorą – jau Tauta jiems ne tik „runkeliai“, „vatninkai“, bet ir „buduliai“, „zombiai“ ir pan. Tad gal teisūs tie, kurie siūlo būsimajai Prezidentei Nobelio premiją iš literatūros srities.
Bet Judėjimui „Šaukiu aš Tautą“ svarbiausia – tapti visos mūsų Tautos Judėjimu, nes jo šaknys mūsų Tautos praeitis, dabartis ir ateitis. „Stovėkim čia tvirti, kaip saulė stovi! – Šaukiu aš jūsų protėvių dvasia,“ – mums ir iš Anapilio primena ir poetas B. Brazdžionis.
Daugiau:
https://www.sarmatas.lt/02/prof-dr-algimantas-liekis-didziuju-vertybiu-sugrazinimas/