Negaliu nepasidalinti vakar vykusios konferencijos įspūdžiais. Ją organizavo Nevėžio gyvenvietės bendruomenė pagerbti poeto partizano Broniaus Krivicko šviesų atminimą.
Nors esu dalyvavusi daugybėje konferencijų Lietuvoje ir užsienyje, nepamenu, ar kurioje iš jų būtų buvus pasiekta tokia aukščiausio akademinio lygio, auditorijos, įskaitant vaikus, įsitraukimo, vietos bendruomenės aktyvumo ir nuoširdumo dermė.
Suspėjome atvažiuoti tik į patį renginį, kuriame jau šurmuliavo ką tik iš žygio prie partizanų bunkerio ir B. Krivicko kapo, esančio netoliese, Putiliškių kaimo kapinaitėse, grįžęs jaunimas ir vyresni žygeiviai, atvykę pagerbti savo žymiojo kraštiečio iš įvairių Šiaurės Lietuvos vietovių.
Konferencija prasidėjo Krivicko eilėmis, palydėtomis dramatiškais kanklių garsais.
Rasma Buzienė, atstovaujanti Nevėžio bendruomenę ir Stipruolių (!) kaimą, papasakojo, kaip į žygeivystę įtraukia vaikus, įskaitant ir mažiukus. Klausant šios pilnos energijos šviesios moters ir žiūrint vaikų žygelių nuotraukas (o jų jau būta daugybės, tiek pėsčiomis, tiek dviračiais, slidėmis ar tiesiog ant tėvelių kupros…) teko net kelis kartus nejučiom nubraukti susižavėjimo ašarą…
Po to Jūsų nuolanki tarnaitė kalbėjo apie pokaryje ir dabar vykstančio hibridinio karo prieš Lietuvą ir partizanų atminimą ypatumus, taip pat skaidrėse parodė, kaip, kiek neįprasta forma, Vilniuje bus įamžintas B. Krivicko atminimas. Kokiu būdu ir kur? Palikime tai intrigai. Nors patys smalsiausi galės tai sužinoti jau netrukus, pažiūrėję konferencijos video įrašą, kuris, tikiuosi, bus greit paskelbtas.
Kaip visada puikus prof. Vykintas Vaitkevičius pasidalino naujo tyrimo duomenimis ir įžvalgomis. Jo pranešime buvo keltas ir nūdienai itin aktualus klausimas – koks inteligentijos vaidmuo pasipriešinime sistemai?
Kiek partizanų tarpe būta inteligentų, kokia buvo jų socialinė kilmė, išsilavinimas, interesai? Kokią procentinę visų kovotojų dalį jie sudarė? Pagal kokius kriterijus partizanai priskirdavo kovotoją inteligentams ir kokias specialias užduotis jam skirdavo?
Atsakymus vėlgi palieku intrigai ir pranešimo pažiūrėjimui, jis tikrai to vertas.
Po arbatos pertraukėlės literatūrologas dr. Gediminas Mikelaitis perskaitė nuostabų pranešimą apie Krivicko, kuris, primenu, žuvo būdamas vos 32 m. amžiaus, poezijoje atsispindėjusius gilius dvasinius išgyvenimus ir ieškojimus. Kaip ribinėje egzistencinėje situacijoje atsidūręs kūrėjas išgyvena santykį su Dievu ir kančia, kaip jis ieško prasmės ir iš ko semiasi drąsos bei įkvėpimo, atrodytų, beviltiškoje padėtyje? Labai lauksime šio pranešimo paskelbimo, jį svarbu skaityti atsidėjus, susikaupus, ne sykį, apmąstant kiekvienam iš mūsų iškylančias dilemas.
Tikra vyšnia ant torto tapo paskutinis, B. Krivicko kūrybos tyrinėtojo ir jo raštų sudarytojo bei leidėjo, irgi šiaurės aukštaičio Virginijaus Gasiliūno perskaitytas, ar veikiau, išraiškingai iškalbėtas pranešimas. Kaip žinia, sovietmečiu Poeto atminimą buvo bandyta ištrinti negrįžtamai, galbūt dėl to jis plačiajai auditorijai lieka nepelnytai mažai žinomas ir neįvertintas iki šiol. Kaip juokavo pranešėjas, 1970 m. visgi „šiek tiek Krivicko pasirodė“.
Tas „šiek tiek“ – tai Krivicko rankos, uždėtos ant peties bičiuliui Vytautui Mačerniui, fragmentas, likęs pirmajame Mačernio raštų leidime, iškirpus jo galvą iš grupinės nuotraukos…
Gasiliūnas parodė, kaip Krivicko kūrybos fragmentų rankiojimas ir dėliojimas jam tapo tikru detektyvu, pilnu neišdildomų nuotykių ir atradimų. Naujausias jų įvyko ką tik, prieš pat šią konferenciją.
Nors konferencijos plakatui (žr. komentare) buvo parinkta gerai žinoma Poeto, sėdinčio tarp dviejų kitų kovotojų, nuotrauka, tik jos išdidinimas leido ponui Virginijui netikėtai geriau įsižiūrėti į tai, kas gi pavaizduota ant jo liemenės ir, būnant puikiu Krivicko poezijos žinovu, čia pat rasti sąsają tarp megzto briedžio ir vienoje jo baladžių pavaizduoto įspūdingo girių karaliaus, kurį pakerta netikėtas šūvis.
Broniaus Krivicko talentas buvo toks pat daugiašakis ir galingas kaip tas jo eilėse pavaizduotas miško žvėris, taip pat tragiškai ir nepelnytai nukautas priešo rankos…
Renginys baigėsi vietos moterų ansamblio, kuriame būta ir tikros partizanų ryšininkės (!), ir visų dalyvių kartu traukiamomis partizanų dainomis bei Maironio ir J. Naujalio „Lietuva brangi“. Išties, Lietuva nepražus, jei bus ją branginančių ir šią meilę vaikams gebančių perduoti žmonių…
Nuotraukoje visi konferencijos pranešėjai ir vienas Prielipa, atkartojantis ant peties uždėtos rankos triuką.
Iš kairės į dešinę: Virginijus Gasiliūnas, Rasma Buzienė, prof. Vykintas Vaitkevičius, Jūsų nuolanki tarnaitė, dr. Gediminas Mikelaitis ir Vilius Čepaitis. Nuotraukos aut. A. Stalilionis.
