1994 m. Lietuva Kairo konferencijoje prisiėmė tarptautinius įsipareigojimus, tarp kurių, be kitų dalykų, buvo ir įsipareigojimas imtis visų priemonių, kurios padėtų moterims išvengti aborto, o taip pat visais atvejais suteikti žmogaus orumą atitinkančią medicinos pagalbą bei konsultavimą moterims, kurios kreipiasi dėl aborto (veiksmų programos 7.24 p.).
Per šiuos dvidešimt penkerius metus valstybės lygiu beveik nieko nebuvo padaryta. Valstybės šeimos ir socialinės politikos skylės labai gerai pasimatė vakar vykusioje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Valstybės pareiga padėti moterims krizinio nėštumo situacijoje: galimybės ir problemos“.
Nepavyko susitarti dėl sąvokos, kas yra krizinis nėštumas, kad jis apima ne tik su nėštumu susijusias medicinines komplikacijas ar vaisiaus raidos sutrikimus, bet ir visus atvejus, kai dėl nėštumo moteris patiria asmeninę ir šeimos krizę. Nepavyko pasiekti, kad sveikatos priežiūros specialistas turėtų pareigą nukreipti krizinio nėštumo situacijoje esančią moterį psichologo konsultacijai, nepavyko išsivaduoti nuo sovietinio mentaliteto, kad abortas nėra „tik išvalymas“, ir formuoti suvokimo, kad normalaus nėštumo nutraukimas yra ne gydymo priemonė, bet potencialių medicininių komplikacijų priežastis, nepavyko sukurti sistemos, užtikrinančios laisvą informuotą sutikimą nėštumo nutraukimo atveju, nepavyko garantuoti moteriai nesuinteresuoto palydėjimo paslaugos, kad ji galėtų gauti tinkamą informaciją ir pati apsispręsti, nepavyko užtikrinti, kad mažas pajamas gaunančios moterys, ypač bedarbės, nepilnametės, studentės ir minimalią vidutinę algą gaunančios moterys gautų tinkamą materialinę paramą ir socialinę apsaugą nėštumo atveju, paauglių gimdyvų atžvilgiu, nepavyko sumazinti seksualinio išnaudojimo rizikos ar kad jas pasiektų konkreti socialinė pagalba, leidžianti išvengti daugybinio nėštumo, galiausiai, nepavyko sukurti sistemos, kuri tiksliai žinotų, kiek ir dėl kokių priežasčių Lietuvoje yra atliekama abortų, kuri leistų analizuoti jų priežastis ir spręsti dėl jų mažinimo priemonių, galiausiai – ištrauktų iš šešėlio abortus, apie kuriuos valstybė nežino, ypač daromus neteisėtai ar neteisėtomis priemonėmis.
Viena iš galimų stiprios opozicijos bet kokiam judesiui šioje srityje yra aborto uždraudimo baimė, kurią siekdamos finansinių ir ideologinių tikslų kursto kai kurios nevyriausybinės organizacijos ir pavieniai influenceriai. Jiems norėtųsi priminti, kad nei Kairo konferencija, nei jos veiksmų planas, nei vėlesni JTO įsteigto Tautų vystymosi fondo nutarimai nereikalauja iš valstybių narių garantuoti teisę į abortą ar jį skatinti kaip šeimos planavimo priemonę.
