Rasa Čepaitienė. Į centrą

Rasa Čepaitienė. Į centrą

Iš tolimųjų Turkmėnijos smėlynų gavę žinią, kad gimė anūkėlė, seneliai pasodino liepą. Gyveno jie tada Aukštagojaus kaime, įsikūrusiame Lepšynės pamiškėj – geras kelio gabalas nuo prie plento stūksančios Talkonių gyvenvietės.

Labai mylėjau savo liepą. Parvežta Lietuvon dažnai apie ją sukdavausi, prie jos glaudžiausi. Vėliau seneliai sodybą pardavė ir išsikėlė į Pumpėnus, kad man būtų arčiau eiti į mokyklą, bet naujuosius šeimininkus perspėjo liepos neliesti, tegul auga…Žinojimas, kad turiu savo medį, mane guodė ir stiprino jau suaugus, gyvenant Vilniuje, ir ypač kelionėse, būnant toli nuo Lietuvos.

Šiandien Aukštagojus beveik nunykęs, belikusios tik kelios dar gyvos sodybos, o keliukas palei mišką praktiškai užžėlęs šabakštynais. Nebėra ir mano liepos. Nupjovė. Nors ji niekam netrukdė.
Tuščia…

Rašau apie tai ir vėl sukyla giliai tūnojęs apmaudas ir bejėgiškas pyktis. Tas pats, kuris apima ir nuolat girdint apie per visą Lietuvą slenkančią keistą epidemiją, be atodairos šluojančią medžius saugomose sengirėse, šiluose, miestų ir miestelių parkuose ar skveruose. Stebint per TV vis kartojamą reklamą, viliojančią pelningai parduoti savą mišką. Matant išdraskytas pamiškes, kiaurai persišviečiančius lapuočių guotus. Visai kaip Rusijoje, tiek jos europinėje dalyje, tiek ir Sibire, kur plynai nuskustuose plotuose netvarkingai atžėlę vargani krūmokšniai kuria nykų, apsiblaususį kraštovaizdį…

Tai ne tik godumas. Kažkas žymiai koktesnio ir atgrasesnio. Neapykanta viskam aplinkui. Sau pačiam. Eh, po mūsų nors ir tvanas, ir velniop viską! Pasaulis be vaikų ir be vilties, be perspektyvų, aklai besigrabaliojant aplinkui, ką čia dar prarijus, sukūrenus ar išmainius į kokį nors prekeivio siūlomą madingą blizgutį. Nes vis tiek, matyt, galvojama, prie katastrofos vedanti klimato kaita jau nebeišvengiama ir pabaiga nebetoli…

Apie tokio mąstymo sąrangą ir kilmę daug rašyta. Neoliberalizmas, vartotojiškumas, tikrovės suišteklinimas, įsisavinimas, optimizacija… Bet ypatingo homo (post)sovieticus lituanus įkarščio ir atsidavimo šiai, ne tik į miškus įsisukusiai, destrukcijai vien tuo nepaaiškinsi. Yra dar kažkas. Svarbesnio ir gilesnio.

Mes gi tada, „sovieckais laikais“ buvom „Mažieji Vakarai“, „Europa“ , gyvenę taip, kaip tik svajoti tegalėjo likę didžiosios imperijos valdiniai. Didžiavomės tuo. Kas, kad tai dažnai tebuvo fasadas, iliuzija ar blefas. Tai ne mes pas juos, o jie pas mus, „į Pribaltiką“, veržėsi, bent ekskursijon, bent kelioms dienoms ar savaitėms ant Palangos ar Jūrmalos smėliuko pagulėti, nematytų negirdėtų prekių parduotuvėse patykoti, jau nekalbant apie svajonę suvisam čia įsikurti.

Tačiau net sovietinė industrializacija nepajėgė sunaikinti šios giliai agrarinės kultūros ir lietuvių gamtinės pasaulėjautos pagrindų. Veikiau sukūrė hibridinį būvį, kuriame kažkaip keistai derėjo pramonės plėtra ir kolektyviniai sodai, runkelių normos miestiečiams ir gėlių darželiai po daugiabučių langais. Paradigminis lūžis įvyks vėliau, jau nepriklausomybės laikais, kai lietuvis bus galutinai nuvarytas nuo žemės, atitekusios saujai stambiausių latifundininkų.

Kai imperija netikėtai žlugo, kartu sugriuvo ir iliuzija, kad esam šaunesni, geresni, turtingesni už kitus. Pamatėm, kokie skurdžiai iš tiesų esam. Savivertė tada dužo į šipulius. Kritom į baisius kompleksus. Tupime juose iki pat kaklo įklimpę iki šiol.

Vis klausinėdavom užsieniečių – ar patinka pas mus? ar gerai? Atidžiai klausėm (kad ir kvailiausių) jų postringavimų ir ypač patarimų, uoliai juos stengėmės vykdyti. Tebeklausom.

Bet svarbiausia, nusprendėm ATSIGRIEBTI. Už viską. Visus tuos nelaisvės metus, prievartą ir pažeminimus, propagandinį melą, sulaužytus likimus ir sudaužytas svajones. Norėjom kompensacijos. Čia ir dabar. Besiverždami ten, kur ta Europa ir Vakarai yra iš tikrųjų. Apčiuopiami, blizgantys ir viliojantys. Arba, iš bėdos, kurdami savo individualų mažytį rojų čia, net jei dėl to tektų moraliai susipurvinti, lipti per kitų galvas, laužyti įstatymus ar spjauti į sąžinę. Jokia svajonės „pagaliau pagyventi kaip žmonėms“ įgyvendinimo kaina neatrodė pernelyg didelė šalyje, virtusioje logistinio tranzito zona, nusėtoje smulkesnių ar stambesnių prekybcentrių tinklo.

Bėda ta, kad nebežinojom, kas esam. Nesena praeitis krito kartu su ideologinių stabų stovylomis, o ana, „smetoniška Lietuva“, buvo likus pernelyg toli, dvasiškai ir egzistenciškai nebesukabinama su mūsų išgyventa šizofreniška totalitarinės distopijos patirtimi. Egzotiška, nostalgiška, bet svetima. Žinojom tik vieną bendro gyvenimo formą – LTSR. Kas, kad ji buvo ne visai tikra valstybė. Užtai turėjo šiokius tokius valstybingumo atributus, vadus ir vėliavą, ritualus ir dainas, skambias kalbas, per šventes iškilmingai rėžiamas iš aukštų tribūnų. Net ministerijas turėjo, įskaitant Užsienio reikalų. Tokia sava simuliakrinė valstybė su simuliakriniais piliečiais ir simuliakriniais politikais, kalbančiais netikrais, mediniais žodžiais. Kurie, kaip ir tie, jų klausantys, tik apsimetė, kad tiki tuo, ką žada, o patys patyliukais… Juk visa, kas svarbu ir rimta, tas tikrasis gyvenimas, reikalai ir susitarimai, iš tiesų vyko užkulisiuose.

Kaip ir šiandien.

Savybė, kurią paveldėjome, tas tikrasis sovietmečio palikimas, yra netikėjimas ir nepasitikėjimas niekuo. Ypač žodžiais. Nes pernelyg daug kartų buvo nusivilta, vėl ir vėl lipant ant to paties pažadukų ir gelbėtojų grėblio. Visapersmelkiantis cinizmas, nesunkiai atrandamas lengvai nukrapščius mūsų „europietiškumo“ ir „modernumo“ luobą. Cinizmas kaip pleistras žiojėjančiai giliai žaizdai, kuri, neregima, bet apčiuopiama, neleido, ir iki šiol neleidžia, atsitiesti, įkvėpti laisvės oro.

Apnuodyta sąmonė, pavergtas protas.

Negali savęs pamatyti iš šalies. Pajunti, kad kažkas su tavimi ne taip tik atsidūręs tarp laisvųjų iš tiesų laisvame krašte. Tarp normalių žmonių. Tiesiog normalių. Kurie nelaiko savęs nei aukštesniais, nei žemesniais už kitus. Kuriems nereikia nieko įrodinėti, dėl nieko teisintis, nieko kaltinti, smerkti ar gintis. Kurie nebijo sakyti, ką galvoja ar ko nori. Kuriems nekyla pykčio, agresijos ar susierzinimo priepuoliai šiaip sau, lygioj vietoj, lyg ir be priežasties. Kurie nėra viduje suskilę.

Šios dienos Prezidento inauguracija kaip tokios normalybės nedrąsi viltis ir trapus pažadas.

O, kaip norėtume būti tokie kaip jie, tie laisvieji ir orūs! Viską dėl to atiduotume!

Ir atiduodam bei išsižadam. Savo kalbos ir pilietybės, istorijos ir papročių. Tikėjimo. Juk lietuviu – štai tokiu nevykėliu, atsilikėliu, provincialu ir tamsuoliu – būti – baisi gėda. Todėl ir raunamės su šaknimis. Kitur! Tolyn, tolyn, ten, kur geriau, šviesiau, turtingiau… Kur tiesiog gyvenama NORMALIAI

Tarpukariu ar net ir sovietmečiu dar buvusioje lietuviškojo pasaulio centru Lietuvoje nūnai likusi gūdi Europos provincija, šešėlis neišsipildžiusios, kažkada susvajotos šalies, kurioje nejauku, kurios tyliai gėdijamės, iš kurios norisi kuo greičiau nešti kudašių. Nuo simuliakriškos, pamėklių būties – į TIKRĄ gyvenimą. Kas, kad galbūt iš tiesų transformuotis, prisitaikyti ir įsišaknyti užsienyje pasiseks ne visiems. Likusiems penkias dienas per savaitę dirbant juodus darbus ir uoliai apsimetinėjant tuo, kuo nėra ir niekada jau nebus. Iki to lemtingo sekmadienio, kai po eilinio savaitgalinio „atsipalaidavimo“ iki žemės graibymo plyštančia galva pabusi šalia kirviu užkapotos sugyventinės…

….

Kad nebūčiau apkaltinta vien juodu pesimizmu ir apokaliptika, turiu pasiūlymą. Išties užtenka vien nustatinėti diagnozes, vardinti ligos simptomus ir sukėlėjus.

– Kur vaistai? – paklausite jūs. Ir būsite teisūs.

Gana kaltinti valdžią, dejuoti ir skųstis. Pasodinkime medį. Nors vieną. Sau. Arba ką tik gimusiam kūdikiui. Arba tam, kuris dar tik vabalo blauzdoj. Arba tam, kurio dar nė nėra niekieno planuose. Bet galbūt netikėtai atsiras. Ir gimęs štai jau turės ūgtelėjusią savo liepą ar berželį, o gal šermukšnį. Saugos jį ir mylės, jo paunksmėj sėdėdamas skaitys savo pirmą knygelę…

Ne dėl mados pasodinkim. Ne dėl šiltnamio efekto mažinimo. Tiesiog šiaip sau, be jokio tikslo ar naudos. Dėl grožio. Gal tada praeis noras kapoti. Medžius ir sielas. Kad kartu su medžiu vėl galėtume įsišaknyti savojo pasaulio centre.