Rasa Čepaitienė. Parazitai

Rasa Čepaitienė. Parazitai JAV rašytojas fantastas Philipas K. Dickas 1964 m. parašė nedidelį romaną, kurį veikiausiai galima būtų priskirti distopijų žanrui, „Priešpaskutinė tiesa“. Jo veiksmas vyksta mums netolimoje ateityje, praėjus 15 metų po pasaulinio karo pradžios, kurio metu Žemė buvo paversta radioaktyvia dykyne, o didžioji dauguma išlikusių žmonių buvo priversti skubiai persikraustyti į požeminius bunkerius – termitynus. Jie užsiima tuo, kad gamina metalinius karius-robotus tebesitęsiantiems mūšiams, o vienintelė jų žinių gavimo priemonė iš likusio pasaulio yra vyriausybės transliuojami TV pranešimai, kuriuos skaito pats vyriausiasis vadas Protektorius.

Smulkiai neperpasakojant siužeto užkliuvo trys dalykai. Galiausiai paaiškėja, kad karas tęsėsi tik dvejus metus, Vakarų ir sovietų vadovybėms pavyko susitarti ir nutraukti mūšius. Tad visą tolesnį laiką „termitams“ buvo įžūliai ir sumaniai meluojama, o jų gaminami robotai buvo skirti paviršiuje gyvenančių negausaus tikrosios vyriausybės pareigūnų – naujųjų feodalų – sluoksnio aptarnavimui. Per tą laiką Žemė virto parku, pasidalintu šitų funkcionierių, kurie dėl radiacijos poveikio liko sterilūs, valdoms.

Kadangi kai kuriems „termitams“ pavykdavo išsikasti, atsirado oligarchas, ėmesis gyvenamųjų namų jiems statybos verslo. Būtent tai jį atvedė į konfliktą su tikruoju vyriausiuoju valdytoju, kuris nenorėjo, kad žmonija sugrįžtų į paviršių ir jie prarastų savo galias bei išskirtines privilegijas, būtų priversti dalintis resursais. Kaip ir dera distopiniam žanrui, galiausiai vienas „termitas“ išsiaiškina tiesą ir sužino, kad Protektorius tėra prie stalo prisukta lėlė, valdoma ir sakanti kalbas, kurias jai parašo sistemos pareigūnai.

Kas nustebino, tai pranašiškai tikslus romano tonas. Priminsiu, jis parašytas 1964 m., pačiame Šaltojo karo įkarštyje, visuotinėje atominio sunaikinimo baimės atmosferoje, bet Dickas jau kalba apie tai, kad Vakarai su sovietais susitars.

Prieš kelis metus Maskvoje, Raudonosios aikštės prieigose, netikėtai sau padariau atradimą. Nors ši vieta prisotinta sovietinių-rusiškų simbolių, skirtų pabrėžti imperijos didybę ir kultūrinį išskirtinumą, bet jos apylinkėse pilna ir vakarietiškų, kapitalistinių ženklų. Tai ir itin prabangus, nuvorišams skirtas CUM’as pačioje aikštėje, tai ir tinklinis „Four seasons“ viešbutis šalia, tai ir didžiulis požeminis prekybos centras „Ohotnyj riad“ ar makdonaldinio tipo kavinukių virtinė palei Kremliaus sieną įrengtame parkelyje. Visa tai šaukte šaukė apie neoliberalios ekonomikos prasiskverbimą ir įžūlų demonstravimąsi tenai, kur turėtų būti savų civilizacinių pasiekimų kvintesencija, bet niekam tai nekliuvo, priešingai, tuo akivaizdžiai buvo masiškai mėgaujamasi. Taigi tikrovė net pranoko fantastiką abiems priešiškoms sistemoms susiliejus ir virtus savotiška simbioze, hibridiniu monstru. Rytai gavo vartojimą, o Vakarai, savo ruožtu, buvo palaipsniui nejučia užkrėsti neomarksizmu, kurio „uogeles“ sirpstant jau vis aiškiau matome.

Neliečiant kitų svarbių romano aspektų – nemažiau pranašiškų žmonijos pertekliaus, dirbtinio intelekto ir augančių ekologinių problemų (kaip tai siejasi su „auksinio milijardo“ teorija…) – jame paliečiamas regimybės ir tiesos klausimas. Kas geriau – sunki ir skaudi tiesa ar malonus, paguodžiantis, leidžiantis jaustis saugiam ir ramiam melas?

Priklausau kartai, kuri šokiruojantį, bet išlaisvinantį tiesos atradimą patyrė savo kailiu, kai žlugo sovietinė ideologija ir buvo atverti iki tol slėpti dalykai. Gaila, kad taip ir neišmokome vertinti šios unikalios patirties, praradome įgūdžius melui nuo tiesos atskirti, perduoti juos vaikams. Pernelyg daug meluojama šiandien. Tiesa suplakama su ciniška klasta, akių dūmimu, netiesa, išgalvojimais, naujaja propaganda. Dauguma su tuo susitaikiusi ir prisitaikiusi, nebepastebi.

Dar daugiau. Jei sovietmečiu bent jau buvo formuojama oficiali moralė – komunizmo statytojo kodeksas – kad ir kokia ji būtų buvusi suklastota, tai dabar išvis išnyksta bet kokie etiško elgesio orientyrai ir standartai. Gera ir teisinga tai, kas gera ir teisinga man, mano šeimai, giminei ar klanui. Tuo remiasi naujasis amžinųjų(?) valdytojų sluoksnis, kuriems, logiška, „moralė yra ne šio pasaulio dimensija“, o demokratinės procedūros tėra priemonė „teisėtai“ įsitvirtinti valdžioje (teisėtai ir demokratiškai – tai čia sulaukus mažiau nei 50 proc. rinkėjų, iš kurių apie 20 proc. prabalsuoja už tuos, kurie formuos valdančiąją koaliciją?). Kurie įkūnija užkrato iš Rytų – sociopolitinio parazitizmo, apie ką jau esu rašiusi anksčiau – esmę.

Kaip žinia, parazitai, ar tai būtų gyvūnijos pasaulyje, ar tarp žmonių įsitaisę kenkėjai, patys nieko nekuria ir negamina, o tik ėda ir eikvoja kitų sukurtas gėrybes, mainais atnešdami tik nuostolius, žalą ir chaosą.

Būtina perspėti, kad tai, ką čia rašau, NĖRA emociniai išlydžiai ar aštrios publicistinės metaforos. Tai šalta mūsų socialinės sistemos pobūdžio analizė. Parazitizmas yra įsimetęs ir persmelkęs politikos sferą (tuo nenoriu pasakyti, kad visi be išimties politikai ar valdininkai yra parazitai, bet jie dirba parazitinio užkrato paliestoje, toksiškoje terpėje), o jam, be tradicinių korupcijos ir švogerizmo, suvešėti itin padėjo Europos Sąjungos mokamos išmokos ir galimybė prieiti prie jų, kaip ir visokio plauko fondų fondelių, lėšų perskirstymo bei „įsisavinimo“.

Bet parazitų armiją rasime ir kitoje pusėje naujajame „perteklinių žmonių“, visokio plauko išlaikytinių, sluoksnyje. Tarp tų, kurie gali, bet nenori dirbti, įsigudrina gyventi iš pašalpų, susikombinuotų rentų, visokių išmokų ar nelegalios veiklos, pvz., kontrabandos.

Dar viena vis labiau pastebima socialinių parazitų grupė – visi tie TV „kasdienybės herojai“, krokodilo ašaromis apraudantys neva sunkią vaikystę ar 176-tą kartą žurnalistams pasakojantys savo nesibaigiančių meilių ir lovos reikalų peripetijas. Nors šita publika su savo problemytėm, užimanti vis didesnį žiniasklaidos plotą, ir primena anekdotą apie antrąkart apelsiną valgantį Kūlverstuką, bet ji, be abejonės, nuodija jaunus, dar nesusiformavusius protus, mokindama juos, kaip „teisingai“ gyventi, teršia eterį savo tariamai glamūriniu vulgarybės ir primityvizmo tvaiku. Apskritai, matyt, nusižiūrėjusi iš Vakarų, visa šita govėda veltėdžių, kekšių ir ant pjedestalo užkeltų abiejų lyčių prostitučių, itin pamėgo vaizduoti aukas ir nuskriaustuosius, tuo pateisindama savo tuščią, intelektualiai sterilų, nuogai pragmatinį, amoralų, cinišką ir įžūlų gyvenimo būdą. Jie puikiai žino, kad auka šiandien prisistatyti dar ir kaip apsimoka. Jei nesulauksi pinigėlių, tai bent gausi paguodos ir palaikymo, galėsi savo ir kitų akyse pasijusti teisuoliu, gal net autoritetu, prisistatyti „nuomonių formuotoju“.

Televizorius šiandien, kaip ir tiems vargšams požeminių bunkerių „termitams“, parodo, kuo žavėtis ir ką sekti, kuo tikėti ir mylėti, o ką niekinti ir nekęsti. Jis iškėlė naujają parazitų klasę kaip sektiną pavyzdį ir žmonijos idealą. Bet tai tik priešpaskutinė „tiesa“.