Rasos Kalinauskaitės atsakymas prof. V. Radžvilui, arba Ir „diskusijomis“ galima šį tą pakeisti

Rasos Kalinauskaitės atsakymas prof. V. Radžvilui, arba Ir „diskusijomis“ galima šį tą pakeistiGavau man (bet ne man vienai) adresuotą prof. Vytauto Radžvilo viešą kreipimąsi „Ar dar ilgai žaisime pagal jų taisykles?“. Pretekstu šiam viešam laiškui tapo mano dalyvavimas diskusijoje, kurią rytoj (šiandien – red. past.) rengia šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios užstatymą planuojanti UAB „Lords LB“. Esu dėkinga už šį laišką – klausimai, kurie jame keliami, man atrodo, svarbūs, verti apmąstymo ir pasirinkimo, kurį kiekvienas padaro pats.

Aš į profesoriaus klausimą, ar tikrai manau, kad tokie veiksmai, kaip piketai ar ėjimas į rytojaus diskusiją – turbūt reiktų rašyti „diskusiją“, nes kol kas projektas, apie kurį diskutuosime, nėra paskelbtas viešai ir aš jo nemačiau, o „paneline“ vadinamos diskusijos dalyvių atrankos principas primena Prokrusto lovą, į kurią projekto kritikai lyg tyčia telpa tik homeopatinėmis dozėmis – gali ką nors pakeisti, atsakyčiau: taip, tikiu, kad ir tokiais veiksmais galima šį tą pakeisti.

Akivaizdus to pavyzys – tai, kad Trakų prieigose prisidengiant autobusų stoties rekonstrukcija nebebus statomas prekybcentris, prie kurio istorinis miestas atrodytų kaip graudus prielipas. Po protestų ir raštų prokuratūra ėmėsi ginti viešąjį interesą ir teismas jau panaikino kai kuriuos šį projektą pagrindžiančius dokumentus (nesąžiningą mainų sutartį tarp verslininko Dariaus Nedzinsko UAB „Trastas“ ir Trakų savivaldybės UAB „Trakų autobusai“). Dar vienas geras šio konkretaus atvejo rezultatas yra tai, kad nuo šmeižtų ir spaudimų buvo apgintas sąžiningas tarnautojas, nesutikęs sulankstyti savo stuburo pagal maximos vaikino pageidavimus – neseniai sužinojome, kad teismas atmetė D. Nedzinsko apeliacinį skundą ir įsiteisėjo nutartis, kuria nutrauktas tyrimas prieš Trakų istorinio nacionalinio parko direktorių Gintarą Abaravičių.

Kovos dėl Misionierių ansamblio taip pat neskubėčiau vadinti pralaimėta – juk bylos teismuose dar nesibaigė. Taip pat manau, kad nėra pralaimėti Lukiškių dominikonai su šv. Pilypo ir Jokūbu – tai tik prasideda. Ankstesni sujudimai taip pat nebuvo vien pralaimėjimų virtinė – taip, „Lietuvos“ kino teatras nugriautas, bet vietoje jo bus ne maxima ar daugiabučiai, o kultūros įstaiga. O kadangi manau, kad šį bei tą galime, tai jausčiausi labai blogai, jei neičiau į piketus ar rytojaus diskusiją – taip, lyg stovėčiau po medžiu:( Todėl eisiu:)

Tačiau labai pritariu prof. V. Radžvilui, kad būtina ne tik gesinti gaisrus, bet ir kalbėti apie sistemines priežastis ir bandyti išjudinti mechanizmus, kurie padėtų jas spręsti. Kaip tik todėl aš ir kiti Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdžio nariai dalyvavome Kultūros ministerijoje rengiamose konsultacijose dėl paveldosaugos reformos. Ir ką gi – kartu su kitų organizacijų atstovais pasiekėme, kad tos reformos metmenys, įkūnijantys slapčiausias paveldo naikintojų svajones (ko vertas vien sumanymas perduoti sprendimus dėl paveldo savivaldybėms), nebus įgyvendinami. Kultūros ministerija išgirdo kritiką – palaidojo tą nevykusį projektą ir rudenį visi būsime pakviesti dalyvauti paveldo apsaugos sistemos tobulinimo procese, kuris prasidės ne nuo kažkur kabinetuose sukurpto politinio užsakymo, bet nuo analizės ir diskusijos. Kaip tai vyks – priklausys ir nuo mūsų pačių. Manau, jeigu nedalyvausime – ateity turėsime tik dar daugiau priežasčių skųstis. Dar pridursiu, kad būtent bandydami išjudinti kalbą apie sistemines problemas surengėme gegužės 30 d. forumą „Ką daryti, kad išsaugotume kultūros paveldą“ (dalies jo dalyvių rezoliuciją rasite ČIA; o ČIA pranešimai ir vaizdo įrašai).

Todėl į klausimą, ar verta kalbėtis, kai diskusijas rengia stipresnieji (Trakų raj. savivaldybė, Kultūros ministerija, UAB „Lords LB“ ir t.t.), kai jos imituojamos ar net kai jomis siekiama patenkinti interesus, kuriems aš nepritariu, atsakyčiau – taip, manau, kad verta. Nes kiekvienas žaidimo dalyvis turi galimybę savo dalyvavimu tas taisykles pakeisti. Be to, manau, kad kalbėtis yra daug sveikiau, nei kariauti, o kai dar pagalvoji, kad privilegiją disponuoti, tarkim, branduoliniais mygtukais turi saujelė nuo savo galios pakvaišusių asmenų, tai kalbėjimasis pradeda atrodyti kaip silpniesiems dar likusi ir kartais visai miela prabanga.

Labai norėčiau, kad profesoriaus Vytauto Radžvilo pasiūlyta esminė tema susilauktų kuo daugiau pašnekovų…

Dar kartą AČIŪ už laišką ir atsiprašau, kad atsakymas kiek skubotas – norėjosi sureaguoti prieš rytojaus diskusiją.

Rasa Kalinauskaitė

Veidaknygė