Rašytoja Irna Labokė: Ne, ponai ir ponios slušniai, landsbergiai, šakalienės, makaraitytės, majauskai. Ne!

Rašytoja Irna Labokė: Ne, ponai ir ponios slušniai, landsbergiai, šakalienės, makaraitytės, majauskai. Ne!

Jūsų dėmesiui siūlome rašytojos Irnos Labokės kalbą, pasakytą lapkričio 25 dienos mitinge „Stop nepagrįstam vaikų paėmimui ir Barnevernet principams Lietuvoje“.

…Kai Antanukas nubudo, krosnis jau buvo pakurta, puodai užkaisti. Tėtis kluone, mama tvarte – ar maža ūkyje darbų? Tik senelė sėdi prie krosnies ir verpia. Jaukus ratelio duzgezys, pūkinė antklodė – taip gera, šilta, jauku. Nesinori keltis. Bet vaikas susikaupia, strykt nuo lovelės ir pas senelę į glėbį. Ji glosto jo galvelę ir Antanukas jaučia – senelė jį myli. Tad klusniai leidžiasi vedamas kibiro su šaltu vandeniu link. Senelė pasemia pilnutėlį kaušelį ir prausia Antanuką… veidelį, rankutes…– Man šalta, bobule, – prunkščia vaikas, jis dreba, muistosi, nenori praustis, bet senelės reikia klausyti.

Nupraususi vaikaitį šluosto veidelius. Rankšluostis šiurkštus, raižo Antanuko skruostukus. Berniukas norėtų bėgti… Kone verkdamas prašo:

– Bobule, greičiau…

– Nieko, anūkėli, priekrosny sušilsi… – ir dar drūčiau trina jam skruostelius.

– Man skauda, bobule.

– Nieko, pakentėk, baltesnis būsi…

Vos senelė nuvalė vietą, Antanukas strakt ant kulbelės, nuo kulbelės ant priekrosnio ir jau sėdi jam pagamintoje vietoje, šildosi prieš krosnies liepsną. Senelė atneša blynų su uogiene, giria vaikaitį…

Antanukui gera, jauku ir šilta…

* * *
Kaip manote, gerbiamieji, ką nustatytų anoniminio skambučio pakviesti Vaikų teisių gynėjai?

Pagal pastarojo meto moralinį klimatą šalyje – atvažiuotų tokios tetos, panašios į pasakų raganas, policija ir Antanuką atplėštų nuo šeimos (tėvų ir senelių). O tada mėtytų kaip sviedinį savaitės kursą išklausiusiems à la globėjams.

Kaip jaučiasi Antanukas, niekam nerūpėtų. Tik pinigai. 1 000 eurų už vaiką… Jie nutartų, kad taip vaikui geriau, nes senelė, žinoma, mama ir tėtis, smurtauja: žemina vaiką, šaldo lediniu vandeniu, skaudžiai trina rankšluosčiu skruostukus, rankutes…

Ne, ponai ir ponios slušniai, landsbergiai, šakalienės, makaraitytės, majauskai. Ne!

Lietuviai nuo seno vaikus auklėjo ir su meile, ir su švelniu griežtumu. Tai reiškia, kad lietuviai savo vaikus ne tik paikai mylėjo, bet ir mokė privalomų gyvenimo postulatų.

Ir nebandykite mums klijuoti savo primityvių etikečių, kad mes čia susirinkome, nes siekiame sugrąžinti vaikų mušimą. Taip, neįsigilinus į esmę, neatsakingai apibūdinti savo tautiečius gali tik populisto sąžinė.

Mes griežtai pasisakome: smurtui prieš vaikus NE!

Mes bjaurimės skundikais, kerštautojais, nesąžiningais

žmonėmis ir kvailiais!

Mes mokomės būti gerais tėvais. O jūs, musų išrinktieji, pirmiausia mokykitės būti gerais žmonėmis.

Lietuvoje tol bujos blogio apraiškos, kol geri žmonės nieko nedarys!

Tad pradėkime nuo šeimos! Nes tik laiminga šeima gali būti gyvos tautos išlikimo garantas.