Kai su dzūko temperamentu ir rezistento įpročiu nedviprasmiškai pasakiau, ką galvoju apie Lietuvos laukiančius pasirinkimus, išgirdau – kaip visada tokiais atvejais – daug paauklėjimų apie kunigui deramą santūrą, kultūringumą ir kitas svarbias dorybes.
Kai su dzūko temperamentu ir rezistento įpročiu nedviprasmiškai pasakiau, ką galvoju apie Lietuvos laukiančius pasirinkimus, išgirdau – kaip visada tokiais atvejais – daug paauklėjimų apie kunigui deramą santūrą, kultūringumą ir kitas svarbias dorybes.
Tai galėtų džiuginti. Visuomenė, kuri, kaip tas „Vargdienių“ Žanas Valžanas, brendantis Paryžiaus kloakomis, yra iki kaklo panirusi į individų, partijų ir žiniasklaidos skleidžiamą pagiežą; kur viešuose forumuose dalis politikų nesidrovi tyčiotis vieni iš kitų gatvės paauglių stiliumi; kur iš ekranų ir tėvyninių filmų, lyg ypatingai saugomas paveldas, trečiąjį Nepriklausomybės dešimtmetį neišnyksta rusiškas keiksmažodynas (iš buities, žinoma, irgi); toji visuomenė ar politiškai aktyvesnės jos grupės iš Bažnyčios atstovų tikisi ir ilgisi beveik puritoniško santūrumo ir kultūros.
Taigi, vilties yra – net ir mūsų sekuliarizuotam pasauliui šventumo, tegul ir kiek karikatūriškai įsivaizduojamo, reikia.
Tiktai va čia kaip tam apaštalui Pauliui norėtųsi tarti:
– Atėniečiai, ar nesate jūs (šiuo klausimu) pernelyg dievobaimingi?
Ar tikrai kunigo kalbėjimo, reiškinių aptarimo, vertinimo stiliaus idealas turėtų būti diplomatiškai „sulaižyta“, „politkorektiška“, beskonė ir bespalvė kalba? (Bent jau Viešpaties Kristaus ir Biblijos kalba tokia nebuvo, jei kada paskaitote).
Papasakosiu Jums valiūkišką istoriją iš baroko laikų. Vienoje tuo metu pamokslavo sodria liaudies kalba garsėjęs vienuolis Abraham a Santa Clara, be kita ko, žymiausias to meto vokiečiakalbės erdvės rašytojas ir poetas. Nepaisydamas laipsnių ir luomų jis pliekė aukštuomenės ydas ir sykį pasakė, kad pusė Vienos ponių yra kekšės… Pasipiktinę ponios apskundė kalbėtoją karališkajai šeimai, toji, matyt, spustelėjo Bažnyčios vadovybę, ir vienuoliui buvo griežtai nurodyta tokį skandalingą tvirtinimą atšaukti. Ką jis ir padarė – kitą sekmadienį pamoksle Vienos diduomenei ir liaudžiai paskelbdamas:
– Paklusdamas vyresnybės reikalavimui, pareiškiu, kad pusė Vienos ponių n ė r a kekšės!
Netapkime dirbtinai sterilūs reikšdami (ir pagrįsdami) tikrovės vertinimus. Jeigu kunigai Vaižgantas, Maironis ir daug kitų būtų laikęsi perdėtų kūrybinio, visuomeninio santūrumo instrukcijų, neturėtume šiandien jų kaip lietuvių kultūros pasididžiavimo.
… Ir, be abejo, gerbkime vieni kitų žodžio bei įsitikinimų laisves – Konstitucija jas užtikrina visiems piliečiams.
