Romas Bacevičius. Dviveidystė

Romas Bacevičius. Dviveidystė Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba, kuriai priklauso Vladas Braziūnas, Daiva Čepauskaitė, Liutauras Degėsys, Vytautas Dekšnys, Erika Drungytė, Antanas A. Jonynas, Birutė Jonuškaitė, Alvydas Katinas, Vidmantas Kiaušas-Elmiškis, Jonas Liniauskas, Danielius Mušinskas, Mindaugas Nastaravičius, Gytis Norvilas, Donatas Petrošius, Viktoras Rudžianskas, Aldona Ruseckaitė ir Juozas Šikšnelis, šeštadienį paskelbė rašytoją Marių Ivaškevičių ginantį pareiškimą, buvusių politinių kalinių ir tremtinių organizacijoms pareikalavus atšaukti jam skirtą Nacionalinę premiją.

 Neskelbiama, kurie konkrečiai tos valdybos nariai sausio 18-ąją buvo susirinkę priimti šį „Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pareiškimą dėl sambrūzdžio, keliamo Nacionalinę kultūros ir meno premiją skyrus prozininkui ir dramaturgui Mariui Ivaškevičiui“. Rašytojai teigė, kad viena iš pamatinių žmogaus teisių yra teisė į žodžio ir apskritai kūrybos laisvę. Rašytojai deklaravo tvirtą pasitikėjimą Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija, gerbia jos kompetenciją ir neginčijamą teisę į sprendimų savarankiškumą. 2002 metais išleistame romane „Žali“ apjuodinęs Lietuvos partizanų kovą ir išsityčiojęs iš Jono Žemaičio-Vytauto bei jo bendražygių, M. Ivaškevičius Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Prezidentūroje iš pačios prezidentės Dalios Grybauskaitės gaus Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureato diplomą ir ženklą. Paskui jis bus apdovanotas ir 340 bazinės socialinės išmokos dydžių (šiuo metu – 30400 eurų) premija. Beje, septyni šių metų Laisvės premijos laureatai – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanai Jonas Abukauskas, Vytautas Balsys, Jonas Čeponis, Bronislovas Juospaitis, Juozas Jakavonis, Jonas Kadžionis, Juozas Mocius – Seime apdovanoti sausio 13-ąją, pasidalijo 5000 eurų, taigi po kiek daugiau negu 700 eurų. Bet nekalbėkime apie premijos dydį, o apie tai, kokią dviveidystę turės deklaruoti Prezidentė, prieš mėnesį sveikinusi Laisvės premijos laureatus, kai reikės gražbyliauti pagarsėjusiam partizanų ir jų vadų ciniškam, vulgariam juodintojui bei čekistinių budelių aukštintojui M. Ivaškevičiui…

Jei romane „Žali“ minimi partizanai būtų tiesiog abstraktūs herojai, nieko negalėtum pasakyti. Tai – juk menininko laisvė. M. Ivaškevičiaus talento niekas neneigia, jo kūriniai parašyti talentingai, vertinant grynai literatūriniu požiūriu. Blogai, kai tokį postmodernistinį žaidimą jis pradeda žaisti su realiais žmonėmis ir „daro meną“ iš istorinių asmenybių gyvenimo, iš kažkam skaudžių, dar neužgijusių, žaizdų – tada jau kuriamas ne savitos kalbos grožis, o ciniškas tekstas, kurio neįmanoma priimti. Kodėl rašytojas knygos herojais padaro ne išgalvotą, o konkretų asmenį Joną Žemaitį-Vytautą bei jo bendražygius? Kodėl jo nepavadino, pavyzdžiui, Algirdu Brazausku ar Vytautu Petkevičiumi? Juk šie du vardai ir pavardės irgi dažnos… Kažin kokį „pareiškimą dėl sambrūzdžio“ būtų parašę LRS Valdybos nariai, jei romano „Žali“ herojus būtų ne „išgalvotas“ Jonas Žemaitis, o išgalvoti, pavyzdžiui, Eugenijus Matuzevičius, Jonas Dovydaitis, Justinas Marcinkevičius ar Eduardas Mieželaitis? Tad mieliems rašytojams, ginantiems teisę į žodžio ir apskritai kūrybos laisvę, neverta stebėtis, kad „Žali“ daugelio suvoktas kaip melagingas, realias istorines asmenybes šmeižiantis tekstas. Ir kontrargumentai, kad tai nėra knyga apie pokario rezistenciją, o postmodernistinis romanas, negali būti nei pateisinimas, nei pasiteisinimas dėl partizanų juodinimo.

Dar viena dviveidystė bus, kai Vasario 16-ąją teks švęsti partizanų vado generolo Jono Žemaičio-Vytauto bei LLKS Tarybos Deklaracijos 70 metų sukaktį. Ką tada minėti susirinksiantiems į jos pasirašymo metines Minaičiuose (Radviliškio r.), jei ten kasmet atvykstantys žmonės turės vadovautis Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato samprata iš jo romano „Žali“, kuriame jis paniekino partizanų kovą ir išsityčiojo iš Jono Žemaičio-Vytauto bei jo bendražygių? O juk vienas tos LLKS Tarybos Deklaracijos signatarų – Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kurio vardu pavadintais metais buvo surasti, identifikuoti ir garbingai palaidoti jo palaikai. Kovo 15-ąją turėtume minėti Seimo pripažinto kovojusio su okupacija Lietuvos valstybės vadovo, faktiškai vykdžiusio Respublikos Prezidento pareigas, J. Žemaičio-Vytauto 110-ąsias gimimo metines, įvairiais renginiais pagerbti už Lietuvos laisvę gyvybę paaukojusį žmogų, kurio kapo neturime ir neturėsime. Žinome tik numanomą vietą, kad Maskvos Donskojaus vienuolyno kapinėse, bendrame kape, tarp kitų sušaudytų ir kremuotų kalinių galbūt yra ir jo palaikai. Labai simboliški tampa J. Žemaičio-Vytauto žodžiai, pasakyti 1954 metų birželio mėnesį uždarame teisme, kuriame jis buvo nuteistas mirties bausme, ir sušaudytas lapkričio 26 d. Maskvoje, Butyrkų kalėjime: „Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, manau, kad Sovietų Sąjunga savo ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį… Šį sovietinės vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu. Visus pogrindžio veiksmus, kurio dalyviu aš buvau, nukreiptus prieš sovietinę valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova laikytųsi humanizmo principų… Jokių žvėriškumų aš neleidau… Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Aš vis tiek manau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, duos rezultatų“. Kova išties davė rezultatą – Lietuva tapo nepriklausoma valstybe. Tik, deja, iki šiol neatsikračiusi stribizmo ir enkavėdistinės dvasios – šiandien jie vėl kelia galvą.

Keli Kovo 11-osios akto signatarai paskelbė laukiantys Prezidentės, Seimo pirmininko ir Ministro pirmininko pareiškimų dėl Nacionalinės kultūros ir meno premijos komisijos (ją sudaro pirmininkė literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, architektas Audrius Ambrasas, kompozitorius ir dirigentas Vaclovas Augustinas, teatro ir kino aktorius Juozas Budraitis, muzikologė Jūratė Katinaitė, teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė, filosofas Nerijus Milerius, skulptorius ir filmų kūrėjas Deimantas Virgilijus Narkevičius, literatūrologė Jūratė Sprindytė, kino režisierius Audrius Stonys, menotyrininkė Jūratė Tutlytė) absurdiško sprendimo, kai ji premiją skyrė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (jo buvęs direktorius, o vėliau direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams, dabar kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas) ir Nacionalinio dramos teatro, statančio jo pjeses, premijai pristatytam M. Ivaškevičiui. Nenustebkime – juk šio teatro scenoje šiandien labai madingo postmodernizmo, keiksmažodžių, vulgarybių, agresyvumo, drabstymosi purvais tikrai pakanka. Turbūt dar nepamiršome, kad būtent šiame teatre parodytas tikinčiųjų jausmus įžeidžiantis ir provokuojantis Romeo Kastelučio (Romeo Castelluci) spektaklis „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ – scenoje, kurioje buvo didžiulis Jėzaus portretas, tikrąja to žodžio prasme, buvo ir mėtomi, ir užuodžiami ekskrementai. Apie tai rašė ir „XXI amžius“. Nesu girdėjęs atskirų tos komisijos narių nuomonės, bet komisijos pirmininkė V. Daujotytė-Pakerienė sakė, kad romanas „Žali“ nebuvo svarstomas, nes premija skiriama už pastarųjų septynerių metų darbus, o „Žali“ esą išėjo 2002 metais (nors „liaudies pageidavimu“ 2018 metų pradžioje išleistas antrąkart 2000 egzempliorių tiražu). Komisijos pirmininkė, paklausta, ar yra menininko, tegul ir prisidengusio postmodernizmo skydu ir laisve kurti, atsakomybė prieš tautą, žmogų, sakė: „Menininko atsakomybė yra. Tai yra laisvo žmogaus laisvė sąmoningai apriboti netgi savo kokius nors ketinimus arba naujumo siekimus, bet vėlgi, tai yra jo paties atsakomybė, kurios mes negalime jam uždėti. Bet aš visada noriu ginti būtent paties menininko laisvę ir jo paties laisvą atsakomybę, taip, kaip jis ją jaučia, o mūsų visų, vartotojų, lieka laisvė rinktis, vertinti, priimti ar nepriimti“ (Respublika.lt). Bet ką pakeistų tie valstybės vadovų pareiškimai? Nebent Prezidentė atsisakytų pati asmeniškai apdovanoti M. Ivaškevičių arba jo tą dieną į Prezidentūrą nepakviestų – juk panašus atvejis buvo pernai, kai premija viešai nebuvo įteikta fotomenininkui Gintautui Trimakui.

Beje, Rašytojų sąjungos narių „pareiškime dėl sambrūzdžio“ rašoma, kad jie yra įsitikinę, jog šalyje, nuosekliai paisančioje demokratijos principų, nepriklausomos Nacionalinės kultūros ir meno premijos komisijos sprendimų neigti, drausti, keisti, kitaip lemti ar koreguoti negali niekas, išskyrus teismą. Taigi lyg ir leidžiama suprasti, kad jei teismas nuspręstų kitaip, tą premiją M. Ivaškevičiui būtų galima anuliuoti. Bet ką gali nuspręsti teismas, jei iki premijos įteikimo teliko kelios savaitės? Be to, kai Lietuvos teismai gina sovietinį režimą, visai gali būti, kad vienas jų, kuriame iki šiol veši KGB šaknys, nuspręs, kad J. Žemaitis-Vytautas buvo nusikaltėlis, nes pagal dabartinių Lietuvos teismų sprendimus laisvės kovotojus persekioję žmonės nebuvo nusikaltėliai, o tik veikė pagal tuometinius įstatymus. Juk Lietuvos partizano Antano Kraujalio byloje vienoje iš Nepriklausomos Lietuvos teismo nutarčių galima aptikti ir tokią citatą: „KGB yra vienas iš parengtinio tardymo ir kvotos organų, t.y. šia prasme KGB buvo teisėsaugos institucija.“ „Baudžiamajame kodekse yra du šioje situacijoje svarbūs straipsniai: „Tarptautinių nusikaltimų neigimas“ ir „Piktnaudžiavimas“. Matau požymius, būdingus šiems straipsniams. Niekas nekaltina teisėjų, nepaneigiame jų neliečiamumo, bet kai atvirai pasako, kad KGB – teisėsaugos institucija, tai visai netoli Mykolo Burokevičiaus. Dėl tokių pasakų pradedame gyventi paraleliniame pasaulyje. Tai – didžiulis Lietuvos pasipriešinimo judėjimo idėjos paniekinimas. Tai įrodo, kad iki šiol likę seni ryšiai ir kontaktai, senos pažintys“, – sakė Kovo 11-osios akto signataras Algirdas Endriukaitis. Bet ar visose teisėsaugos institucijose neliko KGB dvasios, pamatysime, kai jos įvertins buvusį Klaipėdos miesto tarybos narį Viačeslavą Titovą, skleidusį šmeižikiškus pasisakymus apie A.Ramanauską-Vanagą.

Gaila, kad dar prieš skirdama Nacionalines kultūros ir meno premijas, komisija neišgirdo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos kreipimosi neskirti premijos partizanų kovą už Lietuvos laisvę paniekinusiam rašytojui. Jei už drąsų literatūros žingsnį į teatrą norėjo M. Ivaškevičių įvertinti už jo pjesę „Madagaskaras“, kuri irgi buvo sutikta ir kaip išsityčiojimas iš tam tikrų konkrečių istorinių asmenybių, reikėjo palaukti bent kitų metų, kai neminėsime J. Žemaičio-Vytauto metų, būsime primiršę tą jo 2018 metais antrąkart išleistą romaną ir galbūt sulaukę naujų autoriaus gerų kūrinių, o tada būtų galima jam tą premiją skirti. Juk tikrai vėl būtų atsiradę siūlančių – štai ir šiemet M. Ivaškevičiui premiją siūlė skirti ne pirmą kartą. Manau, kad dviveidystė yra tvirtinti, kad Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti tik per pastaruosius septynerius metus, – juk premija įvertinami taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą. Taigi jei būtų gyvas Kostas Kubilinskas, ir jis tokią premiją galėtų gauti. Galbūt niekas nesipiktintų, kad jis savo eilėraščiuose vaikams iš ko nors tyčiojosi ar pavaizdavo niekingai… Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas M. Ivaškevičiaus kandidatūrą premijai gauti pasiūlė dėl itin svaraus indėlio į šiuolaikinę literatūrą ir teatrą. Taigi ir literatūrą (kuri be romano „Žali“ neįsivaizduojama), nors premiją skirsčiusieji aiškina, kad tik per septynerius metus išleistą. Dviveidystė yra aiškinti, kad romanas „Žali“ neturėjo įtakos premiją skirsčiusiai komisijai apsispręsti. Taigi turbūt nieko nenustebintų, jei toji komisija nuspręstų apdovanoti ir Rūtą Vanagaitę – juk jos ne romanas „Mūsiškiai“ taip išgarsino Lietuvą!..

Turbūt labai džiaugiasi Rusija, dabar nepagailinti dėmesio Lietuvai ir įvairiais kanalais vėl niekinanti mūsų laisvės kovotojus, todėl drauge su atgijusiais stribų garbintojais mūsų partizanus gali vadinti romano „Žali“ žodžiais: „Į karą ėjo kaimo bernai, mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmoniškumą“. Taip rašo turbūt nemažai knygų apie „liaudies gynėjus“ prisiskaitęs M. Ivaškevičius, partizanus, jų gyvenimą vaizduoja perleidęs per savo postmodernistinius vaizdinius ir fantazijas. Tada jau ne tik išgalvoti knygos herojai yra „degradavę“, „kvaištelėję“ žmonės, girtuokliai, žmogžudžiai, bet ir iš tiesų jie vien tokie buvę. Juk tikromis herojų pavardėmis įvardijamame romane jie suprantami kaip realūs, tarsi dokumentinių atsiminimų autoriaus, o ne išgalvoti. Tiesa, apsidrausdamas autorius rašo, jog tokie partizanai buvę partizaninio karo pabaigoje, kai karo pradžioje į miškus ėjusi inteligentija jau buvo išžudyta ar pabėgusi į Vakarus. Romane net neužsimenama, kad partizanai dėl Tėvynės laisvės aukojo savo gyvybes. Bet pilna scenų apie partizanų tuštinimąsi, seksą, erotines svajones. Ypač niekingai vaizduojamos moterys partizanės…

„XXI amžius“