Stasys Yla. Paskutinis atodūsis: prisiminimai apie Joną Noreiką-Vėtrą

Stasys Yla. Paskutinis atodūsis: prisiminimai apie Joną Noreiką-Vėtrą

Kviečiame susipažinti su kunigo, politinio kalinio Stasio Ylos atsiminimais apie kalinimo nacių Štuthofo koncentracijos stovykloje metus, paskelbtus knygoje „Žmonės ir žvėrys“ (1951). Ištraukoje skirta paskutiniems kartu Štuthofe kalinto, o šiandien Lietuvoje aktyviai šmeižiamo rezistento Jono Noreikos-Vėtros gyvenimo puslapiams.

[…] Vienas jų tikrai grįžo mirti su mirštančiais už tėvynę. Tai buvo Jonas Noreika. Dar Štuthofe, tomis dienomis, kai tūkstančiai traukėsi iš krašto į Vakarus, jis kalbėjo savo draugui Naručiui:

– Visi nepasitrauks. Didesnė dalis liks, kentės ir kovos. Kodėl gi mes turėtume bėgti? Ne, mes turim būti kartu su jais. Kartu kentėt, kovot ir, jei reikės, mirt.

Šį jo ryžtą, – tada dar tolimą, – atrodė pakeis iš Vakarų gauta žinia. Jo žmona ir dukrelė buvo pasitraukusios… Jos rašė jam dažnai. Tikėjosi pačios ir jame žadino viltį netrukus susitikti, vėl gyventi kartu, kaip seniau.

Vieną laišką jis parodė ir man. Žmona rašė:  „Meilė gili kaip vandenyno gelmės, skaidri kaip dangaus mėlynė, tyra kaip iš dangaus nukritusi sniegulė. Niekas mums jos neatims, niekas!“.

Kol aš skaičiau, jis įsikniaubęs žiūrėjo į anglų kalbos vadovėlį. Grąžindamas pasidžiaugiau jų meile. Jis pakėlė galvą, pasižiūrėjo dar kartą į laišką ir nieko nepasakė. Tik jo lūpose ir veide pastebėjau susirūpinimo ir graudulio virpesius.

Mudviejų lovos buvo greta, antrame aukšte. Skyrė tik takas. Matydavau, kaip vakarais jis užsidengia rankomis veidą ir kiek ilgėliau užtrunka. Tarpais jo rankos pakildavo, pirštai įsinerdavo į plaukų garbanas ir vėl išnirdavo. Tai buvo nesąmoningi, nekontroliuojami judesiai. Atrodė, kad tada jis gyvena gilia mintimi, kažko siekė savo jausmais. Tai buvo jo malda. Per mišias jį matydavai susitelkusį, tačiau laisvą ir atvirą, tokį, kuris nieko nenori slėpti, ką išgyvena, išpažįsta, ką garbina.

Man norėjosi arčiau pažinti tą jo ryšį su Dievu. Kartą paprašiau, kad parašytų maldą. Jis tuo susidomėjo, bet nieko nepasakė. Po keleto dienų – tai buvo 1944 m. sausio 27 dieną – jis man pakišo prirašytą lapą. Skaičiau keletą kartų. Viena vieta man atrodė kiek išsišokusi iš viso turinio.

– Kruvinoj kovoj, granatų išraustoj duobėj, uždususio kario paskutinis atodūsis šaukia Tave. Mylimoji, prie lango rymanti, krūpteli ir šaukia Tavo vardą, išgirdusi žinią baisią. Palydi žemė, ir dangus palydi šauksmą tą.

Pagalvojau, kad tai bus įsipynęs koks stipresnis įspūdis ar įsijautimas.

Praėjo lygiai metai ir mes išsiskyrėm. Mes klajojom Pamario laukais ir jis viename kaime slaugė prof. Jurgutį. Atėjo rusai ir juodu paėmė: vieną į ligoninę, o paskui – į Lietuvą, o antrą – į kariuomenę. Kai mes skirstėmės iš Pucko, jis su „išlaisvintojų“ būriu buvo pasiųstas į Ščeciną.

Iš ten galėjo pasitraukti į Vakarus pas mylimąją žmoną ir dukrelę. Bet jis nepasuko pas jas. Nesitraukė ir iš bolševikų kariuomenės, tikėdamasis greičiau patekti į Lietuvą. Jis savą žemę tikrai pasiekė.

Numetęs į šalį sovietinį ginklą, jis paėmė į rankas savąjį, prieš ketverius metus užkastą Žemaitijoj. Įsijungė į partizanų kovą, sukūrė vieną jų apygardą, jai vadovavo ir bandė apjungti visus Lietuvos kovotojus.

Šį žygį įpusėjęs, pateko priešui į nagus ir su keletu draugų pakibo kartuvėse [iš tiesų sušaudytas]. Paskutinis jo atodūsis buvo turbūt toks, kaip maldoj įrašyta. Mylimoji, rymanti ir vis tebelaukianti, gal „krūptels… išgirdusi šią žinią baisią“, kurią nuo jos ligšiol slėpėme. Dabar težino ir teneliūsta – jis išpildė Tėvo valią savoj žemėj.
Stasiui Ylai perduota Jono Noreikos malda:

Kur tik akis užmato, kur benuklysta mintis, visur matau, visur pažįstu aš Tave. Ar diena išaušta, atskleisdama kalnus ir lygumas, ar žydinčių bangų kvapas nubanguoja per pievas, ar paukštis miško glūdumoj suklyksta – visur matau ir girdžiu Tave.

Kalėjimo rūsy nykstančio žmogaus kaulėtos rankos tiesias į Tave. Kruvinoj kovoj, granatų išraustoj duobėj, uždususio kario paskutinis atodūsis šaukia Tave. Mylimoji, prie lango rymanti, krūpteli ir šaukia Tavo vardą, išgirdusi žinią baisią. Palydi žemė ir dangus palydi šauksmą tą. Nuo marių iki marių, nuo vieno žvaigždyno krašto iki kito girdisi Tavo vardas, o Dieve!

Mano širdis dreba kaip audroje siūbuojamas medžio lapas. Nežinau nei kur pradžia nei kur pabaiga. Norėtųsi, o kaip baisiai norėtųsi, aprėpti visą žemę. Visą žemę sutalpinti į savo širdį. Kad Tavo vardas aidėtų ir aidėtų. Kad galėčiau ilsėtis, kad galėčiau nurimti!

Toks didelis troškimas, toks galingas ir nepasotinamas jausmas širdy! O galia mana tokia menkutė. Kaip skruzdelės ant pravažiuojamo kelio. Kiekviena pravažiuojanti pėda gali sutrinti, sumindyti. Kas būčiau, jei tavo vardas neskambėtų! Kas liktų iš manęs, jei nežinočiau, kad turiu Tėvą, savo rankoj laikantį mane. Jei savo gyslose nejausčiau tos ugnies, kuri buvo visos gyvybės, viso judėjimo, viso gyvenimo ir viso pasaulio pradžia. Mano Dieve! Štai esu toks, kokį mane pašaukei. Matai, ar vertas aš prašyti leisti ir man vykdyti Tavo valią žemėje. Šaukti Tavo vardą, kartoti Tavo žodį. Be Tavęs viskas beprasmiška. Pragaras be Tavęs. Ir dreba širdis, Tavo vardą šaukdama. Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti Tavo meilės ugny, o Dieve!

* * *
Štai ką apie vaikystės šeimos draugą Joną Noreiką liudija prof. Stasio Šalkauskio sūnus dr. Julius Šalkauskas:

– J. Noreika nuolat būdavo mūsų namuose, jis buvo didžiausias šeimos draugas, gyveno pas mano tetą, turėjusią Nusipelniusių Respublikos gydytojų vardą, nepaisant jos gerai žinomų patriotinių pažiūrų ir neslepiamo tikėjimo. Vienu metu ji staiga dingo. Mes apie J. Noreikos statusą nieko nežinojome. Skambinome jai į ligoninę – nėra, ar serga – nežinoma, kur ji yra – nežinoma. Buvau nuėjęs iki jos durų, tik laimei, jos kaimynas man pamojo sakydamas, kad neskambinčiau prie tų durų, nes įeisiu ir greitai neišeisiu. Dvylika dienų ten vyko saugumo pasala, visus rinko ir tardė kaip Noreikos draugus. Ten eidavo ir tetos pacientai, bet ir juos sulaikė ir tardė.

Suėmė J.Noreiką ir išvežė į Štuthofo lagerį 1943 metais, kai jis atsisakė palaikyti lietuvių mobilizaciją į SS dalinius.  Jis buvo suimtas už vokiečių valdžios įsakymų nevykdymą ir straipsnį apie tų laikų Vokietiją. Koks žmogus buvo J. Noreika, geriausiai liudija du epizodai. Po kalėjimo Štuthofo lageryje jam buvo siūloma emigruoti į Vakarus, kur jau buvo jo žmona su dukra. Atsakymas buvo paprastas: „Esu Lietuvos karys ir, kol Lietuva yra okupuota, turiu grįžti į ją ir kovoti“.

Grįžo ir kovojo, kol atsidūrė KGB rankose. Metus kankinamas KGB rūmuose buvo gavęs siūlymą prašyti malonės, kad mirties bausmę jam pakeistų į lagerį. „Prisiekęs Lietuvai, iš okupanto malonės neprašau“, – atsakė J.Noreika ir netrukus buvo sušaudytas. Toks tai buvo žmogus.

Tik niekšas drįstų jį vadinti kolaborantu ar žydšaudžiu.

propatria.lt, tiesos.lt