Į mūsų laisvę, žinoma. Vedė net okupacijos metais, drauge su Vinco Mykolaičio-Putino „Sukilėliais“ (neleistais užbaigti), pagal juos parašyta Juliaus Juzeliūno opera „Sukilėliai“ (uždrausta, leista pastatyti tik 1979 m.), Konstantino Bogdano skulptūrinė kompozicija „1863-1864 m. sukilimas Lietuvoje“, taip ir likusi skulptoriaus dirbtuvėje (makete). Bet niekam nešovė į galvą pastatyti J.Juzeliūno operos ar realizuoti K.Bogdano skulptūros 2013 m., kuriuos Seimas buvo paskelbęs 1863-1864 m. sukilimo metais. Niekam šių kūrinių neprireikė nė dabar, laidojant sukilimo vadus ir dalyvius. Ne tokia epochos dvasia? Ar šioje bevaisėje žemėje jau niekas nebeauga?
Lietuvos istorijos herojiškų legendų, šaunių mūsų archeologų dėka tapusių kūnu, laidotuvių diena turėjo tapti epochos įvykiu. Ar tapo? Baltarusijos vėliavų Lietuvos sostinėje plevėsavo daugiau nei trispalvių. Sukilėlius į paskutiniąją poilsio vietą lydėjo kur kas mažiau žmonių nei Adolfą Ramanauską-Vanagą. Panašiai patriotinei manifestacijai būtų pakakę vien K.Kalinausko ir Z.Sierakausko gatvėse gyvenančių vilniečių. Bet dauguma apie būsimas iškilmes net negirdėjo ir joms nesirengė.
Pačioms sukilimo vadų Kosto Kalinausko, Zigmanto Sierakausko ir dalyvių valstybinėms laidotuvėms nieko neprikiši. Ceremonija buvo prakilni. Tikiu, kad iškilmėse aukštųjų asmenų – Lietuvos ir svečių – lūpose įvairiomis kalbomis skambėjęs Viešpaties vardas ir malda už nužudytus mūsų laisvės karius perskrodė laiko klodus ir pasiekė amžinybę. Šios laidojimo apeigos, įvykusios po 155 metų, jau savaime sukabino praeitį, dabartį ir ateitį. Bet kodėl šioje laiko grandinėje dabartis atrodo silpniausia, daugiausia kelianti rūpesčių? Argi neiškovota laisvė, už kurią galvas paguldė K.Kalinauskas, Z.Sierakauskas ir jų vedami sukilėliai?
Pirmiausia, pasikeitė nuo K.Kalinausko ir Z.Sierakausko laikų mūsų laisvės priešai – negalima lyginti Rusijos caro ir V.Lenino jau vien todėl, kad pastarasis yra modernus Vakarų produktas. Nebeliko nei carizmo, nei komunizmo, gyvename laisvoje šalyje. Bet ar esame laisvi? Ar K.Kalinausko, Z.Sierakausko ir jų pulkų pradėta kova už laisvę jau baigta? Lietuvoje turime net Laisvės partiją. Bet ji, tiksliau – jos atstovaujama agresyvi „leftistinė“ ideologija labiausiai ir kėsinasi į mūsų laisvę.
Apie tai lyg susimokę vienu metu puikius komentarus paskelbė skirtingo braižo ir patirties, tačiau du šiuo metu man įdomiausi Lietuvos žiniasklaidoje autoriai – tai antrąją žurnalisto jaunystę Londone sutikęs Vidas Rachlevičius ir kaunietis Algimantas Rusteika.
V.Rachlevičius etapiniame straipsnyje „Mes jau niekada nesusikalbėsime“ spjovęs į politkorektiškumą (PC), šaipydamasis iš „europietiškos meinstryminės žiniasklaidos“, tvirtindamas, kad visi protingi persikraustė į FB, durnius vadina durniais, slunkius – slunkiais, sektas – sektomis (iš jų didžiausia nurodydamas LGBT ir Gretos, bet ne R.Karbauskio, o Jungtinių Tautų). Ir Šimašių – Šimašiumi. Dėl Žaliojo tilto ir Lukiškių aikštės „menų“. Kaip galima susikalbėti, jeigu sektantai reikalauja keisti vyro ir moters apibrėžimą, brukdami socialiai sukonstruotą lytį, kelia triukšmą dėl vaikų mokyklinių drabužių, kurie nusižengia „lyties neutralumui“, nepakankamai paslepia mergaičių ir berniukų skirtumus (tai Europoje), skelbia, jog jiems nėra didesnio siaubo, nei teiginys „ateitis priklauso patriotams“ (tai Lietuvoje).
Meistriškai dekonstruoja, t.y. nuogai išrengia „leftistinį“ PC ir tariamą toleranciją šauniame, tartum vienu ypu parašytame, straipsnyje „Su tolerancijos diena, brangūs draugai!“ A.Rusteika: „Kovoje dėl nuomonės laisvės mes paversime savo nuomonę neklystančia, o priešingas nuomones nusikalstamomis… Tolerancijos aktyvistai tol už toleranciją, kol nereikia toleruoti kitokios, nei jų, nuomonės… Bet kokią kritiką jie priima kaip socialinį persekiojimą ir asmeninį įžeidimą… Jie išplės iki begalybės mažumų teises daugumos sąskaita.“
Bet tolerancija nėra savo nuomonės atsisakymas ar primetimas, taip pat nėra abejingumas ar moralinis reliatyvizmas. Toleruoti galima tik kitokią, tau svetimą, nuomonę, kuriai tu nepritari, bet gali ją suprasti, pakęsti. Nėra prasmės kalbėti apie toleranciją ten, kur nuomonės ar pažiūros, įsitikinimai sutampa. Bet nėra prasmės kalbėti apie toleranciją ir ten, kur žodžiai „ateitis priklauso patriotams“ sukelia siaubą. Tai, pasak A.Rusteikos, šiuolaikinis „moralinis totalitarizmas“.
V.Rachlevičiaus žodžias tariant, Vytis iš Vilniaus buvo išvytas neva estetiniais kriterijais, o iš tikrųjų dėl politinių motyvų (dėl kurių vėliau R.Šimašius pradėjo karą su paminklinėmis lentomis). Bet būtent estetiniai kriterijai, tikras menas, šiems, Vido žodžiais tariant, slunkiams ir durniams ir neįkandamas riešutas – Žaliojo tilto beviltiškos instaliacijos, visuotinį juoką sukėlusi Lukiškių „kalvelė-bunkeris“. „Objektą“ Lukiškių aikštėje išrinko profesionalų vertinimo komisija, kurią sudarė pats Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis , dailės profesorė, vadovaujanti Nacionalinei dailės galerijai, kiti autoritetai. Ar tokio skonio, kvalifikacijų, akiračio žmonės gali toleruoti kitokią nuomonę, skonį, idėjas? Juk net mažiausia konkurencija šioms vidutinybėms kelia grėsmę.
Todėl Lukiškių aikštę galima pavadinti Netolerancijos aikšte, kurioje nėra vietos Lietuvos Laisvės paminklui, nes mūsų laisves, taip pat mums visiems priklausančias universalias Žmogaus teises pasisavino visokios sektos, pavertusios mus tylinčia dauguma. Laisvos šalies nutildytais žmonėmis? Mūsų laukia dar ilgas kelias K.Kalinausko ir Z.Sierakausko gatvėmis.
respubika.lt