Anokia pirmiena, kad nūnai kultūra Lietuvoje – ne prioritetas, švelniai tariant. Bet tik užvakar įsitikinau, kokie iš tikrųjų prasti lietuviškos kultūros popieriai.
Tik iš savo bičiulio Jono Vaiškūno „posto“ sužinojau, kad iškiliausias Lietuvos kultūros istorijos įvykis – pirmojo lietuviškojo viešo vakaro Palangoje, kai 1899 m. rugpjūčio 20 d. buvo suvaidinta Keturakio „Amerika pirtyje“, 120 metų jubiliejus tebuvo paminėtas periferijoje mėgėjų entuziastų.
Ta proga praėjusį antradienį, rugpjūčio 20 d., Joniškio mėgėjų teatras „Žiburys“ suvaidino “Ameriką pirtyje“, o Birštono Vienkiemio teatras surengė koncertą Kaišiadorių kultūros centre. Ačiū Joniškio, Birštono ir Kaišiadorių šviesuoliams ir už tai. O valstybė?
Gal jau panaikinta Kultūros ministerija? Ar dar gyva Lietuvos teatro sąjunga? Gal jau optimizuota Lietuvos aukštosiose mokyklose teatrologijos (taigi, ir teatro istorijos) specialybė? Ar po M.Garbačiauskaitės-Budrienės „reformų“ LRT iš kultūros teliko „plius“?
Nenustebčiau, jeigu valstybės kultūros politikos vairininkai nėra nieko negirdėję apie unikalų lietuviškųjų vakarų sąjūdį, prasidėjusį dar spaudos draudimo laikais ir trukusį net 30 metų (1885–1917). Masinis teatro mėgėjų judėjimas lietuvybės gaivinimui ir įtvirtinimui turėjo ne mažesnę reikšmę nei spausdintas žodis. Todėl lietuviškųjų vakarų kulminacija – Palangoje prieš 120 metų viešai suvaidinta „Amerika pirtyje“ buvo ne tik teatro istorijos faktas. Šio įvykio reikšmę geriau nei dabartinė valdžia suvokė net „tautiniai komunistai“, leidę sovietų Lietuvoje plačiai minėti pirmojo Palangos viešojo lietuviškojo vakaro 70-metį ir kitus jubiliejus.
Ar čia paprasčiausias laikinai turinčiųjų valdžią kultūrinis tamsumas, neišprusimas ar jau prasidėjusi amnezija, kuri ilgainiui taps visuotinė? Tada jau tikrai – Lietuva pirtyje.
