Neseniai buvo paviešintas „Atviras laiškas dėl J.Ambrazevičiaus-Brazaičio iškilmingo perlaidojimo“, kuriuo smerkiama Lietuvos valdžia, kažkiek prisidėjusi prie perlaidojimo, ir moralizuojama šia tema: „Ši ceremonija ir ją lydėjęs šio žmogaus gyvenimo ir veiklos iškilmingas minėjimas buvo didelė moralinė klaida“. Su laiško turiniu susipažinsite tolesnėje publikacijoje, tačiau ne ji yra vertingiausia, nes ten nieko naujo nepasakyta.Vertingiausias yra sąrašas tų, kurie pasirašė.
Įsidėmėkime šias pavardes – šie žmonės gyvena tarp mūsų, beveik visi jie tituluoti, jie moko mūsų vaikus, jie yra kvislingai*. Kvislingai ta prasme, kad dėl bestuburiškumo, fariziejiškumo, konjunktūros ar nesusigaudymo pasirašė visiems laikams „aš esu prieš savo tautą“.
Jie paniekino tuos 6000 vyrų, iš kurių daugiau nei 2000 žuvo, jų auką, kurios vienintelis tikslas buvo nuplauti gėdą dėl nesipriešinimo prievartautojui. Jie paniekino Antaną Morkūną, studentą, vieną pirmųjų žuvusį, jie paniekino Juozą Savulionį, kuris išgelbėjo Aleksoto tiltą nuo susprogdinimo, jie paniekino drąsųjį leitenantą Joną Dženkaitį, kuris vienas su keletu bendražygių neleido sovietų divizijoms pereiti tiltą ir kuris mirė nuo žaizdų, jie paniekino mano mokyklos laikų draugo Algimanto Žižiūno tėvą, žuvusį ir palikusį jį našlaičiu, kurio kapą tik slapta galėjo lankyti. Jie paniekino tuos neatpažintus žuvusius, kuriuos teko laidoti bendrame kape. Jie visi juk galėjo ramiai laukti, kol ateis vokiečiai, nesikišdami į dviejų drakonų ardynes. Bet jie, menkai ginkluoti, stojo į mūšį dėl tautos garbės, dėl efemeriškos nepriklausomybės, kuri greit buvo užsmaugta.
Prie jų kapų – o jų buvo 87 – Juozas Brazaitis ištarė pranašiškus žodžius: „Kiekvienas idealistas, pasirinkęs Tėvynės gynėjo lemtį, tikėjo pergale ir troško gyventi. Jie ne tiek bijojo priešų ir mirties, kiek bijojo, kad tautiečiai nesupras jų aukos ir pamirš juos“.
Jie, tie iš sąrašo, padarė dar daugiau – jie juos išdavė.
Tikiu, kad ne visi, kurie pasirašė, padarė tai laisva valia. Galbūt jiems pritrūko atsparumo atsispirti virtuoziškam virtualiam šantažui; niekaip negaliu patikėti savo akimis, matydamas ten kai kurias pavardes.
Bet yra kaip yra – jos ten įrašytos šalia oportunistų, žemgrobių, amžinų kompromisierių, intelektualinių plepių ir panašios faunos. O kas parašyta – kirviu neiškirsi. Taip sako tautos išmintis ir atmintis, kuri, beje, išdavystei yra negailestinga.
* kvislingas – pagal Norvegijos fašistų veikėjo V.Kvislingo (Quisling), padėjusio vokiečiams okupuoti Norvegiją, pavardę; išdavikas, priešų bendrininkas.
Atviras laiškas dėl Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio iškilmingo perlaidojimo
Mes, žemiau pasirašiusieji Lietuvos piliečiai ir jų palikuonys, ryžtingai pasisakome prieš Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Seimo, Kauno miesto pareigūnų ir kitų oficialių asmenų sprendimą pagerbti 1941 m. birželio-rugpjūčio mėnesiais – nacių okupacijos metu – veikusios Laikinosios Lietuvos Vyriausybės vadovą Juozą Ambrazevičių, išeivijoje pasivadinusį Brazaičiu.
Daugelis lietuvių siekė išsivaduoti iš stalinistinės okupacijos 1941 m. birželį. Antisovietinio sukilimo dalyvių motyvus, žodžius ir veiksmus derėtų vertinti individualiai. Tačiau sukilimas buvo lydimas antisemitinės retorikos, naciams palankių atsišaukimų, ir prievartos prieš nekaltus civilius.
Laikinoji Vyriausybė, be abejonės, buvo įkvėpta ir vedama Lietuvių aktyvistų fronto, kurio antisemitinė ir autoritarinė programa yra išsamiai pagrįsta istoriniais šaltiniais. Vyriausybės retorika, veiksmai ir bendradarbiavimas su Vokietijos valdžia neišvengiamai kompromituoja jos teisėtumą ir moralinį statusą. Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, būdamas tos Vyriausybės Ministru Pirmininku, negali išvengti atsakomybės dėl jos veiksmų.
Išlikusi dokumentinė medžiaga liudija, kad J.Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovaujama Laikinoji Vyriausybė neatsiribojo nuo pronacistinę politiką aktyviai palaikiusių Kazio Škirpos ir jo įsteigto Lietuvių aktyvistų fronto. Maža to, visą savo gyvavimo laikotarpį Laikinoji Vyriausybė deklaravo siekį prisidėti prie Europos sutvarkymo „naujais pagrindais“ ir vykdė naciams palankią politiką. Verta prisiminti faktą, kad Laikinoji Vyriausybė priešų ieškojo ir tarp lietuvių inteligentijos, pavyzdžiui, tarp Vytauto Didžiojo universiteto profesūros atstovų.
Vyriausybė, kuri dalį savo piliečių atidavė diskriminacijai ir persekiojimui, o vėliau negynė jų nuo masinių žudynių, kurias vykdė okupantai ir jų kolaborantai, negali vienareikšmiškai teigti kovojusi už laisvę. Su žmogiškumu prasilenkiantys žodžiai ir veiksmai visiems laikams aptemdė ir suteršė visa tai, ką Laikinoji Vyriausybė tariamai pasiekė nesėkmingai bandydama įtvirtinti Lietuvos suverenitetą. Ko vertas suverenitetas, kurio įgijimo kaina – nekaltų žmonių kraujas?
Neseniai įvyko valstybės remiama Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio perlaidojimo ceremonija. Ši ceremonija ir ją lydėjęs šio žmogaus gyvenimo ir veiklos iškilmingas minėjimas buvo didelė moralinė klaida. Aukštintas ir lyderiu laikomas buvo žmogus, kuris neišlaikė pagrindinio lyderystės egzamino, nes nebuvo teisingas ir neužstojo nekaltų bendrapiliečių.
Mirusiojo šeima ir draugai turi teisę į privačią ceremoniją. Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybė, oficialieji asmenys ir kiti iškilmėse dalyvavę šalies pareigūnai, viešai pagerbdami Juozą Ambrazevičių-Brazaitį bei skirdami lėšų jo perlaidojimui bei paminėjimui, daugeliui žmonių sukėlė sumaištį dėl pamatinių vertybių, kuriomis remiantis sukurta Lietuvos Respublika.
Pareigūnai, kurie atsisakė dalyvauti paminėjime, turėtų būti teigiamai įvertinti.
Visgi turime padaryti dar daugiau. Todėl tvirtai ir vienareikšmiškai sakome, kad – smerkiame nekaltų Lietuvos piliečių ir visų kitų žmonių persekiojimą ir naikinimą, vykdytą Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovaujamos Laikinosios Vyriausybės valdymo metu;
– kritinis Laikinosios Vyriausybės žodžių ir veiksmų įvertinimas nėra kurios nors vienos žmonių grupės ar organizacijos reikalas. Tai principinis visų Lietuvos piliečių reikalas;
– Lietuvoje turi būti ginamos visų žmonių teisės ir orumas;
– net ir reikšmingi pasiekimai neturi būti išaukštinti, jei dėl jų buvo aukojamos žmogaus teisės ir orumas.
Pasirašė:
prof.dr.Egidijus Aleksandravičius,
doc.dr.Milda Ališauskienė,
prof.dr.Auksė Balčytienė,
dr.Eglė Bendikaitė, prof.dr.Andrius Bielskis,
prof.dr.Alfredas Bumblauskas,
Leonidas Donskis,
mokyt.Dainora Eigminienė,
dr.Linas Eriksonas,
dr.Margarita Jankauskaitė,
doc.dr.Jurga Jonutytė, Ervinas Koršunovas,
dr.Marija Krupoves,
Faina Kuklianskaja,
prof.dr.Antanas Kulakauskas,
prof.dr.Šarūnas Liekis,
prof.dr.Raimundas Lopata,
prof.dr.Gintautas Mažeikis,
Henrikas Mickevičius,
Rimas Mikalauskas,
prof.dr.Alvydas Nikžentaitis,
Svetlana Novopolskaja, Rūta Puišytė, doc.dr. Andžėjus Pukšto,
doc.dr. Eligijus Raila,
Birutė Sabatauskaitė,
dr.Vilana Pilinkaitė-Sotirovič,
Dalia Sruogaitė, dr.Darius Staliūnas,
doc.dr.Gintaras Stauskis,
prof.dr.Saulius Sužiedėlis, Tomas Šernas,
Violeta Rakauskaitė-Štromas, dr.Mindaugas Tamošaitis,
mokyt.Vytautas Toleikis,
dr.Darius Udrys, dr.Nida Vasiliauskaitė,
prof.dr.Irena Veisaitė,
dr.Linas Venclauskas,
Tomas Venclova, Linas Vildžiūnas.
respublika.lt