Verta prisiminti. Šv. Kazimieras ir jo Polocko stebuklas: „Šit pasirodė jaunas raitelis baltu apsiaustu ant balto žirgo…“

Verta prisiminti. Šv. Kazimieras ir jo Polocko stebuklas: „Šit pasirodė jaunas raitelis baltu apsiaustu ant balto žirgo…“

Kovo 4-ąją Katalikų Bažnyčia mini šventąjį Kazimierą – karalaitį, kurį ruošė tapti žemiškuoju Lietuvos valdovu ir… tapusį jos dangiškuoju globėju.

Nors dabar šv. Kazimieras dažnai pristatomas kaip skaistumo ir nuolankumo pavyzdys, bet iškart po jo paskelbimo šventuoju jis pirmiausia buvo suvokiamas kaip valstybės globėjas, saugantis „nuo karo, nuo vidaus ir išorės priešų, nuo maro“.Ta proga prisiminkime ir vieną iš šventojo Kazimiero stebuklų – prieš 500 metų lietuvių pergale pasibaigusį Polocko mūšį: kai atrodė, jog nėra jokios išeities ir miestas kris neatsilaikęs prieš kur kas gausesnį priešą, „pasirodė jaunas raitelis baltu apsiaustu ant balto žirgo“…

Šv. Kazimieras, Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.

Istorikas Teodoras Narbutas šitaip aprašo Polocko stebuklą:

Didysis Maskvos kunigaikštis 1518 m. pasiuntė savo provincijų kariuomenę prieš Lietuvą. Naugarduko [1] kunigaikštis Vasilijus, Pskovo Jonas, kunigaikščiai Šuiskiai vedė gausią kariuomenę, aprūpintą sunkiomis patrankomis ir prietaisais tvirtovėms griauti. Gegužyje kariuomenė atsidūrė ties Lietuvos valdomo Polocko mūrais, apsiautė miestą, pastatė patrankas ir ėmė šaudyti. Apsiautėjai gavo sustiprinimo žmonėmis iš Maskvos; juos atvedė kunigaikštis Mykolas Kislica.

Narsiai gynėsi Polocko tvirtovė; įgulos būriai dažnai išeidavo iš miesto pakariauti. Didelei rusų kariuomenei neilgai trukus ėmė stigti maisto, ir ji nutarė pagreitinti karą. Rinktinę maskviečių dalį pasiuntė kairėn Dauguvos pusėn. Jai pasisekė paimti laivus, stovėjusius tvirtovės priedangoje. Jais persikėlė per upę. Ten jiems nepavyko. Polocko vaivada Petras Goštautas, aprūpinęs miestą gynimosi priemonėmis, toje pusėje rinko kariuomenę pagalbai.

Surinkęs būrius, susivienijo su karaliaus pasiųstais 500 raitelių ir puolė rusus, kurie kairiajame Dauguvos krante rinkosi maisto; jų vienus sunaikino, kitus prigirdė upėje, nes laivai buvo paskandinti. Tuo metu vanduo buvo pakilęs. Vaivada taip pat negalėjo upės perbristi, tegalėjo perplaukti. Ieškota negilios vietos, bet nerasta.

Būtinai turėjo persikelti 2 000 raitelių. Dvi myli už Polocko jie prisiartino prie upės. Vadai laužė galvas, kaip čia pereiti upę. Šit pasirodė jaunas raitelis baltu apsiaustu ant balto žirgo ir, paraginęs juo sekti, leidosi per banguojančią Dauguvą, rodydamas vietą, kur lengva perbristi. Visi šoko paskui raitelį kaip paskui vadą kariuomenės priešakyje. Visi lengvai ir laimingai perjojo per upę.

Priešai buvo netikėtai užklupti. Jų buvo 7 000 žmonių. Kiti dėl nepasisekimo kitame upės krante ir dėl maisto stokos buvo pasitraukę. Rusai buvo greit nugalėti, Polockas išvaduotas.

Nuostabaus raitelio daugiau nematyta. Maldinga legenda pagal kai kurias žymes liepia tikėti, kad tai buvo šv. Kazimieras. Jis duota jam Dievo galia parėmė savo tėvynės karius[2].

Kariuomenės vadai mūšio sėkmę buvo pavedę šv. Kazimierui. Visi pripažino, kad persikėlimas per Dauguvą bei stipresnio priešo nugalėjimas viršijo žmogaus jėgas, ir giedojo Te Deum laudamus[3]. „Stebėtinas Dievas savo šventuosiuose… suteikė savo tautai stiprybės ir jėgos, palaimintas Dievas“ (Ps 67, 36).


Šv. Kazimiero stebuklas prie Polocko. 1636 m., Fra Hilarione.

[1] Prof. M. Jučas patikslina: ne Naugarduko kunigaikštis, o Didžiojo Naugardo (red. past.).

[2] Theatrum S. Casimiri… Wilnae, 1604, p 10. – Bet Ateneum Wileńskie (Wilno, 1924, Zeszyt, Nr. 153) įrodinėjama, kad karališkųjų Krokuvos rūmų kronikoje, kur aprašytas Polocko pilies apgynimas, šv. Kazimieras neminimas. Tik kronikininkas Bernardas Vapovskis įrašęs savo Kronikon kaip pamaldžią nuomonę, jog anas jaunikaitis buvęs šv. Kazimieras. Esą galima pasekti, kaip iš istorinio įvykio kilęs pasakojimas pamažu keitėsi, kol galutinai susiformavęs XVII šimtmečio pabaigoje.
Popiežius Klemensas VIII Brevijoriaus lekcijoje užrašė: „in acie, quasi duce pra-evio“ (lyg vadas kariuomenės priešakyje). Dabar Brevijoriaus Vl-oje lekcijoje sakoma – „in aere apparens“ (pasirodęs ore), visai neminint rusų. Hagiografinė kūryba nelabai paiso istorinės precizijos. Ir legatas Zacharijas Fereris, gyvo tikėjimo poetas, retorikas, vaizdinga nuotaika bus perdavęs gilios pagarbos jausmus, kuriais vadovavosi anais laikais vilniečiai šv. Kazimiero atžvilgiu.

[3] Teodor Narbutt, Dzieje narodu Litewskiego, t. X,. Zwycięstwo pod Połockiem cud., p. 133–135. – Dabartiniai istorikai daug daugiau žino apie tais 1514 m. rugsėjo 8 d. įvykusį garsųjį Oršos mūšį. Jo laimėjimas buvo labai plačiai išgarsintas Europoje. Žr. Mintautas Čiurinskas, Pergalės prie Oršos (1514) propaganda Europoje… Senoji Lietuvos literatūra, 21 knyga, 2006, p. 317–341. (red. past.)

Šaltinis: angelorum.lt