Vidmantas Valiušaitis. „Pripažįstu: apsirikau!“

Vidmantas Valiušaitis. „Pripažįstu: apsirikau!“

Šįryt skaitau komentarą: „Jurga Lago reikia stabdyti, biškį įsibėgėja, įgauna daug įtakos. Ją seka nejuokingai daug idiotų, nes jinai neblogai rašo. Gerai jinai rašo ir todėl yra blogai. Ką siūlot?“

Po V. Bruverio prisipažinimo, kad „valdžios partijos“ pažiūrų neatitinkantys žmonės „negali užimti“ pareigų, kad „neįgytų įtakos“, maniau, kad „stabdyti reikia“ tik tokius, kurie „per klaidą“ prasprūsta pro ideologinės priežiūros „kadrų skyriaus“ viršininkų akis. 

Pasirodo, ne. Klydau. „Stabdyti reikia“ visus, kurie rašo „neblogai“, bet mąsto „neteisingai“, todėl pavojingi „idiotams“…

Kad egzistuoja „minčių policija“, nors ir neinstitucionalizuota, liudija daugelis ženklų, ties tuo neapsistosiu.

Man įdomesnis kitas klausimas. Kai buvau jaunesnis, mane vis persekiojo klausimas, į kurį negalėdavau sau atsakyti: kaip galėjo atsitikti, kad 1940–1941 metais atsirado bendrapiliečių, kurie skundė ir įdavinėjo savo tautiečius, pasmerkdami juos kankinimams, žudymams ir kančioms Sibire, kurie vyko į ūkininkų vienkiemius, šaulių sodybas, karininkų butus areštuoti žmonių ištisomis šeimomis, su jų mažais vaikais, kurie konvojavo juos, ėjo sargybas prie areštinių, kurie ginkluoti saugojo, kad nepabėgtų geležinkelio stotyse, kol bus užkalti gyvuliniuose vagonuose ir išvežti nežinoma kryptimi?

Lygiai taip pat kėliau sau klausimą: kaip atsitiko, kad 1941–1944 metais galėjo atsirasti bendrapiliečių, kurie beldėsi į žydų namų duris, veržėsi į vidų, žmones suiminėjo, konvojavo į koncentracijos vietas, ėjo ten sargybas, net šaudė?

Dabar tą atsakymą turiu. Ir jis man atėjo ne iš istorijos studijų, o iš gyvenimo patirties – iš to, ką supratau žurnalisto akimis stebėdamas bei komentuodamas gyvenimo eigą, taip pat ir to, ką patyriau pats asmeniškai. Prisimenate Mokytojo klausimą? „O kaip tu vadiniesi?“ Jis atsakė: „Mano vardas – Legionas, nes mūsų daug“ (Mk 5,9).

Gyvuliškas išlikimo instinktas verčia žmogų glaustis prie stipresniojo, užgniaužiant net ir įsitikinimus. Jeigu turi, žinoma. Jeigu neturi – dar geriau. Tai nepamainoma „medžiaga“ sunaudoti juos atlikti „Mauro darbus“. O ypač – ekstremaliomis sąlygomis. Tai „valdžios partijos“ žmonės. Nesvarbu kokių pažiūrų valdžia. Visada atsiras daug žmonių, kurie greitai pajus, kad „mūsų daug“ ir mūsų vardas „Legionas“.

LTSR gen. prokuroras Vladas Niunka sarkastiškai aiškindamas mokė rašytoją Liudą Dovydėną: „Mes kiekvieną galime apkaltinti: „Esi liaudies priešas!“ Ir tegul jis įrodo, kad toks nėra!..“ Pučą prieš Laikinąją vyriausybę surengę Gestapo inspiruoti voldemarininkai grasino Juozui Brazaičiui: Jūsų vyriausybė yra tik bolševikų ir žydų interesų priedanga! 1941 m. liepos 22 d. buvo bandoma vesti derybas ir ieškoti tam tikro modus vivendi su vokiečių kontroliuojama lietuvių grupe. Tačiau nacionalistų vadas, aviacijos majoras Jonas Pyragius, pasak Broniaus Dirmeikio, atvyko tik pareikšti ultimatumo: „davęs žingsnį atgal nuo stalo, sumušė kariškai kojomis, išmetė į viršų savo dešinę ranką ir… garsiai ištaręs „Heil Hitler!“, paliko salę.“

Žmonių naikinimas prasideda nuo neapykantos kalbos. Ir pirmasis žingsnis – jų eksterminavimas, t.y. identifikavimas ir išskyrimas iš kitų, kaip „pavojingų“ kitiems: anksčiau – „liaudies masėms“, „Didžiajai vokiečių tautai“, dabar – tiesiog „idiotams“. Nesvarbu, kas jie tokie: „liaudies priešai“, „žydai“ ar bet kas, kas nepritartų „valdžios partijos“ mąstymo linkmei ir drįstų aiškinti, kad dar „gali būti ir kitaip“, kad nebūtinai viskas yra taip, kaip tvirtina „choras“. Kadangi jų „yra daug“ ir jie yra „Legionas“. Nėra klausimo: tokie turi būti pirmiausiai „pažymėti“, paskiau užčiaupti ir nutildyti. O ekstremaliomis sąlygomis, pavyzdžiui, karo, kai didelė tikimybė, kad „galai liks vandenyje“… Teisingai…

Todėl dabar man gerai suprantama, kaip atsitiko, kad tokių bendrapiliečių atsirado ir vienos, ir kitos okupacijos sąlygomis. Jei vėl kas nors panašaus, neduok Dieve, atsitiktų, neturiu abejonės, kad „valdžios partijos“ žmonių, kurie veiktų „su įsitikinimu“ darą naudingą visuomenei darbą ir vėl griebųsi fizinės prievartos, aptarnaudami „Legioną“, turėtume apsčiai. Nelyginant ta akla senutė, kuri atnešė šakalį ir nuo savęs įmesti į laužą, ant kurio buvo deginamas Džordanas Brunas, ir tai išvydęs jis ištarė: „O sancta simplicitas!“

O tokių, kurie slėptų nuo represijų ar gelbėtų žydus, vėl būtų tik nedidelė mažuma. Todėl, kad išdrįsti atsistoti prieš „Legioną“, reikia ne tik sąmoningo apsisprendimo, bet reikia būti dar ir „laimingu avantiūristu“, kaip Sigitas Tamkevičius pavadino jį tardęs kagėbistas. Tokių žmonių niekada nebuvo ir negali būti daug…

Šia proga pasidžiaugsiu, kad 15min.lt vakar mane pakartotinai pagerbė nuotrauka. Nors tekstas, kaip ir V. Bruverio straipsnio atveju lrytas.lt, neturi nieko bendra nei su manimi, nei su buvusia tarnybine veikla Genocido centre, mano nuotraukos tiražuojamos toliau kaip asmens, kurio „pažiūros yra neteisingos“, todėl jį derą įsidėmėti ir eksterminuoti. Morališkai.

Ta žurnalistė yra tarp mano FB draugų. Be abejo, ji skaito ką aš rašau, ypač kai tapau „susidomėjimo objektu“. Profesionalus žurnalisto elgesys reikalautų kreiptis ir į mane, kaip aš paaiškinčiau situacijas, prie kurių esu bandomas pritempinėti. Bet nedrįstama kreiptis net formaliai. Kadangi atsakymai gali „neįsirašyti“ į užsakytą ir užduodamą kamertoną.

Neminiu tos žurnalistės pavardės. Kaip neminiu ir kitų dviejų, iš lrt.lt portalo ir LNK televizijos, kurie irgi yra tarp mano FB draugų, ir pabandė „imti“ iš manęs interviu. Pirmuoju atveju kalbėjomės gal 25 min., antruoju – apie 15 min. Į eterį neišėjo. Kadangi „ne ta gaida“. Jeigu būčiau „susimovęs“ arba „nusišnekėjęs“, tada – taip, būčiau plačiai ištransliuotas.

Bet puikiai suprantu: ką leisti į eterį, o ko ne – sprendžia ne tie žurnalistai, kurie buvo į mane pasiųsti. Visi jie, pagal amžių, galėtų būti mano vaikai, t.y. „naujoji žurnalistų karta“, neturinti to vadinamojo sovietinio „mąstymo“ šleifo…

Jau vakar savo FB sienoje rašiau: besikartojančios situacijos kadai išrašytos, kartotis nuobodu. Bet čia taip pat turiu progą pripažinti, kad aš irgi apsirinku. Neturiu priežasties gėdytis savo anksčiau rašytų straipsnių. Nieko nesu niekada negražiai apkalbėjęs, užgauliojęs, nesąžiningai elgęsis su faktais, vykdęs kieno nors politinius ar komercinius užsakymus. Rašiau tik tai, kuo tikėjau pats.

Tačiau gyvenimas nebūtinai visada mano darytas išvadas ar lūkesčius patvirtino. Kaip ir šiuo atveju: maniau, kad praėjus 30-čiai metų po nepriklausomybės atkūrimo turėsime aukštesnio lygio žurnalistiką. Pripažįstu: apsirikau!

Kolegos Arūnas Brazauskas dėmesiui: į Tavo tyrimų temą.

POLITINĮ KRAŠTOVAIZDĮ KURIA IR ŽURNALISTAI

„Lietuvos rytas“, 2002 m. rugsėjo 12 d.

R. Valatka. Paskutinis kreditas mūsų praeičiai („Lietuvos rytas“, 2002 09 09)

„Nykūs rinkimai“, – pranašauja apie būsimuosius prezidento rinkimus „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Rimvydas Valatka, spėdamas, kad Lietuva prie balsavimo urnų gruodžio 22-ąją ateis „beveik tokia pat niūri kaip ir anksčiau“, nes teks rinktis „tik mažesnę blogybę iš didesnių“.

Visi kandidatai R. Valatkai yra iš praeities, skubantys paimti „paskutinį beprocentį kreditą su valstybės garantija“, išduodamą nelinksmai Lietuvos praeičiai. Vieni sukiojasi atgal, ieškodami „toje praeityje „didvyrių žemės“, kiti seilėjasi „dėl nostalgijos kolchozams“, eilių „prie pigios daktariškos dešros“.

Prezidentiniai kandidatai opuso autoriui – nelyginant tos nelaimingos praeities skaudus priekaištas šiandienai: A. Paulauskas – molekulė „ilgoje ir nuobodžioje politinės chemijos formulėje“, V. Adamkus – kaip gensekas L. Brežnevas „jo dienų pabaigoje“, kandidatuoti priprašytas 60 „tautinių proto bokštų“, o „Raudonasis Vytenis“, „du broliai, kandidatais lakstantys, provincijos ir valstybės laikraščių reporteriai bei jų herojai“ – tai tik „gauja „prezidentinių“ pamestinukų, įtikėjusių dievišku savo apsireiškimu“.

R. Valatka džiaugiasi, kad dar po penkerių metų nebetiks „nei V. Adamkus, nei A. Brazauskas, nei K. Bobelis. Taip pat – ir A. Paulauskas, V. Andriukaitis, R. Paksas, K. Glaveckas, K. Prunskienė, kiti praeities „jaunieji“, nes visi bus „moraliai susidėvėję Prezidento kepurei“.

Kodėl? Todėl, kad „2008 metais į antrąjį Prezidento rinkimų turą ateis balsuoti žmogus, gimęs 1990-ųjų kovo 11-ąją“. Pilietis, kuris visą mūsų „praeities marazmą ir retą didybę gal bus praleidęs pro ausis net per istorijos pamokas“.

Todėl R. Valatka ragina visus, dar turinčius „iliuzijų dėl mūsų intelektualų“, įdėmiai perskaityti knygą „Lietuva prie Adamkaus“. Ir čia pat pasitikslina: tai „ne knyga, o tautinės intelektualų kapinės“.

Perskaičius tokį „lengvos plunksnos“ pasislidinėjimą po politikos ir visuomeninio gyvenimo lauką, nesunku pastebėti: autorius viską žino, jam viskas aišku, niekas nekelia abejonių, jaučiasi nevaržomas skrupulų vertindamas ir rinkdamas žodžius, nesaistomas tų žodžių prasmės ir jos projekcijos visuomenės sąmonėje.

Tai R. Valatka iš esmės galėjo pasakyti ir trumpiau: Lietuva yra idiotų šalis, kurioje į prezidentus kandidatuoja vien marazmatikai arba Altshaimerio ligos aukos; to krašto intelektualai tėra Nazarbajevo svitos liokajai, o rinkėjai, taigi, visa sąmoninga visuomenė – kopūstų laukas, kurį raško kiekvienas nuo savo pančio nutrūkęs asilas.

Nenoriu ginčytis su tokia perspektyva. Gali būti ir toks požiūris į žmogų bei tų žmonių bendruomenę – popieriaus lapas viską iškenčia, net ir vienintelio „proto bokšto“ aukštumą, iš anksto rezervuotą pačiam sau.

Tačiau negalėčiau sutikti su kolegos primygtina tendencija neigti teisę kitiems turėti ir kitokį požiūrį į dalykus, kuriuos jis aiškina iš savo „teisingos“ perspektyvos.

Sarkazmas, pašaipa, patyčios iš praeities ir dabarties, iš asmens ir visuomenės, iš įsitikinimų ir visuomeninių nuostatų yra vėzdai, kuriais be atodairos talžoma viskas, kas netelpa į to „kopūstų lauko“ koncepciją.

Antrasis ginklas – tankus koštuvas, nepraleidžiantis kitokių nuomonių, kurios koreguotų tokią vienašališką perspektyvą į žmogų, jo buvimo prasmę, žmonių organizavimosi pagrindus, tarpusavio santykius, veiklos motyvaciją, vienų ar kitų žingsnių paskatas.

Tokia „polemika“ su kitaip galvojančiaisiais, išvystyta dar sovietinėje žurnalistikos mokykloje, yra labai efektyvi: laikraštininkas visada teisus, nes neapskundžiamas. Jis vienašališkai naudojasi tarnybine privilegija ir tiražuoja savo partinę išmintį per laikraštį, bet neįsileidžia čia nieko, kas neatitinka „generalinės linijos“.

Kažko iš anų laikų „konkurencijos“ yra išlikę ir dabar, gal net nemažai. Tam tikro provincijos teisuolio pietizmo: išjuokti visus, kurie turi kitokią nei jis pats pažiūrą į žmogaus gyvenimą, į dorovę, į jo atsakomybę už savo krašto ateitį, kaip dalį jo paties dorovinio turinio.

Ir iš to bandoma šaipytis, galbūt sąmoningai ar nesąmoningai, tarsi norint išmėginti žmonių stiprumą: ar pašiepiami jie taip pat galvos, išdrįs pasakyti ką galvoja ir elgtis pagal savo įsitikinimus, ar geriau nutylės, pirmiau apsidairys aplinkui, pasitikrins ką galvoja kiti, ką rašo laikraščiai, kad išvengtų pašaipos.

Bet ar tai pilietinės visuomenės ugdymo kelias – drįsčiau labai abejoti. Man būtų kur kas ramiau dėl Lietuvos ateities, jeigu čia būtų daugiau intelektualų grupių, nebijančių identifikuotis ir išreikšti savo vienokias ar kitokias pasaulėžiūrines nuostatas, kurios neišvengiamai įgauna ir politinę išraišką.

Personalijos šiuo atveju yra daugiau antraeilis dalykas.

Lietuvos drama yra ne ta, kad dalis jos intelektualų parodė savo pilietinę laikyseną prezidento rinkimų kampanijoje. Jos drama yra ta, kad tą poziciją parodė tik tokia nedidelė jų dalis.

Tikroji Lietuvos drama – kad čia per maža žmonių, turinčių bet kokias pilietines nuostatas, nebijančių tomis nuostatomis atvirai gyventi, jas liudyti, sugebančių jas ginti ir jomis grįsti savo pačių gyvenimo turinį.

Užtat Lietuva turi per daug bailių cinikų, krizenančių ir besišaipančių iš visko, kas susiję su sąmoningu žmogaus apsiribojimu ir asmeniniu įsipareigojimu visuotiniams uždaviniams.

R. Valatka Lietuvą vadina šalimi, sustingusia „pakeliui į pilietinę visuomenę“. Galima sutikti su tokiu teiginiu arba nesutikti, rasti vienokių arba kitokių jos dabartinės būklės paaiškinimų.

Tačiau vienas iš veiksnių, lėmusių tos visuomenės raidą per beveik 13 nepriklausomybės metų, neabejotinai buvo ir spauda.

Ir jeigu kam nors netinka tos visuomenės pilietiškumo dimensija, versti dėl to atsakomybę vien dabarties politikams, „tautiniams“ intelektualams ar kopūstagalviams išmirštantiems rinkėjams yra gan fariziejiška.

Drauge su R. Valatka vis dėlto galima viltis, kad 2008-aisiais visuomeninis Lietuvos kraštovaizdis išties bus kitoks. Ateis naujos ne tik politikų, bet ir žurnalistų kartos.

Vidmantas Valiušaitis
Žurnalistas