Vidmantas Valiušaitis. Sveiki sulaukę šv. Kalėdų!

Vidmantas Valiušaitis. Sveiki sulaukę šv. Kalėdų! Šitoje atmosferoje, kuri dabar Lietuvoje tvyro, labiausiai tinkamas kalėdinis pasveikinimas, man regis, būtų „iš miško“. Iš praeities, iš tų gūdžių 1949-ųjų, kai narsūs vyrai Vasario 16-ąją Minaičių kaime pasirašė žinomą Deklaraciją, o drąsi mergina Veronika Janutytė-Audra po egle piešė ir spalvino kalėdinius atvirukus. 1949 m. gruodžio 23 d. laiškelis, tapęs vienu iš įkalčių jos 25-erių metų katorgai Sibire, tebūnie šiųmetis pasveikinimas draugams ir prisiminimas tų, kurie artėjančių šv. Kalėdų proga rašė laišką Romos popiežiui Pijui XII.

Partizanai prie kuklaus Kūčių stalo skaudžiai išgyveno, kad šioje šventėje „jie dalyvavo išmesti už įstatymo ribų, išbraukti iš gyvenimo. Dievo pagalbos buvom labiau reikalingi negu bet kada, nes buvom persekiojami pikčiau už laukinius žvėris. Ir vien dėl to, kad nebuvo nusilenkta prieš okupantą, neišduotas savo sąžinės balsas, bet neišniekinti savo dvasios švenčiausi jausmai, vien dėl to, kad norėjome būti laisvi ir matyti laisvą savo tautą.“ (Juozas Daumantas. Partizanai. V., 1990, p. 127.)

Legendinis partizanas J. Lukša-Daumantas Lietuvos partizanų laišką popiežiui pristatė į Vokietiją 1948 m. pradžioje. Dokumente, kuris anuo metu buvo plačiai cituojamas Vakarų spaudoje, be kita ko rašoma:

„Šv. Tėve, katalikų ganytojau. Mes, Lietuvos Respublikos Romos katalikai, šaukiamės Jūsų Šventenybės užtarimo. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pavedimu, esi mūsų visų katalikų Vadas ir Ganytojas.

Naikinami, terorizuojami, alkani, kraujuose paplūdę, likę be jokių net žmoniškų natūralių teisių, nuo pasaulio visiškai izoliuoti, prašome Jūsų globos ir pagalbos. Gyvename aštuntus teroro ir smurto metus. Gyvybės kaina perduodame Jums savo tautos kančių istorijos raštą, rodydami XX amžiaus bedievybės – komunizmo – gėdą, demaskuodami pasaulio akyse niekšingą melą apie Sovietų Sąjungos religijos laisvę. Kol baisus okupantų smurtas mūsų nepasmaugė, rašome tikrąją tiesą, savo tautos žiauriąją tragediją. Šis raštas yra mūsų Tėvynės mirties testamentas“ (Ten pat, p. 406).

„Iš mūsų atėmė ne tik žemę, namus, sunaikino miestus ir vienkiemius, bet atėmė net ir minties laisvę, protavimą. Mus pavertė visiškais dvasios vergais. Mūsų kultūrą pasuko mažiausiai šimtmečiu atgal. Žiūrėdami į apiplyšusius okupantus, mes turime tikėti, kad pas juos visko yra, kad tik pas juos yra kultūra, kad visame pasaulyje badas ir vargas, kad tik jų dėka mes geriausiai gyvename, nors mūsų vaikai užmiršo, kas yra cukrus, mėsa, sviestas“ (Ten pat).

Ilgame laiške plačiai apibūdinama Lietuvos žmonių naikinimo, bažnyčios persekiojimo, tikinčiųjų terorizavimo, bauginimo, gąsdinimo ir žudymo sistema, kurią naudoja okupantas. Laiške pabrėžiama, kad lietuviai su okupantais kovoja miškuose:

„Kovojame, kiek galime. Jeigu nesigintume, seniai mūsų nebebūtų. Mūsų tūkstančiai jaunimo, vyrų ir mergaičių, ir net senių yra miškuose. Okupantas miško bijo. Ten dar yra mūsų laisvė. Ką mes kenčiame, gali suprasti tik tas, kas pats išgyveno. Okupantas yra azijatas, žvėris, nežmogus […]. Velkami per laukus prie sunkvežimių pririšti ir prie bažnyčių suguldyti lavonai, tai vis kitų pagąsdinimui. Vyrai ir mergaitės, nuogi, subadyti, guli ištisas dienas tol, kol motinos ir vaikai nebeišlaiko prie savo brangių lavonų. Tada prasideda persekiojimas ligi kelintų kartų.“ (Ten pat, p. 419)

Laiško pabaigoje reiškiama viltis, kad popiežius Pijus XII galės Lietuvai padėti:

„Mes tikime, kad Jūsų galingas žodis pajudins laisvę mylinčių tautų Vadus iš susnūdimo. Šventasis Tėve, mūsų raštas nėra toks, kokį norėtume parašyti. Rašome pogrindyje prie mirgančios lemputės, kas valandėlę laukdami čekistų. Tyčiomis nežymime vietų ir asmenų, nenorėdami čekistams duoti medžiagos. Kai šis raštas Jus pasieks, gal mūsų nebebus. Kol jį nuneš, daug nešančių pervers čekistų kulka.

Šventasis Tėve, mums, mirštantiems už Religijos ir Tautos laisvę, suteik palaiminimą. Tegyvuoja gyvųjų ir mirusių Viešpats Jėzus Kristus.

Lietuvos Respublikos Rymo katalikai

Vilnius, Okupuota Lietuva

1947 m. lapkričio mėn. 20 d.“ (Ten pat, p. 421).

* * *
Ramybės, vilties, meilės, tikėjimo ir pasitikėjimo visiems!

Kodėl turėtume nusiminti, jeigu JIE anomis aplinkybėmis nenusiminė?