Virginija Jurgilevičienė. Nesutarimai ar susidorojimai vyksta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre?

  Septyniolika Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) darbuotojų pareiškė raštu, kad įstaigoje vykstantys nesutarimai nėra vidiniai. Jie mano, kad Vidmanto Valiušaičio veikla, o dabar generalinio direktoriaus Ado Jakubausko užimta pozicija, suduoda skaudų smūgį LGGRTC prestižui, nes, pagal juos, atsisakius ekspertinės įstaigos įvaizdžio, ji plėšoma tarp mokslo ir politikos, sukelia neigiamą reakciją nacionalinėje ir tarptautinėje erdvėje.Manome, kad teiginiai apie įstaigos prarastą prestižą nacionalinėje ir tarptautinėje erdvėje tėra tų 17 darbuotojų fantazija, nes pasipylę į viešą erdvę įvairūs straipsniai, nuomonės apie LGGRTC galių persiskirstymą, nėra prestižo menkinimas. Kai kurie istorikai atsisako diskusijų, nes jiems reikia loginio skandalo, kurio tikslas pašalinti įstaigos vadovą, todėl jie kreipėsi pagalbos į Lietuvos aukščiausiąją valdžią.

Dėl LGGRTC susidariusios situacijos spręs steigėjas – Lietuvos Respublikos Seimas. Seimo valdyba sudarė darbo grupę iš Seimo valdybos, Nacionalinio saugumo ir gynybos bei Žmogaus teisių komitetų atstovų, kurie verdiktą praneš kovo mėnesį, kai prasidės pavasario sesija. Apie šią darbinę grupę LRS pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen pasisakė taip: „Situacija nėra gera, mums reikėtų, matyt, į ją pasigilinti, paanalizuoti“. 2021 m. vasario 24 d. įvyko Seimo Žmogaus teisių komiteto (ŽTK) posėdis, kuris klausimą „Dėl situacijos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre“, svarstė neviešai. Sprendimas dėl uždaro posėdžio sulaukė kritikos.

Ar ne todėl Seimo Žmogaus teisių komitetas organizavo uždarą posėdį, kad istorikas Valdemaras Klumbys, kuris dirbdamas LGGRTC teigia, jog mes, lietuviai, bijome savo istorijos.

Kaip galima bijoti faktų ir įvykių? Iš tikro, mes, lietuviai, nebijome savo istorijos, bet esame verčiami kairiųjų istorikų priimti ir vadovautis tik jų teiginiais apie istorinius įvykius.

Šiuo metu Lietuvos istorijoje didžiausi nesutarimai yra vertinant: 1940-06-15 pirmąją sovietų okupaciją, Holokaustą, 1941-06-22 – nacių okupaciją, antrąją sovietų okupaciją. Manome, jog kairioji istorijos mokykla bijo, kad bus pareikalauta atsisakyti sovietinės istoriografijos ir turės pateikti visuomenei vakarietišką. Pirmiausia, pakeisti Holokausto periodizaciją, t. y. Lietuvoje Holokausto pradžią datuoti nuo II pasaulinio karo, įtraukiant sovietinę okupaciją.

Iš viso pasaulio atvyksta žydai, kad padėkotų už išgelbėtą gyvybę Kaune rezidavusiam Japonijos imperijos vicekonsului Čijunei Sugiharai. Jis pradėjo dirbti Kaune 1939 m., kai dar Nepriklausomoje smetoninėje Lietuvoje veikė įvairios ambasados, ir žydų tautybės žmonėsg alėjo laisvai, be didelių biurokratinių trukdžių išvykti iš Lietuvos. Prasidėjus II pasauliniam karui pabėgėliai bei Lietuvos piliečiai nesunkiai gaudavo vizas ir išvykdavo iš Lietuvos, iš karuose skęstančios Europos ir taip išsaugojo savo gyvybes. Buvo išgelbėta tūkstančiai žydų ir lenkų gyvybių iki 1940-06-15, iki sovietų okupacijos.

Raudonasis blogis, okupavęs Lietuvą, uždarė Lietuvos valdžios institucijas, nutraukė ambasadų veiklą ir įvedė suvaržymus, atėmė galimybę žydams išsigelbėti. Tada iš sovietinio lagerio žydus ėmė gelbėti Japonų diplomatas. Jis 1940 m. liepos–rugpjūčio mėn. kartu su žmona konsulate pradėjo išdavinėti vizas asmenine iniciatyva. Č. Sugihara susitarė su SSRS tarnautojais dėl žydų kelionės Transsibiro geležinkeliu penkiaguba kaina nei buvo įprasta. Per dieną, dirbdamas iki 18 valandų, jis išduodavo ranka pasirašytas vizas, viršydamas įprastinę mėnesio statistiką. Jo dėka 1940 m. liepos – rugpjūčio mėn. laikotarpiu pasisekė ištrūkti iš raudonojo maro apėmusios Lietuvos net 6 tūkstančiams žydų. 1940 m. rugsėjo 4 d. Japonijos konsulatas buvo uždarytas. Liudininkų teigimu, paskutinėmis akimirkomis prieš išvažiuojant į Vokietiją, konsulas pildęs vizas netgi traukinyje Ryga–Berlynas, kurias pasirašytas mesdavęs pro traukinio langą.

Šimtams tūkstančių žydų sovietinis lageris uždraudė išvykti iš okupuotos Lietuvos ir pasmerkė juos mirčiai. Kažkam, o iš tikro, Fainai Kukliansky ir jos bendraminčiams, nesinori girdėti, kaip raudonasis blogis prisidėjo prie žydų sunaikinimo. Holokaustas (taip įvardijamas žydų naikinimas) apima laikotarpį nuo 1933 m. sausio 30 d., kai Hitleris tapo Vokietijos kancleriu iki 1945 gegužės 8 d., Antrojo pasaulio karo pabaigos Europoje. Todėl Lietuvoje Holokausto pradžia turi būti datuojama ne 1941-06-22, bet 1939 m. rugsėjo 1 d.

Ar pradėję Holokausto periodizaciją nuo 1939 m. rugsėjo 1 d. perrašome istoriją? Ar atsisakę sovietinės, mūsų istorijai primesto laikotarpio, atstatome istorinę teisybę?

Jei Holokausto periodizaciją pradedame nuo 1939 m., tai į išgelbėtų žydų statistiką patenka žydai, kurie Lietuvoje susitvarkė dokumentus ir išvyko nuo 1939 m. rugsėjo iki 1940 m. birželio 15 d. toliau nuo mirtį nešančio krašto. Aišku, kad pirmiausia piktinsis Rusija, kuri kategoriškai nesutiks, jog į Holokausto periodizaciją būtų įtraukti jos žmogžudiški sprendimai, okupuojant Lietuvą, tuo pačiu sunaikinant žydų gyvybės kelią.

Balindami Sovietų sąjungos įnašą į Holokaustą, rodome nepagarbą nužudytų žydų atminimui.

Rusija, kuri yra sovietų valdžios antihumaniškų sprendimų gynėja, ims aiškinti, kad keisdami periodizaciją, norime neigti Holokaustą, ir ji puls organizuoti tarptautinį skandalą, kuriame būtinai sudalyvaus Faina Kukliansky, Arkadijus Vinokuras ir dar keletas žydų bei Lietuvos kairieji su Gintautu Palucku. Manome, kad jiems neįdomu, koks yra stalinizmo įnašas į Holokaustą, jie nejautrūs nužudytų žydų skausmui. Atvirkščiai, manome, kad jie gerbia sovietinę totalitarinę sistemą, kuri niekuo nesiskiria nuo nacionalsocialistinės.

Kas iš Lietuvos istorikų, politikų, visuomenės atstovų išdrįs ginti istorinę tiesą, o ne sovietinių laikų surašytą melą? Kas ir kaip angliškai surašys motyvus, kodėl reikia keisti periodizaciją ir įvardinti išbalintus žydų žudikus bei išsiųs tais pačiais adresais kaip, kad tai daro F. Kukliansky?

Manome, kad tą darbą tikrai nedarys V. Klumbys ir jo CO, nes jiems sovietiniai žydšaudžiai nėra blogis. Tą šalį, kurią niekas nevertė, kuri savo noru sudarė sutartį su nacistine Vokietija, kitaip kaip žydšaudžių valstybe negalime vadinti.

Lietuvoje Holokausto periodizaciją, sudarytą okupantų, neleis keisti kairiųjų pažiūrų istorikai arba, taip vadinamos, Gudavičiaus mokyklos auklėtiniai, kuriems būdingas istorijos pažinimas per tikėjimo tezę. Ji teigia, kad stalinizmas nėra toks blogis, kaip nacionalsocializmas (pagal Neill Ferguson).

Yra kita istorikų mokykla, kurią mūsų universitetai neįsileidžia, bet ji egzistuoja dėka užsienio istorikų. Jai atstovauja Timothy Snyder iš JAV, Niall Ferguson iš Didžiosios Britanijos. Dešiniųjų pažiūrų istorikai teigia, kad stalinizmas yra tapatus nacionalsocializmui.

Kokį sprendimą turi priimti Lietuvos Respublikos Seimas dėl LGGRTC tolimesnės veiklos? Kairieji istorikai aiškina, kad jei nepasitrauks iš direktoriaus posto Adas Jakubauskas, tai kils tarptautinis skandalas bei pasipiktinimo banga žydų bendruomenėje. Dešinieji istorikai teigia, kad jei pritarsite kairiųjų reikalavimams dėl direktoriaus A. Jakubausko, tai pasirašysite pralaimėjimą hibridiniame kare.

Hibridinis karas yra pirmas žingsnis į tikrą, milijonus žmonių sunaikinusį karą. Lietuvių visuomenė hibridinio, o tiksliau, informacinio karo pasekmes pažino savo gyvenimais.

Mano mama 1940 m. birželio mėn. gyveno Kaune ir, kaip daugelis laikinosios sostinės gyventojų, išėjo pasitikti Raudonosios armijos į Laisvės alėją. Susirinko tūkstančiai lietuvių, kurie nebuvo nei komunistai, nei žydai, bet buvo įtikinti, kad į blogąją pusę niekas nesikeis. Mamai, kai tankai, o jų buvo labai daug ir ilgai riedėjo centrine miesto gatve, įsiminė rusė, sentikė, kuri stovėjo šalia ir verkė, kalbėdama „kas dabar bus”. Mama stebėjosi, ko ji čia verkia, nieko čia nebus, kaip gyvenome prie Smetonos, taip ir gyvensime toliau.

Žmonės, patikėję skleidžiama sovietine informacija, ramiai, be jokio ginkluoto pasipriešinimo pasitiko sovietų armiją. Labai greitai pasijuto apgauti, kai ėmė suiminėti nepadarius jokio nusikaltimo, šaudyti ir tremti į Rytus. Apie organizuotą ir sėkmingai įvykdytą sovietų informacinį karą, aišku, kad kaip ir visi okupantai, sovietai nesigyrė ir tarybiniuose istorijos vadovėliuose nerašė, jog organizavo totalų Lietuvos gyventojų protų plovimą. Oficiali Kremliaus versija yra, kad sovietų okupacijos labai laukėme ir pasitikome su gėlėmis.

Indrė Makaraitytė straipsnyje „Naciukų“ Lietuva” rašo, kad „Lietuvoje, patiems lietuviams bendrininkaujant, buvo išžudyti beveik visi Lietuvos žydai”, atseit, lietuviai suvertė žydus į šaltą duobę, bet ji kažkodėl neužsimena apie Nepriklausomos Lietuvos valstybės likvidavimą, nes, jei ne sovietų okupacija, jei ne gyvybės kelio užblokavimas, tai blogiečių, žydšaudžių, lietuvių sąžinę nebūtų užgulę nužudyti žydai ir šiandien kairieji ir jų pasaulėžiūrą viešinanti I. Makaraitytė nevadintų „Naciukų” Lietuva. Kodėl ji rašo tik pusę tiesos? Kodėl I. Makaraitytė nerašo straipsnių su pavadinimu „Naciukų“ Rusija?

Manau, kad žydų bendruomenę, bet ne tą kuriai vadovauja F. Kukliansky, skaudina, kai tikrieji jų tautos žmogžudžiai, yra balinami.

1939 m. rugpjūčio mėn. Stalino valdoma Sovietų sąjunga jokiu būdu neturėjo pasirašyti Ribentropo – Molotovo pakto su valstybe, kuri organizavo ir įvykdė pas save Holokaustą. Pasirašę tokią negarbingą sutartį, sovietai tapo „naciukais”, padėjusiais sunaikinti milijonus žydų.

Ar mums, lietuviams, reikia bijoti istorijos, ar mūsų valstybė sudarė sutartį su Holokaustu vykdžiusia valstybe?

LGGRTC istorikas V. Klumbys rašo, kad piliečiai „nenori pripažinti, kad tarpukariu antisemitizmas buvo net ir tarp kultūrinio elito narių, taip, tai padėjo įtraukti vietinius gyventojus į žydų žudynes nacių okupacijos laikais“. Kokiais tyrimais remiantis yra padaryta tokia išvada?

Apie tarpukario Lietuvos kultūrinio elito antisemitines pažiūras teigiama (panašiai, kaip istorikas Dainius Noreika, kuris ištyrė 1000 partizanų biografijų), kai ištiriami tarpukario žurnalai ir laikraščiai ir nurodomi straipsniai, kuriuose buvo ugdoma antisemitinė pasaulėžiūra. Iš istoriko V. Klumbio teiginio nematyti, kad būtų atlikti panašūs tyrimai. Manome, kad gėda, kai istorikas ekspertas rašo iš „lubų”;, t.y. tampa pigiu politikieriumi.

Turime tragišką būklę, kai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre susiklostė beprecedentė situacija: aiškėja, kad darbuotojai save pavadinę istorikais ekspertais užsiima politikavimu.

Ar Lietuvoje atgims nacizmas, jei vaikams mokyklos suole, papasakosime apie totalitarinės Sovietų sąjungos sprendimus, kurie prisidėjo prie žydų nužudymo? Ar pakeitus Lietuvoje Holokausto periodizaciją, būtų paneigtos žydų žudynės Lietuvoje? Aišku, kad ne. Todėl skandalas, kurį galimai imtų ruošti Rusija, nes tie klausimai yra jai nemalonūs, negali būti kurstomas padedant Lietuvos žiniasklaidai bei palaikomas kai kurių institucijų darbuotojų ir politikų.

Atėjo laikas, kai Prezidentūra, Seimas, Vyriausybė turėtų įvertinti, kas trukdo atvirai kalbėti apie aktyvios dalyvės, Sovietų sąjungos, aktyvų dalyvavimą Holohausto nusikaltimuose.

Kairieji peržengė bet kokias padorumo ribas, kai aiškina, kad Vakarų Europoje yra pripažintas Holokaustas, o mes, lietuviai, neigiame Holokaustą. Ne iš kur kitur, o būtent iš Vakarų, iš istoriko N. Ferguson, sužinojome, kad naudojant loginius skandalus susidorojama su dešiniaisiais istorikais. Kairieji trukdo nagrinėti sovietinės totalitarinės santvarkos indelį į Holokaustą. Jei Vakarų istorikai nebijo kairiesiems pasakyti, kad stalinizmas yra lygus nacizmui, tai ir mes Lietuvoje turime reikalauti išmiešti iš istorijos vadovėlių tą sovietinį naratyvą, kurio galutinis tikslas – karas. Jei agresyvieji kairieji susidoros su dešiniųjų pažiūrų istorikais, jei „išvalys“ LGGRTC , tai turėsime konstatuoti, kad kaip ir 1940-06-15, informacinį karą laimėjo okupantų istorijos perėmėjai – Rusija.

Šis tekstas – asmeninė autorės nuomonė. Rubrikoje „Mums rašo“ publikuojamos nuomonės, už kurias redakcija neatsako.