Tėvynė mūsų

Visvaldas Matijošaitis: Nenoriu gąsdinti, bet…

Written by Biciulystė Siūlo · 5 min read

Septynios kartos, anot garsios astrologės, minės tą atvejį, kai valdžiažmogiams neparankus pilietis, išrinktas į valdžios olimpą, pakliuvo tarp sistemos girnų, buvo sumaltas, išspjautas ir tebemalamas iki šiol. Tai faktas iš Nepriklausomos Lietuvos istorijos. Jį turėdama omenyje prieš kiek laiko pokalbyje su Kauno meru Visvaldu Matijošaičiu pati sau iškėliau versiją: arba jis, verslo atstovas, ilgai netvers biurokratinėje aplinkoje, arba bus paverstas sisteminiu, t.y. sistemą aptarnaujančiu klerku. Tačiau per pusantrų metų nei viena, nei kita nenutiko. Norite žinoti, kodėl?

Verslavote bemaž 24 metus, sveikata nesiskundėte, o sėdote į mero kėdę ir sustreikavo širdis. Greitoji, operacinė, ligoninė… Čia streso daugiau?

Gal jau sulaukiau tokio amžiaus, gal tiesiog per vėlai pasukau meraut… Kokie gi stresai savivaldybėje? Jei kas, gali kumščiu į stalą kalt… (Juokiasi.)

Jau „kalate“?

Visada. Pirma išklausai nuomonę, bet jeigu žmogus šneka, kad tik šnekėtų… Tik įžengęs į mero kabinetą panašią madą ir radau: paklausi ko, užuot atsakę, tokiu žodžių srautu užpils, kad nesuprasi jo esmės. Bet po truputį įprato kalbėti aiškiai ir konkrečiai.

Vadinasi, užvirusioj diskusijoj „politikas ar profesionalas“ palaikot profesionalų pusę?

Nereikia tiek politikų, kiek jų šiandien Lietuvoje. Jų per daug. Geriau imkimės konkrečių darbų.

Sakyti, kad Matijošaitis savivaldybėje tvarkosi kaip versle, būtų per drąsu?

Ne, tai būtų tiesa. Kas apsimoka, tą darom, kas neapsimoka, jeigu reikia, irgi darom, bet žiūrim sąnaudų darydami. Laikomės nustatytų procedūrų; labiausiai nervina, kad daug laiko tenka gaišti organizuojant viešuosius pirkimus, nors kas reikalinga, galėtum nupirkti labai greitai ir pigiau.

Antai Pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis teigia, kad Lietuva kasmet viešuosiuose pirkimuose praranda apie vieną milijardą eurų…

Kas gali tiksliai suskaičiuoti kiek, tačiau neabejotinai praranda daug, – Robertas teisus.

Kaip tai paaiškinti – juk paprastai perkama iš tų rankų, kurios parduoda pigiau?

Taip, bet paprastai siūloma brangiau už realią kainą, ir turbūt niekas negalėtų paneigti, kad dėl to egzistuoja susitarimai – ne tarp pirkėjo ir pardavėjo, bet tarp dviejų pardavėjų, trijų pardavėjų…

Vadinasi, prasta prekė perkama brangiau?

Gal ir gera, bet brangiau, negu, tarkim, verslininkas arba aš, būdamas versle, nupirkčiau. Pasikvietei nors ir dešimt, surinkai pasiūlymus, „išdaužei“ kainas, pasakei, kiek gali sumokėt, ir nusipirkai. Visos tos procedūros, verslininko akimis, yra beprasmiškos, bet čia jos privalomos.

Taigi. Versle pirkot ne bet kokį automobilį…

Manot, reik pakeist?.. (Juokiasi.) Perkant daiktą kaina turi atitikti kokybę. Gatves remontuojančiai bendrovei pačioj pradžioj pasakėm: norite darbo? Turėsite jo nuo pavasario atlydžio iki užšalimo, bet siūlykit prieinamą kainą, jei ne, važinėsim ir mes, ir jūs duobėtom gatvėm. Mums pasiūlė geras kainas ir mes jiems davėm pastovaus darbo. Visai kitos sąnaudos, visai kita nuotaika, kai darbininkai gali dirbt nesukdami galvos, ką veiks po dviejų savaičių.

Jie gali „turėt“ darbo ir dvejiems metams…

Gali užvilkinti, bet naftos kainoms keičiantis gali ir pralošt… Na, mums ir atliktų darbų kokybė labai svarbu, žiūrim, kaip darbas padarytas. Savivaldybė visada turėjo, kas patikrina darbų kokybę, bet patikra dažniausiai būdavo apgaulinga. Šiandien sprendėm, ką daryti, bylinėtis ar ne: gatvėse, kurias norim remontuoti, prieš aštuonerius metus buvo keistos komunikacijos ir atkasę tranšėjas išvydome paslėptą giluminį broką…

Dažnai tenka bylinėtis?

Tenka, nors viešųjų pirkimų atžvilgiu kiek kartų savivaldybė buvo skundžiama, tiek kartų bylas laimėjo – mes nepažeidžiame procedūrų. Mes galim geriau nepirkti, atsisakyt, jei brangiai siūlo, bet neperkam, kad būtinai pirktume iš petro ar iš jono. Perkame iš konkurso laimėtojo, bet kainas vertinam akylai, mums neprifantazuosi. Aišku, kiekvieno tušinuko nesužiūrėsi, bet savivaldybėje visi žino, jei rasiu, kad blogai, vadinasi, ir bus blogai.

Vadinasi, tvarkomam Kauno parke suoliukas 3 tūkst. eurų nekainuos?

Nežinau, gal ir galėtų toks atsirasti, bet jis turėtų būti išdrožtas lenktiniu peiliuku…

Kodėl tat Viešųjų pirkimų įstatymas, sulaukiantis tiek kritikos, yra nepajudinamas kaip uola?

Jame yra saugų, kurias galima apeit, yra landų, pro kurias galima išlįst, ir yra žmonių, kurie moka tuo pasinaudoti ir naudojasi. Vienam miestui išimties juk nepadarysi.

Skaičiuojat, kiek pavyksta sutaupyti?

Skaičiuojam. Įsiskolinimai bankams yra, galima sakyti, analogiški, kaip ir buvo. Savivaldybės įmonės dirba pelningai, vadinasi, sutaupome ir čia – jų nebereikia remti. 15 mln. eurų sutaupėme pertvarkę finansinius įrankius ir atsiskaitymus, nes Kauno miesto savivaldybės direktorius yra buvęs bankininkas. Tas labai gerai, nes pavyksta sutaupyti ir perimant paskolas iš vieno banko, ir pereinant į kitą, kur pigiau. Manau, sutaupome ir pardavinėdami aukcione nereikalingą turtą, nes, jei jį įsigyja verslininkas, nebe iš miesto biudžeto jį remontuoji ar prižiūri. Pavyzdžiui, vieno viešbučio tinklo savininkas tokį gražų dviejų aukštų Smetonos laikų namą Donelaičio gatvėje po „gabaliuką“ pirko pirko, galiausiai mes surengėm aukcioną dėl savivaldybei priklausančios jo dalies, nustatėm realią rinkos kainą ir pardavėm, o šiandien važiavau, žiūriu: pastoliai – jau remontuoja. Nuo kitų metų balandžio visos Kauno finansuojamos kultūros, socialinių paslaugų ir sveikatos įstaigos savo buhalterinę apskaitą tvarkys centralizuotai. Dabar galvojam sumažint sąnaudas ir efektyvinti paslaugų teikimą poliklinikose. Nenoriu gąsdinti žmonių, bet, sakysim, per penkias poliklinikas stalių, elektrikų, santechnikų ir pan. susidarytų kone du šimtai. Nemanau, kad toms poliklinikoms jų tiek reikia, ir tie žmonės, gal ir geri specialistai, turbūt patys jaučia diskomfortą vaikštinėdami be darbo. Žmogus turi teisę dirbt ir už atliktą darbą gaut atlyginimą.

Vargu ar tuo pradžiuginsit kaunietį.

Manot, buvo labai paprasta darant reorganizaciją savivaldybėje paimti ir atleisti 140 žmonių? Gal iš šalies atrodo, kad darėm pertvarką be sentimentų, bet nėra taip lengva žmogui pasakyti, kad jo paslaugų jau nereiks. Jis juk nekaltas, kad tokia struktūra buvo sukurta ir priimta šitiek darbuotojų. Ir iš tikrųjų daug gerų žmonių paleidom, buvo gaila paleisti, bet negali, neišlaikysi.

O privačiam versle negi kitaip? Lengviau?

Kitaip. Jei matydavai, kad geras darbuotojas, ir nenorėjai jo atleisti, būdavo, sugalvoji jam darbų, netgi kažką nauja pradedi ir sukuri darbo vietą, bet ne visada pavyksta ir ten…

Ne atvirkščiai? Juk politikoje viens du – ir etatas gatavas. Antraip iš kokios balos jų tokia gausybė?

Aš nelaikau savęs politiku. Gal ministerijose iš tiesų reikėtų rimtesnio valymo, nes visos ministerijos išpūstos: kiek partijų ateidavo į valdžią, tiek savų po vieną kitą įdarbindavo; paskui valdžios pasikeisdavo, jie likdavo ir prisidėdavo naujų…

Šį rudenį jūsiškis verslas, „Vičiūnų grupė“, šventė 25 metų sukaktį.

Kukliai.

Bet štai Europos verslo apdovanojimuose ji buvo tarp geriausių…

…trisdešimt ketvirta…

…ir gavo titulą „National Champion“ eksporto ir importo kategorijoje. Ką meras gali pastatyti priešpriešiais šitam džiaugsmui?

Sutvarkytą, gražų miestą, kuriame ir „Vičiūnų grupės“ darbuotojams būtų gera gyventi. Puikiai prisimenu tą gėdą, kurią jausdavai priimdamas užsienio svečius, – stengdavaisi kuo greičiau pralėkti gatvėmis ir įlįst į kokį restoraną, kad kuo mažiau jie galėtų Kauno pamatyt. Iš „Vičiūnų grupės“ keliese esam miesto taryboje, „Vičiūnų“ įmonių vadovų yra ir įmonių valdymo valdyboje: juos pažįstu ir žinau, kad atėjo į tą valdybą ne sau, bet miestui kažkokios naudos tikėdamiesi. Užtai gal ir tie pokyčiai greitesni…

Įdomu, kaip jums klotųsi, jei, ateidamas į mero kėdę, nebūtumėt atėjęs su savo komanda ir be visuomeninio judėjimo „Vieningas Kaunas“ paramos?

„Vieningas Kaunas“ jungia apie tris šimtus žmonių; tuos žmones, kuriuos pažįstam, mes ir „išnaudojam“. Juk neateis burtininkas su stebuklinga lazdele ir miesto nepakeis. Turėtų būti malonu šį tą naudingo padaryti miestui, kuriame pats ir gyveni, malonu papasakot draugams, kad šildymo kainos krenta, kad nauji šviestuvai atsiranda gatvėse, kad po truputį parkai darosi gražesni… Dirbam visi kartu, o, kaip seksis ateity, gyvenimas parodys: arba pagirs, arba nuteis.

Kas bus, kai vieną gražią dieną Matijošaitis iš savivaldybės išeis, kai baigsis viena kadencija, galbūt kita?

Pats negalvojau, kad čia bus taip įdomu, bet ateis kitas. Daug gabaus jaunimo miesto taryboje matau. Nors šiandien vienam iš dviejų savivaldybės darbuotojų ramia širdim mero pareigas galėčiau patikėt. Anksčiau miesto taryboje, jei pasiūlydavai ką prieš tai buvusiems, prasidėdavo „būrimai“: to negalima, šito negalima ir pan. Šiandien ką susėdę sugalvojam, tą galim ir padaryt. Aišku, yra dėl procedūrų gaišaties, aišku, būna žiniasklaidos puolimo, visko būna, bet, jei nusprendėm ką, visi vieningai, kaip arklys prie kuliamosios su akidangčiais, traukiam viena kryptimi.

Manot, įvesit tvarką ir ji bus amžina?

Neabejoju, kad patys miestiečiai atsirinks.

Danutė Šepetytė. respublika.lt