Protestuoti? O su kuo? Protesto organizavimas ir savo teisių gynimas yra labai sudėtingas procesas. Tuo labiau, kad jis turi būti tęstinis.
Iškovosi valdžią, o ką toliau su ja darysi? Tapsi toks pat kaip tie prieš kuriuos kovojai ar pasiūlysi ką nors naują? O pasiūlęs naują, ar esi įsitikinęs, kad tai ką siūlai yra tikrai geras pasirinkimas? Klausimų daugiau nei atsakymų ir jei kas nors sako jog tuos atsakymus jau turi paruoštus, netikėkite juo, nes jis kvailys. Išmintingas žmogus visada ŽINO JOG JIS NIEKO NEŽINO.
Aš asmeniškai pradėjęs vadovauti profsąjungoms ir susidūręs su tuo, jog visi profsąjungų lyderių mokymai yra realiai tik tam, kad sunaikinti patį judėjimą (tik besmegenis to gali nematyti) pradėjau pats ieškoti visų senovinių knygų, straipsnių, organizacinių bukletų (iš tų laikų kuomet pats tas judėjimas kūrėsi) tam, kad suvokti, kas ir kaip daroma, kokie povandeniniai akmenys ir teisiniai niuansai visa tai lydi. Kaip kelti reikalavimus, koks jų eiliškumas ir įsisamoninamumas visuomenėje. Viso to univere neišmoksi. Tuo labiau, kad yra ištisa mokslinė sritis kaip REALŲ visuomenės protestinį judėjmą eliminuoti ir kontroliuoti, pastatant jį savo politinių ir finansinių tikslų įgyvendinimui.
Pasižiūrėkite į dabartines profsąjungas, kurios aiškiai sutvarkytos taip, kad nieko vargani darbininkėliai negalėtų sau išsireikalauti ir kad jokių REALIŲ PROTESTŲ su REALIAIS rezultatais nebūtų (viskas tėra garo nuleidimas). Vien lozungai, be jokių realių darbų. Tai yra visa sistema tam, kad išryškinti tikrus lyderius (per seminarus, jaunimo organizacijas ir pan.) juos performatuoti savų (o ne visuomeninių) tikslų įgyvendinimui, o nepavykus tai atlikti tiesiog tuos lyderius deskredituoti ir eliminuoti.
Paskutinis lašas privertęs mane visiškai nutraukti bet kokią visuomenę organizacinę veiklą, buvo bendražygių niekšybės patirtis, bandant padėti engiamiems Vaidotų geležinkelio stoties darbininkams.
Tuo metu jau buvau atsitraukęs nuo politinės veiklos, bet vis dar FORMALIAI buvau Lietuvos geležinkelio respublikinės profsąjungos pirmininku. Vaidotų stoties darbininkai atsiuntė pas mane delegaciją, nes turėjo problemų su mažais atlyginimais, nuimamais priedais ir pastoviu pasityčiojimu.
Sėdėjome pas mane name Vilniuje (tuo metu nomenklatūrinės šiukšlės dar nebuvo per teismus jo iš manęs atėmę), jie skundėsi ir prašė padėti ką nors daryti. Labai nenorėjau, bet sutikau padėti. Pareikalavavau, kad surinktu parašus iš visų darbuotojų, jog jie tikrai eis iki galo jei mes skelbsime streiką. Po kelių dienų man atnešė 193 darbininkų pasirašytą protokolą, jog bus skelbiamas “įspėjamasis” streikas.
Su šiais dokumentais aš kreipiausi į Lietuvos geležinkelių administraciją. Socdemų statytinis, Lietuvos geležinkelių generalinis direktorius, Stasys Dailydka, ignoravo mūsų reikalavimą, nes puikiai suprato, kad Lietuvoje įstatymais yra faktiškai uždrausti streikai. Tuo tarpu aš žinojau, jog Lietuva yra pasirašiusi tarptautines konvencijas dėl darbuotojų teisių (tame tarpe ir streiko kaip teisėtos kovos priemonės), todėl aš per daug nesijaudinau ir buvau pasiruošęs ilgiems teisminiams ginčams Lietuvoje ir tarptautiniu mastu, bet jau PO STREIKO.
ASMENIŠKAI prisiimdamas visą teisinę atsakomybę viešai paskelbiau, jeigu nebus patenkinti darbininkų reikalavimai dėl atlyginimo ir darbo sąlygų, streikas bus ir nurodžiau datą. Kuomet valdanti socdemų partija pamatė, kad streikas neišvengiamas, buvo duota komanda ir į Vaidotų stotį buvo nusiųsti teisininkai, geležinkelių administracijos vadai ir teisėsaugos pareigūnai. Jie puikiai žinojo, kad manęs jie nenupirks ir nepalauš, todėl pradėjo terorizuoti darbininkus. Man pastoviai skambino Vaidotų stoties profsąjungos pirmininkas ir informavo, jog darbininkai laikosi ir tikrai neatsitrauks. Vaidotai yra pagrindinė krovinių paskirstymo stotis, todėl sustojus jai, sustotų visas geležinkelis. VISI KOZIRIAI BUVO MŪSŲ RANKOSE.
Pradėjau gauti grasinančias žinutes, buvau iškviestas į policiją, gąsdinamas dėl pasekmių ir pan. Žiniasklaida pradėjo informacinę kompaniją “Streikas Vaidotuose, šantažas ar diversija” (skelbė “komsomolskaja pravda” naujai pasivadinusi Lietuvos rytu). Visiems aiškiai pasakiau, įvykdote darbininkų reikalavimus, streiko ne bus. Vienas iš reikalavimų buvo dvigubai pakelti algas. Gavau kvietimą į teismą. Puikiai supratau, jog teismas uždraus streiką, bet buvau pasiruošęs ignoruoti šį sprendimą ir po streiko tęsti visus teisinius ginčus.
Kai su savo teisininkais atėjau į teismą, buvau priblokštas. Nes geležinkelio advokatai iškarto pateikė Vaidotų geležinkelio stoties visų darbuotojų pasirašytą raštą teismui, jog jie jokio streiko nenori, o visa šią “aferą” streikuoti sugalvojo pats Vladimiras Troščenka tam, kad užsidirbti politinių dividendų.
Va taip.
Paėmęs šį popiergalį, giliai bjaurėdamasis radau tarp pasirašiusiųjų ir tų aktyvistų pavardes, kurie mane ilgai ikalbinėjo pradėti streiko procedūrą. Po teismo paskambinau jiems ir išgirdau jog geležinkelio administracija visiems darbininkams jau pakėlė 15 procentų algas ir po naujų metų pažadėjo dar pakelti, todėl SORRY Vladai mes juk jau laimėjom.
Nieko jiems nebesakiau. Tiesiog padėjau ragelį ir oficialiai pakelbiau jog streiko ne bus. Po šio įvykio praėjus dar kiek lako, susirinkau šeimą, pasiėmiau savo paralyžiuotą tėvą ir išvažiavau iš Lietuvos (viena lengvaja mašinėle, į kurią sutilpom mes visi ir mūsų likusi po teismų manta).
Daugelis tų žmonių, kurie pasirašė prieš mane raštą, labai greitai buvo išmesti iš darbo. Išdavikais naudojasi, o kai pasinaudoja visada išmeta kaip panaudotą prezervatyvą.
Lietuviai nesugeba susivienyti protestui ir labai greitai išduoda savo protestinio judėjimo lyderius. O be lyderių nėra jokio tikro rezultato, tai sena kaip pasaulis žydų valdymo taisyklė galvijams “ištiksiu piemenį ir avys išsisklaidys”. Todėl visiems yra kalama, nereikia jokių lyderių, viską darykite “kolegialiai”, o kai nėra lyderio, žmonių bendrija tampa BANDA, kurią labai lengva supjudyti ir išsklaidyti. Skaldyk ir valdyk.
p.s. Parodykite man tą lyderį Lietuvoje, aplink kurį galėtume susiburti protestui prieš Lietuvos naikinimą? Kuris ASMENIŠKAI prisiimtų atsakomybę už mūsų judėjimą (visi slapstosi po KOLEGIALIAIS sprendimais. Prisimenate Arkadijaus Raikino parodiją “Kas siuvo kostiumą?” MES KOLEGIALIAI todėl ir kostiumas kreivas šleivas) LYDERIŲ nėra. O jei kuris ir šaukia jog gali tapti ir vesti, tuomet JO savybės ir savivoka visiškai neatitinka tikro bendro lyderio savybių. Tuoj pat prasideda ambicijų karas, spjaudymasis “ruskelis” “runkelis” “elfas” “vatnikas” “vakseris” “antivakseris” “putinoidas” “ožio gerbėjas” “šunauja” “liberoidas” ir t.t. ir pan.
Šiaip net jeigu toks LYDERIS stebuklingu būdu, apėjęs visas nomenklatūrinės sistemos sukurtas diskreditacijos ir filtrų visumos pinkles atsirastų, ar sugebės lietuvių bendruomenė jį apginti? Vargu bau. Nes nėbėra TIKRŲ SENŲ LIETUVOS KARIŲ SAVIVOKOS. Tik kariai suvokia, kad lyderis yra kaip karinio dalinio vėliava, praradus vėliavą, visada išformuojamas visas karinis dalinys.
Todėl nusivalykite skreplius nuo veido ir eikite dirbti galvijai “vardan TOS”. Nepergyvenkite, jums į lovį įkrės jovalo, kad augintumėtės svorį iki to laiko, kada ateis (s)kerdžius.
Nuoširdžiai JŪSŲ Ruskelis, Emygreris, Vatnikas ir Antivakseris
Vladimiras Troščenka