Birželio 16-ąją, penktadienį, Vidaus reikalų ministerija išplatino pranešimą žiniasklaidai, kad Seime surengtos liūdnai pagarsėjusios tarptautinės konferencijos „Stambulo konvencijos ratifikavimas – kas pasikeistų?“išvakarėse, ministerijoje įvykusi apskritojo stalo diskusija „Veiksmingas atsakas į neapykantos nusikaltimus“. Joje „valstybės institucijų ir nevyriausybinių organizacijų atstovai aptarė kovos su neapykantos nusikaltimais klausimus ir tarėsi dėl konkrečių priemonių, kaip stiprinti atsaką į tokius nusikaltimus“.Pranešime rašoma, jog „renginyje dalyvavo atstovai iš Teisingumo, Užsienio reikalų bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų, Generalinės prokuratūros, Nacionalinės teismų administracijos, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos, Tautinių mažumų departamento, Policijos departamento, Mykolo Romerio universiteto, Lietuvos policijos mokyklos bei nevyriausybinių organizacijų“.
Kokių NVO atstovai dalyvavo diskusijoje, pranešime nepatikslinta. Keletas jų pristatoma, kai kalbama apie tai, kas skaitė pranešimus: „Pranešimus skaitė Lietuvos gėjų lygos atstovas Tomas Vytautas Raskevičius, Lietuvos žmogaus teisių centro atstovė Birutė Sabatauskaitė, advokatė Ilona Ivašauskaitė, Žmogaus teisių stebėjimo instituto atstovė Kristina Normantaitė, policijos generalinio komisaro pavaduotojas Edvardas Šileris.“
Pranešimo autorių teigimu, „diskusijos dalyviai aptarė problemas, susijusias su pranešimų apie neapykantos nusikaltimus registravimu, tokių nusikaltimų kvalifikavimu ir tyrimu, apsikeitė nuomonėmis dėl teisinių ir organizacinių instrumentų bei teisėsaugos ir teisminių institucijų gebėjimų tirti tokius nusikaltimus. Taip pat diskutuota apie nukentėjusiųjų teisių apsaugą, paramos jiems teikimą bei valstybės institucijų ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo svarbą“.
Diskusijos metu buvo išsakyta nuomonė, kad „svarbu didinti visuomenės pasitikėjimą teisėsaugos institucijomis, gerinti policijos bendravimą su pažeidžiamomis bendruomenėmis, stiprinti visuomenės švietimą. Pastebėta, kad policijos pareigūnams, prokurorams ir ypač teisėjams reikėtų daugiau mokymų tirti neapykantos nusikaltimus ir taikyti baudžiamąją atsakomybę šioje srityje. Taip pat atkreiptas dėmesys į būtinumą atlikti neapykantos nusikaltimų paplitimo Lietuvoje tyrimą bei į nusikaltimų aukų teisių direktyvos nuostatų įgyvendinimo Lietuvoje spragas.“
Kad būtų aiškiau, apie ką iš tiesų čia kalbama, pranešimo autoriai pateikia ir neapykantos nusikaltimo apibrėžimą: „Neapykantos nusikaltimu laikomas nusikaltimas, padarytas siekiant išreikšti neapykantą asmenų grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Šio nusikaltimo atveju nukenčia ne tik konkretus asmuo, bet ir visa bendruomenė, kuriai jis priklauso ar su kuria jis yra siejamas. Kiekvieną tokį nusikaltimą lydi padidėjęs nesaugumo jausmas, baimė nukentėti pakartotinai.
Neapykantos nusikaltimo tyrimo atveju labai svarbu atpažinti neapykantos motyvą. Nuo to priklauso, ar atsakas bus tinkamas, t. y. ar nusikaltimas bus tinkamai kvalifikuotas ir tiriamas, ar auka sulauks tinkamos paramos, o kaltininkas – tinkamos bausmės.“
Deja, motyvų klasifikacijos ar diferenciacijos pranešimo autoriai nepateikia.
Be kita ko, pranešime tvirtinama, kad Vyriausybė turinti tikslą „sumažinti smurtą visose gyvenimo srityse“. Ir priduriama: „siekiant šio tikslo svarbu stiprinti atsaką ir į neapykantos nusikaltimus“. Deja, nutylima, kaip diskusijoje dalyviai siūlė šį „atsaką stiprinti“.
Be to, pranešimo autoriai rašo, kad „kovojant su neapykantos nusikaltimais taip pat svarbi prevencija, kurios pagrindiniai elementai – visuomenės švietimas ir tolerancijos skatinimas“.
Pranešimas baigiamas itin iškalbingu tvirtinimu, jis, beje, nuskamba ir kaip parašas: „Stiprinant atsaką į neapykantos nusikaltimus, didelį vaidmenį vaidina nevyriausybinės organizacijos“.
Tiesos.lt