Vydūno priesakai

Vydūno priesakai Parinkta Mindaugo Šernos

[…] „Lietuvių tauta tegali pilnai atsigauti pasirūpindama tautos sąmonės šviesėjimu, atsigaudama savo sieloj.“

[…] „Tokius žmonės (kurie išsižada savo tėvynės – M.Š. past.) peikti nėra protinga. Jų supratimas yra sveikas, kad ir neaiškus. Juos raginti mylėti savo tėvų kalbą, pasilikti lietuviais yra visai niekingas darbas ir tegali būti varomas nesusipratėlių.

Tik vienu būdu galima žmones gelbėti – [tuos – red.] kurie nori pareiti į šviesesnę samonę, o krypsta į kitas tautas. R e i k i a pačiam tiek aukštai dvasioje ir doroje kilti, kiek tiktai galima, ir savo dvasios gyvybę lietuvišku būdu apreikšti.  Tuomet bus ir kitiems kuo augintis pasiliekant savo   t a u t o j.  Tada galima ir žmones raginti tuo naudotis savo kilimui ir raginti juos pasilikti l i e t u v i a i s.

[…] joje dar gana sveikumo, ypačiai, kad dora gana aukšta. O todėl negali būti abejojama, kad lietuvių tauta dar gyvės ir tvirtės.

Tik laikas auginti   ž m o n i š k ą j ą  d i d y b ę  i r   j ą  a p r e i k š t i   ž o d ž i u,  v e i k   g y v e n i m u. Lietuvių tauta turi prisidėti prie bendrojo žmonijos kilimo.

Šaltinis: Vydūnas, „Raštai“,  I tomas