Vysk. Jonas Kauneckas. Pagalbos šauksmas

  Labai prašau visų tikinčiųjų, visų mąstančių žmonių šauktis pagalbos. Sekmadieniui skiriu savo žodį.

Mieli tikintieji!
Nepamirškite numerio 50 15. Tikriausiai Jus stebina toks mano kreipimasis. 

Tai ne aš sugalvojau. Vokiečių teologas Klausas Miuleris pasakoja apie vieną kunigą, kuris visada pamokslą baigia tokiais žodžiais. „Nepamirškite Nr. 50 15“. Tie, kurie tai ne kartą girdėjo, žino, ką tai reiškia. Naujai atėjusieji nustebę klausinėja. O anie atsako: „Argi Jūs nežinote, kad tai Dievo pagalbos numeris?“ Tie dar daugiau nustebę, nes juk Dievui nepaskambinsi. Todėl jiems aiškina: „Tikrai toks Dievo pagalbos numeris 50 15. 50 psalmės 15 eilutėje pats Dievas sako: „Šaukis manęs savo vargo dieną, – išgelbėsiu tave, ir tu mane šlovinsi“.

Argi nebuvo baisios vargo dienos aklajam Bartimiejui? Todėl jis ir šaukėsi Dievo, garsiai šaukė: „Jėzau, pasigailėk manęs!“ Kai jam draudė, kad nutiltų, jis dar garsiau šaukė, nes tas aklumo vargas jį be galo iškankino…
O dėl ko, dėl kokio vargo dabar pasaulis labiausiai turi šauktis Dievo?
Portugalų rašytojas Žozė Sarumagu (Jose Saramago) teigia: „Dabar pasaulis turi šaukti dėl savo aklumo“. Jis apie tai parašė romaną „Aklųjų miestas“ ir apdovanotas Nobelio premija.
Papasakosiu trumpai romano turinį, kadangi taip jis vaizduoja pasaulio aklumą.
Važiuoja mieste mašinos. Nors užsižiebė žalia šviesoforo šviesa, vairuotojas nevažiuoja. Staiga atsidaręs langą, jis ima šaukti: „Nebematau“. Į mašina sėda vienas praeivis ir nuveža staiga apakusį namo. Bet tas žmogus pasirodo vagis. Jis apvagia apakusio butą ir nuvaro automobilį, bet ir pats apanka… Žmona apakusį nuveža pas akių gydytoją, Šis neranda ligos, bet staiga pats apanka, apanka ir visi ligoniai laukiamajame. Smūgis po smūgio: aklumo epidemija plečiasi po visą miestą. Valdžia paskelbia karantiną, akluosius uždaro. Juos saugo kareiviai, kad neužkrėstų kitų. Bet atvežami vis nauji aklieji: epidemija apima visą miestą. O ligoninė tampa pragaru: vieni kitus apvagia, vieni kitų bijo, nes plinta žiaurumas ir nešvara. Apakusio gydytojo žmona tik apsimetė nematanti. Ji stengiasi visiems padėti, prikelti iš blogio, net sužinojusi apie savo vyro svetimavimą, nenustoja tikėti, nenustoja visus raginti žmoniškumui, gerumui. Sarumagu skelbia, kad tai dabartinio pasaulio vaizdas. Juk pasaulyje įsigalėjo egoizmas, beširdiškumas, vergavimas aistroms. Todėl griūva šeimos, nyksta pasiaukojimas, idealizmas. Juk tai baisus dvasinis aklumas!
Klausiame: kas gali išgelbėti? Tik tikėjimas, tik Dievas. Juk Jėzus pasakė aklajam: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Deja, dvasia apakusieji vis labiau tolsta nuo tikėjimo. Tikėjimą net niekina. Tai matome ir Lietuvoje. Argi neprisimenate to teatro, kai į Jėzaus atvaizdą buvo mėtomas visoks purvas? Ir tai buvo vadinama menu, nusivylimo psichologijos atskleidimu. O vėl reklamos su Rūpintojėliu, su Jėzumi ir Marija, šaukiant: „Jėzau, kokios tavo kelnės“. Arba tos patyčios Turgelių bažnyčioje…
Popiežius Pranciškus atvyko į Lietuvą, kad suvienytų mus, kad, vieningai, drąsiai ir ryžtingai laikydamiesi, gintume tikėjimą, pasipriešintume kylančiam blogiui, kaip kad drąsiai gynėsi mūsų partizanai. Deja, net Popiežiui nepavyko pažadinti tautos. Vietoj to Lietuvos didžiosiose arenose Egidijus Dragūnas Selas tyčiojasi iš Dievo. Vaizduodamas Jėzų, Selas įvažiavo į sceną ant milžiniško unitazo. „Suprantu, kad tai šventvagystė“, – šaiposi jis. „Valstybės“ žurnalo (š. m. Nr. 9) korespondentas stebisi: „Ar katalikai ir patriotai po popiežiaus vizito Lietuvoje išmirė?“ Jie net nesugebėjo išstenėti, kad į tokio dainininko koncertus padorus žmogus neturėtų kelti nė kojos. Jei dainininkas būtų taip pasišaipęs iš Mahometo, dabar sėdėtų apsikabinęs unitazą ir drebėtų kur nors pasislėpęs…
Akivaizdu, kad religija, kuri buvo didžiausias okupantų priešas, dabar niekinama sąmoningai net tokiais būdais, kuriais nedrįso niekinti net okupantai. O ar ne taip dabar niekinami partizanai, kiti kovotojai? Popiežius juos gi pagerbė. Ragino ir jaunimą nepamiršti šaknų.
Ką gi turime daryti? Netylėti. Šiandien Dievo žodis mums rodo Bartimiejų, kad ir mes taip šauktume, kaip jis. Ir Marija daugybėje apsireiškimų, ypač Fatimoje skelbė, kad nėra kitų priemonių prieš blogį, prieš dvasios aklumą, prieš velnio siautėjimą – tik šaukimasis Dievo pagalbos, tik malda, tik vienybė su Dievu.
Aš dėkoju jums, mieli katalikai, kad Panevėžyje tiek daug dieną-naktį adoruojančių Švenčiausiąjį. Girdėjau apie adoracijas ir kituose miestuose. Tad yra vilties, kad Panevėžys ir kiti miestai netaps aklųjų, o pasiliks reginčiųjų miestais. Ačiū Dievui, kad neužmirštate Dievo pagalbos žodžio: „Šaukis manęs savo varge, – išgelbėsiu tave, ir tu mane šlovinsi“ (Ps 50,15).