Vytautas Radžvilas: „Lietuvos naikintojai turi suprasti – žaidimas baigtas“

Vytautas Radžvilas: „Lietuvos naikintojai turi suprasti – žaidimas baigtas“Skelbiame prof. Vytauto Radžvilo kalbą, pasakytą balandžio 3 d. Lietuvos Mokslų Akademijoje vykusiame Lietuvos Sąjūdžio 30-mečio paminėjimo renginyje „Vilniaus sąjūdininkai žygyje į Nepriklausomybę“. Teksto apačioje rasite ir kalbos vaizdo įrašą.

Labai smagu matyti tiek daug bendražygių. Pradedame Sąjūdžio minėjimą, kuris tęsis visus metus. Iš tiesų labai prasminga, kad jį pradeda Vilniaus Sąjūdis ir jis prasideda būtent čia, šitoje salėje, iš kurios buvo iškeliauta į laisvės žygį. Tačiau šis minėjimas yra mums svarbus ne tik todėl ir ne labiausiai todėl, kad atsimename, kokie buvome šaunūs prieš trisdešimt metų – jaunesni, žvalesni. Vienas dalykas, būtent, laisvės liepsna neturėtų užgesti.

Kad ir kokia šiandien šventiška nuotaika, turime kai ką suprasti. Jaučiuosi ne tik kaip tą lemtingą birželio dieną, bet apskritai jaučiuosi kaip 1988-ųjų metų rudenį, lydimas jausmo, kad istorija vėl sugrįžta. Istorija vėl sugrįžta todėl, kad nėra pasaulyje tautos, kuri visam laikui galėtų įplaukti į saugų ramų laisvės užutėkį. Laisvė yra tai, ką reikia ginti kiekvieną dieną. Ir mes ją giname panašiomis aplinkybėmis kaip tada. Šiandien mažai kas susimąsto apie vieną labai įdomią paralelę. Sovietų imperija iš esmės išgyveno septyniasdešimt metų ir, koks sutapimas, faktiškai tiek pat metų sukanka kitam viršvalstybiniam dariniui, kuris vadinasi Europos Sąjunga. Matyt, taip jau yra, kad tokie imperiniai dariniai tiesiog gyvuoja mažiau negu šimtmetį, o mums apie tai kalbėti yra labai svarbu ir tiesiog gyvybiškai būtina. Mes sakome, kad Europos Sąjunga, šalia NATO, yra mūsų tautos, valstybės išlikimo garantas. Iš dalies taip yra, bet reikia suprasti vieną esminę aplinkybę – vienas iš tų garantų byra akyse.

Ir šiandien mes gyvename tokioje pat situacijoje kaip 1988-aisiais metais, kai reikia sugebėti labai aiškiai ir tvirtai pasakyti – mes toliau negalime gyventi beviltiškomis iliuzijomis. Didžioji 1988-ųjų metų skirtis, kuri perėjo raudona linija kaip neįveikiama takoskyra per visą Lietuvos visuomenę, labai aiški – buvo tie, kurie ir toliau apsimetinėjo, kad nieko nevyksta, nes jie buvo išlaikomi iš vieno imperinio centro malonės. Kai kas vaizdingai tai vadino „Maskvos ėdžiomis“. Tačiau Lietuvoje buvo ir žmonių, kurie suvokė, kad vis dėlto vyksta kažkas be galo rimto ir padarė svarbiausią darbą. Niekada nepavargsiu kartoti, kad didžiausias Sąjūdžio laimėjimas ir svarbiausias jo indėlis buvo ne nepriklausomybės atkūrimas. Reikia aiškiai suprasti – mes nepriklausomybę atkūrėme tik todėl, kad įstengėme tai padaryti, o įstengėme tai padaryti todėl, kad sugebėjome susiorganizuoti į Sąjūdį ir šitos imperijos griūties nepasitikome kaip pakrika, pasimetusių ir nežinančių ką daryti žmonių minia. Mes buvome tapę tauta.

Ir šiandien mes stovime panašaus iššūkio akivaizdoje. Yra žmonių, kurie ir šiandien sako, kad milžiniški poslinkiai, kurie vyksta Lenkijoje, Vengrijoje, Italijoje, visoje Europoje, yra viso labo autoritarinių nacionalistų siautėjimas. Prisiminkime, labai pažįstama leksika. Maskva irgi sakė, kad Pribaltikoj vyksta kažkokių pavojingų nacionalistų siautėjimas. Kodėl taip yra kalbama apie pokyčius Lenkijoje, Vengrijoje ir kitur? Todėl, kad ES vis dėl to pirmiausia yra eurokomunistinis projektas.

Tuščia ir pigi demagogija teigti, kad tie, kurie kalba apie ES didėjančias problemas ir galimą griūtį, yra antieuropiečiai. Reikia skirti tris dalykus: Europą, Europos Sąjungą, kaip tam tikrą politinį susivienijimą, ir galų gale Europos Sąjungos valdžią, kuri tiesiai šviesiai sako, kad mes turime būti internacionalistai – jokių tautų ir valstybių Europos Sąjungoje esą nereikia. Ir tai, kas vyksta šiandien Rytų Europoje, yra reakcija į dalykus, kuriuos mes savo kailiu patyrėme, gyvendami sovietmečiu. Tai pirmiausia yra reakcija į valdančiojo elito užmojį niveliuoti, sumaišyti, galiausiai ištirpinti tautas. Būtent todėl šitas pakilimas yra nesustabdomas ir mes jam privalome ruoštis, jei nenorime būti netikėtai užklupti staigių pokyčių.

Nereikia būti įžvalgiam, norint suprasti, kad vokiečiai, britai, prancūzai, didžiulės šalys ir tautos išsigelbės. Mūsų padėtis – nereikia įrodinėti – yra visiškai kitokia. Arba mes tam pasiruošime, arba ne, ir todėl šiandien Lietuvoje iš tikrųjų reikia rimtų permainų. Mums nereikia primityvios propagandos, kad Europą griauna kažkokie niekadėjai, mums nereikia nepabaigiamų savęs drąsinimų, kad NATO mus apgins. Duok Dieve, kad jie apgintų, bet pirmiausia mes turime ruoštis gintis patys. Tai reiškia, kad mes privalome Lietuvoje daug ką keisti, privalome keisti ekonominę-socialinę politiką, kad šitoje šalyje nebūtų šimtų tūkstančių žmonių, kurie laukia išvaduotojo – tokių buvo, deja, ir 1940-aisiais. Kitaip tariant, reikalingi pokyčiai.

Kaip juos pasiekti? Amžinas klausimas: ką daryti? Į šitą klausimą dabar jau galima atsakyti labai paprastai. Teikia vilčių tai, kad vis tik Lietuvoje daugėja žmonių, kurie supranta, jog mes turime valdžioje žmones, kuriems, deja, tautos ir valstybės likimas pernelyg nerūpi. Ir šitie žmonės negirdi nieko. Jie griauna Vilniaus senamiestį, jie kerta mūsų miškus, jie stengiasi ir yra pasiryžę, kaip ir sovietmečiu, padaryti lietuvių kalbą pamote. Atkreipėte dėmesį? Visos problemos pažįstamos iš tada. Ir kada mes jas pradėjome spręsti? 1988-aisiais metais. Tol, kol kovojame pavieniui, nieko negalėjome padaryti. Jiems tai kėlė šypseną. Šiandien irgi yra daug entuziastų, idealistų, bet kovoja pavienės grupelės.

Todėl į amžiną klausimą, ką daryti, galima atsakyti vieno išmintingo žurnalisto straipsnio žodžiais. Jis sako: jeigu ateina mitinguoti ar protestuoti vienas, niekas nekreipia dėmesio ir jį laiko kvaileliu. Jeigu ateina protestuoti dešimt, tas pats. Jeigu ateina tūkstantis, tada pradedama aiškintis, teisintis. Jeigu dešimt tūkstančių, jau iš viso sunerimstama. Jeigu ateina šimtas tūkstančių – jis įžvalgiai pasakė – įvyktų tai, kas kažkada įvyko Vingio parke. Tereikėtų ateiti keliolikai tūkstančių su vėliavomis, tyliai pastovėti ir tie, kurie naikina Lietuvą – o šiandien Lietuva yra negailestingai naikinama, tik kitais būdais – tiesiog suprastų, kad žaidimas baigtas.

Kito kelio nėra ir aš manau, kad šitie metai, šitas minėjimas bus prasmingas tik tuo atveju, jeigu jis padės įsisąmoninti esminę tiesą – laiko nebėra. Pakanka lieti pasipiktinimą interneto komentaruose. Pakanka, nors tai yra prasminga, svarbu ir labai malonu, kaip šiandien sėdėti salėse ir švęsti jubiliejus. Tiesiog dabar jau atėjo metas. Kaip ir tuomet, kaip Sąjūdyje, reikia išeiti ir pasakyti: mes piliečiai, mes tauta ir, galų gale, Lietuva, už kurią buvo sudėtos tokios aukos, yra ne jūsų nuosavybė. Ji yra tautos nuosavybė ir netrukdykite mums ją išgelbėti taip, kaip kartą jau išgelbėjome prieš trisdešimt metų.

propatria.lt

tiesos.lt