Viskam – savas laikas. Per Nacionalinio susivienijimo steigiamąjį suvažiavimą vienu iš būtinų padaryti darbų buvo įvardintas susitikimas ir pokalbis su šalies vadovu.
Jam reikėjo šiek tiek pasiruošti, o užgriuvusi epidemija sujaukė visus planus. Tačiau pagrįstai ar nepagrįstai sakoma, kad nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Šiuo atveju patys įvykiai išryškino svarbiausią pokalbio temą. Dėl jos nereikia sukti galvos, nes ji – akivaizdi.
Pakėlęs galvas komunistuojantis antivalstybinis gaivalas išėjo į viešumą taip atvirai ir drąsiai, kaip sau neleido elgtis net tarpukario valstybę metodiškai griovusi A. Sniečkaus vadovaujama pogrindinė komunistų partija.
Šios ardomosios akcijos yra Lietuvoje seniai vykdomos antivalstybinės istorijos politikos išraiškos ir logiški nuoseklaus jos įgyvendinimo vaisiai. Per tuos metus prezidentūroje buvo ne kartą svarstomi istorijos politikos klausimai. Tačiau į pasitarimus buvo kviečiami ir juose toną užduodavo N. Putinaitės ar N. Šepečio dvasios ir pažiūrų veikėjai, patologiškai nekenčiantys XIX a. pabaigoje įgyvendinto tautinio atgimimo projekto ir ant jo pamato sukurtos Vasario 16-osios valstybės. Būtent tokie „istorikai“ yra vis agresyvesnių ir pavojingesnių antivalstybinių akcijų ir manifestacijų idėjiniai įkvėpėjai.
Tai, ką darė „antirasistinio“ mitingo organizatoriai ir dalyviai arba R. Šimašius išdarinėja Lukiškių a. – tiesiausias kelias į valstybės žlugimą ir Lietuvos galutinį susinaikinimą. Toliau delsti ir laukti nežinia ko – pražūtinga. Susitikimas su Prezidentu darosi absoliučiai būtinas ir savalaikis – jo būtinybė pribrendo savaime, nes šio būtent dabar turinčio įvykti susitikimo link nuosekliai stūmė praėjusių mėnesių įvykiai.
Todėl daugiau kaip 20 visuomeninių ir politinių organizacijų kreipėsi į Prezidentą prašydamos susitikti ir aptarti esminius Lietuvos valstybinės istorijos politikos klausimus. Susitikimas turėtų būti panašus į pirmuosius Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susitikimus su LKP vadovybe. Jų metu buvo paraginta imtis esminių permainų. Tokios pat permainos, tarp jų – ir istorijos politikos srityje, gyvybiškai būtinos ir šių dienų Lietuvai. Todėl susitikimas – prezidentūroje ar šalia jos – privalo įvykti ir įvyks.