Vytautas Rubavičius: išgyvenu, kad Sąjūdžio dvasia seniai išblėso

Vytautas Rubavičius: išgyvenu, kad Sąjūdžio dvasia seniai išblėso Birutė Vyšniauskaitė | LRT.lt | 2018 m. kovo 11 d.

„Žmonės, kurie dar Sąjūdžio laikais stojo piestu prieš sovietinę valdžią, patys, vos patekę į kokius nors postus, tuoj pat nėrė į tas pačias privilegijas – buvo dalijamasi geresniais butais, automobiliais ar siekiama portfelių, kuriuos turint galima jau kažką skirstyti, kažkam pavadovauti ir, liaudiškai tariant, veržtis prie lovio“, – Kovo 11-osios išvakarėse pamąstymais apie nueitą Lietuvos kelią per dvidešimt aštuonerius nepriklausomybės metus su LRT.lt dalijosi poetas, publicistas, kultūrologas ir vertėjas Vytautas Rubavičius

Ar jūs dalyvavote Sąjūdžio veikloje?

Nebuvau Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu. Laisvinimosi idėjas skleidžiau per Rašytojų sąjungą, tuometinėje spaudoje, važinėdamas su rašytojais po Lietuvą. Su Vidmante Jasukaityte, pristatydami jos knygą „Po mūsų nebebus mūsų“, apsukome visą Lietuvą. Kalbėdavomės su žmonėmis apie pokarį, tremtį, apie tikėjimą, apie lietuvybę, būtinybę išsaugoti istorinę atmintį.

Dvejus metus redagavau savaitraštį „Literatūra ir menas“ ir, žinoma, dalyvaudavau visuose renginiuose, kurie vykdavo po Sąjūdžio vėliava. Iš to laikmečio išlikę vieni šviesiausių įspūdžių.

Kodėl su sąjūdininkais nedalyvavote rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą ir nėjote į valdžią?

Nelaikau savęs tinkamu valdžiai ir niekada nenorėjau valdyti.

Ar jūs stebėjote, kaip nuo Sąjūdžio laikų keitėsi Lietuvos valdžia sulig kiekviena Seimo kadencija?

– Nereikėjo nė Seimo kadencijų skaičiuoti. Žmonės, kurie dar Sąjūdžio laikais stojo piestu prieš sovietinę valdžią, patys, vos patekę į kokius nors postus, tuoj pat nėrė į tas pačias privilegijas – buvo dalijamasi geresniais butais, automobiliais ar siekiama portfelių, kuriuos turint galima jau kažką skirstyti, kažkam pavadovauti ir, liaudiškai tariant, veržtis prie lovio.

Praėjus vos keleriems metams po nepriklausomybės paskelbimo, pasimatė, kad nomenklatūrinės valdžios instinktai dar gajūs, o, nepaprastai greitai į Seimą sugrįžus buvusiems sovietiniams šulams, valdymo mechanizmas buvo ištobulintas jau naujomis sąlygomis.

Labai tikėjausi, kad, atėję į valdžią 1996 metais, konservatoriai tą senąją-naująją nomenklatūrą pažabos, pasuks kita linkme, tačiau didžiam nusivylimui jie elgėsi lygiai taip pat. Tuoj buvo pamirštas vienas svarbiausių  priešrinkiminių pažadų –  išsiaiškinti Lietuvos laivyno sunaikinimo aplinkybes ir iniciatorius bei veikėjus.

Ypač mane nustebino konservatorių susitarimas su pramonininkais niekada neperžiūrėti privatizavimo rezultatų. Jokiu būdu nenorėčiau pasakyti, kad reikėjo kažką persekioti, tačiau tie, kas paprastų žmonių sąskaita staigiai praturtėjo, galėjo įkurti keliolikos milijardų litų fondą būsimai pensijų reformai ar švietimui paremti.

Tačiau nieko panašaus nebuvo daroma. Ir tai tik įrodė, kad buvęs sovietinis nomenklatūrinis mentalitetas suklestėjo naujomis sąlygomis. Deja, tam neatsilaikė ir tie, kurie į valdžią atėjo kartu su Sąjūdžiu.

Prieškario Lietuvoje savanoriai buvo gavę iš valdžios žemės, bet jie ją dirbo ir iš jos pragyveno. Po 1990 m. Kovo 11-osios signatarams buvo išdalinti sklypai namams pasistatyti, tačiau ne vienas jų tuos sklypus pardavė ir neblogai uždirbo. Kodėl gi tais sklypais reikėjo įvertinti parašus po nepriklausomybės atkūrimo aktu?

Sklypai sklypais. Man kur kas skausmingiau atrodė ir tebeatrodo kolūkių išardymas. Esą buvo vykdomas istorinis teisingumas ir atkurta nuosavybė žemės buvusiems žemės savininkams. Tačiau kokia buvo iš viso to nauda Lietuvos žemės ūkiui?

Apie tai tada juk niekas nei galvojo, nei kalbėjo.

Viena vertus, ta kolūkių griovimo reforma buvo vykdoma grynai politiniais sumetimais. Kita vertus, ją vykdė miestiečiai, kurie patys pirmieji atsiėmė geriausius žemės sklypus, nesiruošdami ateityje jų dirbti.

O ką anksčiau ir dabar daro Ramūnas Karbauskis ir į jį panašūs vadinamieji žemvaldžiai? Jie panašiai kaip sovietmečiu kuria didelius pramoninius žemės ūkius, nes po 1990 m. buvo atsiradę daugybę ūkininkų, kurie valdė nedidelius sklypelius. Tačiau ką gi juose galima buvo nuveikti?

O kokia apskritai ta Lietuvos žemės ūkio politika?

Kažin, ar ji yra.  O jeigu būtų, tai, matyt, tektų pripažinti, kad ūkiai turi būti dideli, nes jų produkcija – kur kas pigesnė nei mažų ūkių. Tačiau yra ir dar viena skaudi problema, apie kurią kažkodėl nekalbama – likimo valiai paliktos numelioruotos žemės. Kitaip tariant, sunaikinta melioracija.

Prisiminkime, už ką kovojo žemdirbių Sąjūdis? Jis buvo prieš tų trijų hektarų grąžinimą ir buvo už tai, kad Lietuvoje būtų kuo įvairesnės žemės nuosavybės formos, kad žmonės patys apsispręstų, kaip jie nori tvarkytis savo žemėje ir su buvusių kolūkių nuosavybe. Bet visos šios idėjos tuometinės valdžios buvo pamintos. Ir tai lėmė žmonių supriešinimą – vieni siekė, kad būtų atkurta jų nuosavybę į turėtą žemę, kiti jautė nuoskaudą, kad liko be nieko, nors penkiasdešimt metų dirbo kolūkių žemę.

Įvertinus tai, kas vyko Lietuvoje per tuos dvidešimt aštuonerius nepriklausomybės metus, kaip pasikeitė jūsų paties gyvenimas?

Per tuos metus išgyvenau laisvės, nepriklausomybės atkūrimo jauseną. Esminių profesinių pokyčių neišgyvenau – dabar, kaip ir anksčiau, rašau tekstus įvairiomis temomis. Tik galbūt jie tapo labiau pagrįsti, nes pasinėriau į kapitalizmo, mūsų nacionalinio tapatumo, kultūrinės atminties, eurointegracinių procesų mokslinius tyrimus. Visa tai man nebūtų buvę prieinama, jei ne mūsų valstybės išsilaisvinimas.

Tačiau dabar, kaip ir kiti, išgyvenu, kad Sąjūdžio dvasia seniai išblėso, o mes susikūrėme valstybę, kurioje nėra bendrumo, bendro gyvenimo nuovokos ir džiaugsmo. Tai ir lemia tokią didelę emigraciją.

Bet pastaruoju metu dažnai tenka girdėti vertinimus, esą ko čia išgyventi dėl tos emigracijos – visais laikais lietuviai važiavo į svečius kraštus, važiuos ir ateityje.

Deja, ne viską galima išmatuoti pasakymu – „važiavo ir važiuos“. Ar pastaruoju metu iš savo valdžios ką nors girdime apie tautos galių ir suvereniteto stiprinimą? Visa tai palikta tarsi savieigai. Atrodytų, svarbiausia – pinigų paskirstymas, BVP augimas, algų didinimas. Tik ar visa tai – aukščiausios šalies valdžios reikalas? Matyt, tuo privalėtų rūpintis įvairios žinybos, o politikai privalėtų kalbėti apie valstybę, apie nacionalinę politiką ir interesus.

Apmaudu, kad apie tai jau atpratome ne tik kalbėti, bet ir – mąstyti.

Dažnas galėtų pastebėti, ko gi galima tikėtis ir tokio Seimo, koks yra dabar, kai didžioji dalis jo narių neturiu jokio supratimo apie aukštąją politiką.

Taip, daugiau kaip pusė Seimo narių tik kilnoja rankas ir nudavinėja politikus. Tačiau didžiąja politika privalėtų rūpintis tradicinių, patyrusių partijų atstovai. Būtent jiems turėtų rūpėti valstybės raidos gairės ir valstybės likimas.

Ką atsakytų kad ir praprusę žmonės, jei paklaustumėm jų, kokią jie prisimena prezidentės Dalios Grybauskaitės idėją valstybei per beveik dvi jos valdymo kadencijas?

Aš pamenu, kad ji, pirmą kartą kandidatuodama į šalies vadovo postą, žadėjo siekti, kad visuomenė dalyvautų, vykdant teisingumą. Tačiau ši idėja labai greitai buvo užmiršta.

O kodėl dabar nei prezidentė, nei premjeras Saulius Skvernelis, nei Seimo vadovas Viktoras Pranckietis neaiškina žmonėms apie tai, kas darosi Europos Sąjungoje, ir kaip mums reikėtų tų iššūkių akivaizdoje elgtis?

Kažkodėl tik girdime patikinimus, kad Lietuva – kaip niekad saugi ir kaip niekad gerai gyvena.

– Na, bet atrodo, kad ne visi valdžios atstovai tuo kiti. Užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui atrodo, kad Lietuva – kaip niekad anksčiau saugi, o štai konservatorių patriarchas Vytautas Landsbergis įspėjo, jog Lietuva – kaip anksčiau nesaugi.

– L. Linkevičiui pagal pareigas – privalu teigti, kad mūsų šalies saugumo politika puikiai įgyvendinama. O V. Landsbergis, kaip patyręs politikas, vertina visas geopolitines grėsmes realiai.

Bet kaip gali valstybė būti saugi, kai iš jos masiškai bėga žmonės, o švietimo ir kitose gyvybiškai svarbiose srityse – sumaištis?

– Kaip jums atrodo, kodėl iki šiol valdžia nesugeba rasti jokio priešnuodžio tai milžiniškai emigracijai, o tik tenkinasi kalbomsi? Gal dar nepasiektas dugnas, nuo kurio galima būtų atsispirti?

– Dugnas bus pasiektas tuomet, kai bus suprasta, kad privalu valdžia dalintis su visuomene. Šiuo metu visa valdžia – politinio elito rankose, nes realios savivaldos Lietuvoje iki šiol nėra. Ją reglamentuojančiuose įstatymuose neskiriamas dėmesys gyventojams. Tai, jei valstybei nereikia savų gyventojų, šie pradėjo demonstruoti, kad jiems nereikia tokios valstybės ir apleidžią ją.

Neseniai, klausantis vienos „Sodros“ darbuotojos aiškinimų, esą, augant BVP ir algoms, sykiu didėja ir skurdas, pasidarė graudu. Tai, kas čia darosi?

– Peršasi mintis, kad valdžia mus, paprastus mirtinguosius, tiesiog apgaudinėja?

– Tie skaičiai, matyt, teisingi. Tik šalyse, kuriose žmonės gyvena geriau nei Lietuvoje, augantis BVP atsiliepia visų gyventojų pajamoms, o mūsų šalyje – kažkodėl nedideliam žmonių sluoksniui.

Taip pat nepaaiškinama, kodėl Lietuvos biudžetas – vienas mažiausių Europos Sąjungoje?

Bet gal tokia padėtis ir politiniam elitui, ir ekonomikos rykliams – patogi? Užuot keitę situaciją iš esmės, jie kalba apie pigesnės darbo jėgos įsileidimą į Lietuvą, bet ne apie valstybės stiprinimą.

– Ar, švenčiant nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį, pajutote tautos susitelkimą ir bendrumą?

– Vilniaus gatvėse mačiau daug žmonių, kuriems Vasario 16-oji daug ką reiškia. Tik gaila, kad valdžiai šimtmečio šventimas atrodė lyg iš būtinumo. Juk net nebuvo sukurta normali šventės programa, ką padarė mūsų kaimynai latviai ir estai.

Valdžia mums visiems tik numetė šūkį – „Susikurkime šventę patys“!

– Bet mes ir be šito šūkio būtumėm kūrę šventę.

– Žinoma! Tik valdžia prisiėmė nuopelną, kad pakvietė mus švęsti. Tačiau to, kas jai prigulėjo padaryti, taip ir nepadarė: Lukiškių aikštė paversta čiuožykla, paminklų Jonui Basanavičiui ir prezidentui Antanui Smetonai nėra, o buvo žadėta.

LRT.lt