Birželio 3-ioji. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigimas Lietuvos TSR Mokslų akademijoje. Toje, kurios moksliniu sekretoriumi tuomet buvo šio renginio vienas svarbiausių dalyvių a.a. narys-korespondentas (vėliau – akademikas) Eduardas Vilkas, o ne Dalia Grybauskaitė, prieš 2009 m. Respublikos Prezidento rinkimus apsiskelbusi, kad ji tariamai dirbo šiose pareigose, ir pamiršusi, kad tuo metu ji buvo „Žinijos“ draugijos (prie Mokslų akademijos) mokslinė sekretorė.
Po pasibaigusių rinkimų ir pernykščių jubiliejų – tyla. Tokią dieną norisi pasakyti kažką gražaus ir prasminga. Mintis šovė š.m. gegužės 31 d. Fizikos fakultete besišnekučiuojant susitikime su kurso draugais. Apie tai, kas ir mūsų kurso draugams mažai žinoma. Tai, ko gero, galima pavadinti mano ir žmonos Reginos pirmąja politine pamoka. Tiesa, ją mes gavome jau 1981 m., tačiau šios pamokos ištakos – mano studijos Vilniaus valstybinio universiteto Fizikos fakultete.
Mūsų universiteto fizikai girdimi ne tik dėl kasmetinių fizikų dienų. Mūsų kursas, drįstu teigti, neeilinis ir dėl kitų priežasčių. Prieš 40 metų baigėme studijas neeiliniais 1979 metais, kada Viilniaus valstybinis (V. Kapsuko vardo) universitetas (VVU) šventė 400 metų jubiliejų. Tuometiniam rektoriui Jonui Kubiliui ir Lietuvos valdžiai tai buvo sudėtingas metas. Tarybų Sąjungoje buvo teigiama, kad seniausias TSRS universitetas – 1755 m. įsteigtas Maskvos valstybinis M. Lomonosovo vardo universitetas (MVU). Ir daug kam netikėtai paaiškėjo, kad Vilniaus valstybinis universitetas yra gerokai senesnis.
Mūsų baigimo diplomuose – specialus įdėklas dėl mūsų Alma Mater jubiliejaus paminėjimo.
Neišvardinsiu visų kursiokų, tačiau paminėsiu kai kuriuos. Šiuo metu Vilniaus Universiteto rektorius – mūsų kurso trečios grupės studentas prof. hab. dr. Artūras Žukauskas. trečioje grupėje (puslaidininkių fizikos) studijavo ir prof. hab. dr. Gintautas Tamulaitis. Dabartinis Fizikos fakulteto dekanas – II grupės mano bendramokslis teorinėje fizikoje prof. dr. Juozas Šulskus. Fizikos fakultete dėsto ir kitas kolega fizikas teoretikas doc. dr. Juozas Bučinskas.
Prieš kurso susitikimą apsilankėme naujajame Fizinių ir technologijų mokslų centre (FMTC), kuriame įsikūrė buvę Lietuvos Mokslų akademijos Fizikos, Puslaidininkių fizikos ir Chemijos institutai, Vilniaus universiteto mokslo institutai. Smagus įspūdis. Eskursijos vadovais buvo prof. hab. dr. Gintautas Tamulaitis ir mūsų kursiokas akademikas prof. hab. dr. Gediminas Niaura. FMTC darbuojasi ir mūsų antros grupės kitos dalies (t.y. ne teorinės fizikos, bet kieto kūno elektronikos) buvę studentai – dukart Nacionalinės premijos laureatas prof. dr. Algirdas Sužiedėlis, doc. dr. Aldis Šilėnas. Visus ir išvardinti sunkoka. Pereisiu prie tų, kurie nebedirba fizikais.
Kursiokas dr. Mindaugas Žilinskas – Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus pavaduotojas. Grupiokas Olegas Skinderskis – Lietuvos Generalinis konsulas Rusijos Federacijos Karaliaučiaus srityje, buvęs Vidaus reikalų ministerijos ekspertas ir Tarptautinių ryšių departamento vadovas. Grupiokas dr. Gintaras Valiukonis – buvęs klubo „Po Zodiaku“ vadovas, baigęs ir teisės mokslus, verslo konsultantas, drauge su a.a. Gedeminu Kiesumi derybose priešinęsis „Mažeikių naftos“ atidavimui „Williams“ (derybų oponentai – kitas mūsų grupiokas kieto kūno elektronikos studentas ir būsimas Lietuvos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius bei ankstesnis Fizikos fakulteto auklėtinis, fizikos fakulteto komjaunimo sekretoriaus pavaduotojas Lenino stipendininkas ir būsimas Lietuvos Ministras Pirmininkas Aleksandras Abišala). Kaip ir studijų laikais, po 40 metų šauniai grojo mūsų fakulteto vokalinis instrumentinis ansamblis, kurio dvasia ir balsas – Rimantas Vaitkus. Po antrojo kurso radiofizikų grupės kursiokės vestuvių studentų bendrabutyje uždainavęs „Sėk, sesute, žalią rūtą…“ Rimantas dėl to vos nebuvo išmestas iš universiteto. Po šio įvykio purtė ne tik pirmąją grupę, bet ir visą mūsų kursą. Šis Rimantas Vaitkus – ne socdemų Vyriausybės kancleris, bet kitas Rimantas Vaitkus – po Nepriklausomybės atkūrimo atradęs Lietuvos kelius į Japoniją, buvęs ir Visagino AE vadovu, mokantis savo kainą už šį mūsų valdžios projektą. Valdžia, priėmusi šiuos sprendimus, kol kas šios kainos nemoka. Grupiokas Andrius Kubilius į susitikimą neatėjo. Iš fizikos į politiką pasuko ir antros grupės teorinės fizikos studentas Zigmas Vaišvila.
Kaip tai įvyko? VU TSPMI ir LNK yra nufilmavę mano paaiškinimus, kaip VVU Fizikos fakulteto studentas Zigmas Vaišvila atsidūrė Maskvos srityje Dubnoje, tačiau viešai tai nerodoma. Šios istorijos nežino ir dauguma mano kursiokų.
1977 metais mūsų kurso antros grupės penki teorinės fizikos studentai Juozas Bučinskas, Kęstas Senuta, Vytas Svičiulis, Juozas Šulskus ir Zigmas Vaišvila rašėme kursinius darbus Lietuvos TSR Mokslų akademijos Fizikos instituto Atomo branduolio teorijos skyriuje. Skyriaus vadovas – a.a. Lietuvos Mokslų akademijos narys – korespondentas Vladislovas Eimutis Vanagas (netikėtai mirė 1990 m. viešėdamas JAV), vienas akademiko Adolfo Jucio mokinių. 1977 m. Vilniuje vyko Visasąjunginė atomo branduolio teorijos konferencija. V. E. Vanago pavaduotojas Gintautas Pranciškus Kamuntavičius vieną dieną pasisodino mus penkis ir paaiškino, kad jis susitarė su Jungtinio branduolinių tyrimų instituto (JBTI – tarptautinis socialistinių šalių branduolinių tyrimų centras, analogiškas Vakarų Europos šalių centrui CERN) Teorinės fizikos laboratorijos (TFL) direktoriaus pavaduotoju Vadimu Georgijevičiumi Solovjovu, kad priims Dubnoje vieną VVU studentą, kuris nuo ketvirto kurso vidurio galės tęsti studijas MVU. Mat Dubnoje yra MVU Mokslinis branduolinių tyrimų institutas, kuriame nuo ketvirto kurso vidurio studijas tęsia MVU Fizikos fakulteto kelių katedrų studentai. Dubnoje jie turi galimybę darbuotis ir JBTI.
Dubnos miestas pastatytas 1956 m. apie 130 km į šiaurę nuo Maskvos, Volgos upės vingyje tarp Dubnos upės, Ivankovskoje vandens saugyklos ir šią vandens saugyklą su Maskvos upe Maskvoje jungiančio Maskvos kanalo. Kanalą kasė ir vandens šliužus statė po antrojo pasaulinio karo – belaisviai vokiečiai. Prie kanalo ištakų – buvo milžiniški Lenino ir Stalino paminklai, pastarasis mano lankymosi Dubnoje metais jau buvo nukeltas nuo postamento. Į šį miestą, iš visų pusių apsuptą vandens, patenkama tiltais iš Maskvos ir Tverės (tuo metu – Kalinino) miesto.
G. P. Kamuntavičius šią galimybę studijuoti MVU Dubnoje pasiūlė mums, nes mes rašėme kursinius darbus Fizikos instituto Atomo branduolio teorijos skyriuje. Pirmasis siūlymo sulaukė vilnietis Vytas Svičiulis. Atsisakė – po kelių mėnesių turėjo įvykti jo vestuvės. Antrasis vilnietis Kęstas Senuta, Vyto Svičiulio klasiokas, atsisakė, nes ir jo vestuvės jau buvo numatytos kiek vėliau. Iš tolimesnių Lietuvos vietų studijuoti į Vilnių atvykę Juozas Bučinskas ir Juozas Šulskus (pirmąjį grupėje vadinome Juozas mažasis, antrąjį – Juozas didysis, t.y. pagal ūgį) – taip pat atsisakė. Likau vienas – šiaulietis Zigmas Vaišvila, kurio kursinio darbo vadovu buvo būtent G. P. Kamuntavičius. Nepatogu buvo atsisakyti savo kursinio darbo vadovo netikėto pasiūlymo.
Nuėjau pas universiteto rektorių Joną Kubilių, šis nusiuntė pas garsųjį kontarversišką prorektorių Bronių Sudavičių. Paaiškinau, kad du žinomi vyrai susitarė, kad Dubnoje į Maskvos universitetą priims vieną studentą iš Vilniaus. Pasiūlyta man, tik reikia mane atleisti iš VVU studentų. Pakraipė galvą prorektorius, bet patikėjo, nors jokio tai patvirtinančio dokumento neturėjau, buvo tik perduotas žodinis susitarimas. Ir nusiuntė Br. Sudavičius mane į universiteto karinę katedrą – buvo likęs pusmetis mūsų karinio parengimo studijų. Be karinės katedros pritarimo – niekaip. Karinės katedros viršininkas pulkininkas Vytautas Repšys pasimetė ir atsisakė spręsti šį klausimą, nusiuntė mane pas jo pavaduotoją papulkininkį Kuznecovą. Aiškinomės kelias savaites. Sužinojau, kad MVU Fizikos fakulteto studentai mokosi kitos karinės specialybės – radiolokatorių valdymo. VVU fizikus mokė kitos karinės specialybės – tolimojo ryšio. Galop įtikinau Kuznecovą. Jam pasirašius, pasirašė ir V. Repšys, ir Br. Sudavičius, ir rektorius J. Kubilius. VVU rektoriaus įsakymas skelbė, kad aš, baigęs Fizikos fakultete tris su puse kurso studijų – jau nebe VVU studentas.
Po Naujųjų metų (prasidėjus 1978 metams) Šiauliuose atsisveikinau su tėvukais ir išvykau į Vilnių. Iš Vilniaus su fiziku Eugenijumi Rudinsku, su kuriuo gyvenome viename kambaryje, išvykome autobusu į Molėtus. Molėtų rajone mūsų jau laukė grupiokai, išsinuomavę pirtelę mano išleistuvėms. Kažkur pamiškėje tarp Molėtų ir Ignalinos, plento dešinėje pusėje. Molėtuose mus užklupo tokia pūga, kad autobusai į Ignaliną nebevažiavo. Susistabdėme kolūkio sunkvežimį, įlipome į nedengtą kėbulą ir pajudėjome. Pustė taip, kad nieko nematėme. Pagal grupiokės Vitalijos Urbonavičiūtės, užsakiusios pirtelę, paaiškinimą, spėjau, kad žinau tą vietą – prieš keletą metų su mano a.a. tėvuku, taip pat Zigmu, dar tik pradėjusiu vairuoti, labai vingiuotame kelio zigzage šiame kelyje sėkmingai buvome išslydę į griovį.
Temo. Sunkvežimiui pradėjus sukinėtis zigzagu, spėjau, kad tai ir yra ši vieta. Pabeldžiau į kabiną, ir mus draugiški kolūkiečiai išleido į sniego pasaką – nežinią. Pasukome nuo kelio per lauką link miško. Ėjome su Eugenijumi, nieko nematydami. Po kelių kilometrų aklo ėjimo pataikėme tiesiai į pirtelę! Mūsiškiai, jau apšilę, keikė mus ir emocijas liejo ant man skirtos dovanos – iškaldintos priklaupusios mergaitės, rankose laikančios paukštį, antrojoje pusėje buvusio karotono rašė man palinkėjimus: „Zigmai, rupūže, mes geriam į tavo sveikatą, o tavęs nėra….“.
Po kelių dienų Vilniuje atsisveikinau su Regina, istorijos fakulteto studente bibliotekininke (tuo metu dar nebuvome susituokę), ir išvažiavau traukiniu į Maskvą. Maskvoje G. P. Kamuntavičiaus paaiškintu maršrutu troleibusu nuvažiavau iš Baltarusijos geležinkelio stoties į Savelovo geležinkelio stotį, šioje įsėdau į „električką“ ir po 2-3 val. buvau Dubnoje.
Miestas neuždaras. Suradau MVU Mokslinių branduolinių tyrimų institutą, užėjau į Mokymo dalį ir pradėjau bendrauti su šios dalies vedėja. Ji ir taria: „O kodėl manote, kad Maskvos universitetas turi jus priimti?“ Net atsilošiau iš netikėtumo: „Betgi V. G. Solovjovas patvirtino, kad bus taip! Jis pakvietė!“. Mokymo dalies vedėja, maloniai šypsodamasi, paklausė, ar aš nežinau, kaip stojama į Maskvos universitetą, ir, pamačiusi mano nustebimą dėl tokio pokalbio posūkio, paaiškino – rudenį išlaikai stojamuosius egzaminus ir tampi MVU pirmakursiu. Aš sakau, kad jau esu ketvirto kurso studentas, ji sako, kad tai nesvarbu. Ir ji teisi. Dar klausiu: „O kaip iš kitų respublikų atvykę studentai pas jus studijuoja?“ Maloni pašnekovė atsako, kad nežino. Žino tik tiek, kad jie yra savo universitetų studentai, o Dubnoje jie lanko MVU paskaitas, laiko įskaitas, egzaminus, Jungtinio branduolinių tyrimų instituto moksliniai darbuotojai būna jų darbų moksliniais vadovais. Bandau dar aiškinti, kad aš jau nebesu Vilniaus universiteto studentas. Su ta pačia malonia šypsena man paaiškinama, kad tai – jau mano problema. Beliko paklausti, ar galėčiau kur nors pernakvoti, nes jau temo. Leido pernakvoti jų studentų bendrabutyje.
Kitą dieną „električka“ jau vežiavau atgal į Savelovo geležinkelio stotį Maskvoje, troleibusu – į Baltarusijos geležinkelio stotį. Dar kitą rytą Vilniuje bučiavau apstulbusią Reginą ir vėl pėdinau pas prorektorių Br. Sudavičių. Pasiprašiau atgal į VVU studentus. Priėmė. Vis tik mokiausi gerai.
Vėl tapęs savo Alma Mater studentu, dar kartą ėjau pas prorektorių Br. Sudavičių ir, pasisėmęs dubnietiškos patirties, jau pats prorektoriui aiškinau, kad turiu likti VVU studentu, bet reikia važiuoti į Dubną, kur specialybės mokysiuosi Maskvos valstybinio universiteto institute ir dvejose šio universiteto katedrose, kur rašys man specialybės mokslų pažymius, kad taip reikia, nes tokio specialisto nori Lietuvos MA Fizikos instituto Atomo branduolio teorijos skyrius.
Br. Sudavičius ir vėl mane siunčia į karinę katedrą. Šios viršininkas pulkininkas V. Repšys, nežinodamas, ką daryti, vėl siunčia mane pas jo pavaduotoją papulkininkį Kuznecovą. Vėl kelios savaitės derybų. Kompromisas buvo rastas – Vilniuje laikysiu valstybinius marksizmo-leninizmo ir karinio parengimo egzaminus, Dubnoje – specialybės įskaitas ir egzaminus, egzaminų pažymiai ir įrašai dėl įskaitų išlaikymo bus rašomi į VVU studijų knygelę. Pasižadėjau po ketvirto kurso atvykti į VVU mūsų specialybės karinę stovyklą Zakimuižės miške prie Rygos ir ten laikyti karinio parengimo valstybinį egzaminą. VVU mane atleido nuo pedagoginės praktikos, nors mano raudoname diplome įrašyta: fizikas – dėstytojas. Papulkininkis Kuznecovas davė man visą rinkinį karinės specialybės literatūros ir ryšio sistemų taip vadinamų blok-schemų. Pasižadėjau mokytis karinių mokslų savarankiškai.
1988 m. vasarą linksma karinė stovykla Zakimuižės miške prie Rygos po ketvirtojo kurso vos nesibaigė man labai liūdnai. Vieną sekmadienį inspektuoti stovyklos atvykęs generolas pamanė, kad tai aš, tą laisvą dieną stovykloje žaisdamas tinklinį pasiunčiau šį generolą toliau. Teko prisipažinti, nes mačiau, kad generolas, pareikalavęs prisipažinti, žiūrėjo tik į mane. Karinės katedros mokslų nebaigimas reiškė ir universiteto studijų nebaigimą. Padidinta mano kontrolė valstybinio egzamino metu suveikė priešingai – egzaminą priiminėję karininkai vienas po kito prieidinėjo prie manęs ir klausdavo, ar viską suprantu, aiškino, kaip ir ką raštu atsakyti į egzamino klausimus.
Taip atsidūriau Dubnoje. Ar šiais laikais įmanomas toks nuotykis be jokių dokumentų?
Pusantrų metų studijavau MVU Mokslinių branduolinių tyrimų institute Dubnoje, studijų diplominio darbo vadovu V. G. Solovjovas paskyrė JBTI Teorinės fizikos laboratorijos Atomo branduolio teorijos antrojo skyriaus vadovą mokslų daktarą (dabar vadiname habilituotu daktaru) Igorį Nikolajevičių Michailovą. Naudojausi ir JBTI skaičiavimo centro paslaugomis.
I. N. Michailovas buvo gimęs Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas) inteligentų šeimoje. Beje, nepartinis. Bendraudamas su jo šeima, susipažinau ir su rusų poezijos klasikų kūryba. Mieste vykdavo ir tai, ko Lietuvoje neįmanoma buvo tikėtis – Vladimiro Vysockio koncertai, JBTI Mokslininkų kultūros rūmuose žiūrėjau Andrejaus Tarkovskio filmą „Stalkeris“… Visa tai formavo gerokai laisvesnio gyvenimo, nei Lietuvoje, pavyzdį, supratimą, akiratį. Jau pažįstamame studentų bendrabutyje gyvenau viename kambaryje su uzbeku Achmedu Akbarovu, išmokau iš jo ne tik gaminti uzbekišką plovą, bet ir gerti žalią arbatą, suprasti, kas tai yra arbatos gėrimas. Nenuobodus ir įvairiapusiškai pažintinis buvo ir bendravimas su Maskvos universiteto studentais.
Dubnoje pragyvenau ne tik šiuos pusantrų studentiškų metų, bet ir dar dvejus metus dirbau stažuotoju JBTI Teorinės fizikos laboratorijoje. Tai įvyko jau po mano paskyrimo dirbti Lietuvos TSR MA Fizikos instituto Atomo branduolio teorijos skyriuje. Šis skyrius 1979 m. spalyje išsiuntė mane komandiruotėn į JBTI dviejų metų stažuotei.
Tai jau buvo po Reginos ir mano vedybų, įvykusių 1979 m. birželio 23 d. Šiauliuose, ir Vilniaus valstybinio universiteto studijų baigimo. Didžioji dalis įrašų mano studijų knygutėje yra lietuvių kalba, tačiau dalis – rusų kalba, kaip Maskvos valstybinio universiteto studentų.
1980 m. vasarą man paskyrė 11 kv.m kambarėlį N. Chruščiovo laikų JBTI šeimyniniame bendrabutyje. Regina su mūsų pirmagime Jūrate, gimusia balandyje, atvyko į Dubną. Buvo šaunu – gyvenome šeima drauge!
1981 m. spalyje baigėsi mano stažuotė, ir V. G. Solovjovas pasiūlė man dar vienerius metus padirbėti JBTI Teorinės fizikos laboratorijoje jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. Kad pabaigti pradėtą mokslinį darbą ir apginti fizikos – matematikos mokslų kandidato disertaciją. Nusiuntė mane pokalbiui pas JBTI administraciją. Institutui ir Teorinės fizikos laboratorijai tuo metu vadovavo akademikas Nikolajus Nikolajevičius Bogoliubovas. Jau garbaus amžiaus, o ir suprantama, neužsiiminėjantis darbuotojų priėmimu į darbą. Tad mane pokalbiui priėmė instituto direktoriaus pavaduotojas administraciniams klausimams. Manau, kad saugumietis. Kabinete prieš jo darbo stalą kalbėjomės apie daug ką – valandą kitą, bet ne apie būsimą mano darbą. Pokalbis baigėsi niekuo. Grįžau į laboratoriją. I. N. Michailovas nusivedė mane pas V. G. Solovjovą, šis paklausė, kaip pavyko pokalbis? Atsakiau, kad niekaip nesibaigė, ir papasakojau, kas vyko. Po kelių dienų V. G. Solovjovas mane vėl pasiuntė pas tą patį instituto direktoriaus pavaduotoją administraciniams klausimams.
Vėl kalbėjausi su šiuo, deja, nepamenu pavardės, viršininku visą valandą ir vėl ne apie mano būsimą darbą. Tuomet be užuolankų jo paklausiau, ar aš priimamas į darbą ar ne? Paaiškinau jam, kad mano stažuotė baigėsi, atlyginimo nebegaunu, žmona nedirba, gyventi mūsų trijų narių šeima nebeturi iš ko. Beje, Regina jau buvo susiradusi darbą instituto bibliotekoje ir tik laukė, kuo baigsis pokalbiai dėl mano darbo pratęsimo. Todėl šio viršininko paprašiau pasakyti, ar esu priimamas į jaunesniojo mokslinio bendradarbio etatą ar ne? Jei ne, tai paaiškinau, kad grįžtu į Vilnių dirbti Fizikos institute, nes atlyginimo jau nebegavau.
JBTI direktoriaus pavaduotojas pažiūrėjo į mane ir paklausė, ar aš pasirašiau laišką? „Kokį laišką?“ – paklausiau. Pauzė. Kiek pagalvojęs, jis pakilnojo popieriaus lapą, padėtą ant jo darbo stalo, ir parodė jį man. Tai buvo šeimyniniame bendrabutyje gyvenusiųjų mūsų kolegų, tokių pačių jaunų mokslinių darbuotojų (patys šilčiausi ir nuoširdžiausi atsiminimai apie jų draugiškumą, betarpiškumą, pasiruošimą bet kada padėti, dalintis viskuo, kuo tik gali), ir mano su Regina laiškas kandidatui į TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatus, kuris bolotiravosi Maskvos srityje – TSKP CK partinės kontrolės komisijos pirmininkui Arvydui Pelšei. Latviui, beje. Kolegos iš bendrabučio buvo užsukę ir į mūsų kambariuką (jame buvo tik vandens kriauklė, bendrabutyje buvo po vieną bendrą virtuvę aukšte, vienas bendras dušas rūsyje dviejų aukštų bendrabutyje, o viena bendra skalbykla dviems tokiems šeimyniniams bendrabučiams buvo kitame bendrabutyje kitoje gatvės pusėje), ir mudu su Regina be jokių dvejonių ramiai pasirašėme šį laišką – jų pasiūlytus priesakus šiam kandidatui. Jei jis bus išrinktas (matote, kokios formuluotės buvo Dubnoje gyvenenčiųjų vieninteliam iš vieno ir dar tokiam kandidatui į deputatus – jei jis bus išrinktas!), kad įpareigotų JBTI instituto vadovybę suremontuoti šį šeimyninį bendrabutį dėl akivaizdžiai antisanitarinių gyvenimo jame sąlygų.
Pasirašėme su Regina šį laišką ir jau buvome pamiršę jį. Šiam JBTI direktoriui pavaduotojui patvirtinau, kad pasirašiau šį laišką A. Pelšei, ir paklausiau, nuoširdžiai nustebęs: „Tai kas, kad pasirašiau? Gi tikrai gyvename akivaizdžiai antisanitarinėmis sąlygomis“. Viršininkas pažiūrėjo į mane, patylėjo ir tarė šypsodamasis: „Žinosi, kaip pasirašinėti tokius laiškus!“ Žodžiu, esu laisvas! Taip su Regina ir Jūrate baigėme tikrai įdomų gyvenimą Dubnoje ir grįžome Lietuvon. Tęsiau darbą Lietuvos TSR Mokslų akademijos Fizikos institute.
Po šio sutrikdymo savo mokslinį darbą, pradėtą su I. N. Michailovu, baigiau 1984 m., Dubnoje JBTI Teorinės fizikos laboratorijos Mokslinėje taryboje apsigynęs fizikos – matematikos mokslų kandidato (dabar sakoma – mokslų daktaro) disertaciją „Greitai besisukančių banduolių forma ir sukinys“. Specialybė – atomo branduolio terija ir elementariųjų dalelių fizika. Oponuojanti organizacija – Kijevo teorinės fizikos institutas Ukrainoje.
Šis mano pasakojimas – atsakymas pasakoriams, kurie anonimiškai kaskart vis paaiškina, kad taip vadinamas KGB tariamai mane įtaisė studijuoti ir dirbti Dubnoje. Labai neprofesionaliai įtaisinėjo, ar ne? Manau, kad KGB profesionalumą patvirtina kitas ryškus mūsų gyvenimo pavyzdys – Rusijos Federacijos (manau, kad ir TSRS) valstybės paslapties Dalios Grybauskaitės primetimas mums ir jos tapimas net Lietuvos Prezidente.
Besidomintieji mano biografija gali susitikti su mano bendramoksliais Vilniaus universitete Juozu Bučinsku, Kęstu Senuta, Vytu Svičiuliu, Juozu Šulskumi, mano buvusiais bendradarbiais Fizikos instituto Atomo branduolio teorijos skyriuje Antanu Bernotu, Romu Kalinausku, Aurelijumi Katkevičiumi, Sauliumi Norvaišu, Vytu Svičiuliu, Medardu Taurinsku. Jie – gyvi, susitikite su jais ir klausinėkite. Mano kursinio darbo vadovas Gintautas Pranciškus Kamuntavičius, beje, daktarinę (dabar – habilituoto daktaro) disertaciją 1989 m. jis apsigynė taip pat JBTI TFL Mokslinėje Taryboje, dirba VDU (Fizikos fakulteto, vėliau – Gamtos mokslų fakulteto dekanas). Klauskite jų, vykdykite žurnalistinius tyrimus. Jie visi – nuoširdūs žmonės, papasakos jums viską atvirai. Vienam jų Sąjūdžio laikais kritišku momentu po reakcingo TSKP CK plenumo, įvykusio 1989 m. po Baltijos kelio, patikėjau saugoti mūsų, Sąjūdžio vadovybės, pasirašytą kreipimąsi į mūsų žmones, jei Sąjūdis būtų buvęs užspaustas jėga.
Štai nors toks žiupsnelis Sąjūdžio ir ikisąjūdinio laikotarpio istorijos Birželio 3-iosios proga.
Ir šiuo metu Jungtinis branduolinių tyrimų institutas Dubnoje yra vienas pagrindinių pasaulinių branduolinių tyrimų tarptautinių centrų. Jo dalyviai yra Armėnija, Azerbaidžianas, Baltarusija, Bulgarija, Čekija, Gruzija (Sakvartelas), Kazachstanas, Korėjos LDR, Kuba, Lenkija, Moldova, Mongolija, Rumunija, Rusija, Slovakija, Ukraina, Uzbekistanas, Vietnamas. Dvišalių sutarčių su JBTI pagrindu dirba Egiptas, Italija, Pietų Afrikos Respublika, Serbija, Vengrija, Vokietija.
Dubnoje įgytos žinios man leido įsigilinti ir į viešai tuo metu draustas aptarinėti temas – Černobylio AE avarijos pasėkmes, Ignalinos AE darbą, nors šioje srityje nesispecializavau. Todėl 1988 m. pirmojo Lietuvoje „Žemynos“ klubo diskusijoje šiais klausimais Lietuvos TSR Mokslų akademijos salėje teko vienam viešai diskutuoti dėl šių klausimų su Ignalinos AE ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos atstovais (neįsivaizduojamas įvykis šiais taip vadinamos demokratijos laikais – į viešą diskusiją atėjo mūsų pakviesti valdžios atstovai!). Gimstant Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, „Komjaunimo tiesos“ (dabar – „Lietuvos ryto“) dienraštis apsisprendė spaudinti trijų dalių mano straipsnį apie Černobylio AE avarijos pasėkmes Lietuvoje ir Ignalinos AE problemas.