Zigmas Vaišvila. Mes eiliniai

 2020 m. vasario 9 d. Delfi.lt paskelbė straipsnį „Leningrado bėda yra ta, kad blokados nebuvo“ (https://www.delfi.lt/news/daily/world/rusu-istorikas-markas-soloninas-leningrado-beda-yra-ta-kad-blokados-nebuvo.d?id=83472145). Su įdomumu perskačiau šį informatyvų interviu su Rusijos istoriku Marku Soloninu apie II-ąjį pasaulinį karą, Leningrado blokadą, hitlerinės Vokietijos karinius veiksmus prieš Tarybų Sąjungą, TSRS vadovybės veiksmus po to, kai Vokietija užpuolė Tarybų Sąjungą ir vėlesnius veiksmus matant, kad Leningradą gali pavykti apginti.Šiurpi realybė, parodanti, kad kare eilinis žmogus yra niekas – ir vienam, ir kitam tarpusavyje kariavusiems totalitariniams režimams.

Tačiau klausimas yra, kodėl pasirinktas klaidinantis ir vienpusiškas straipsnio pavadinimas? Kodėl straipsnio pavadinimas yra kategoriškas, nors tikrovė buvo ta, kad kaip ir visoje TSRS teritorijoje besitraukiančiai Raudonajai armijai buvo įsakyta nepalikti Vokietijos kariuomenei maisto, įrengimų ir visa kita. Už karo meto įsakymo nevykdymą grėsė mirtis.

Istorikas M. Soloninas ir patvirtino šio J. Stalino įsakymo nerealumą, žiaurumą, jo nuomonės pasikeitimą po to, kai pavyko sustabdyti hitlerinės armijos puolimą prie Maskvos. 

Šiuo atveju, deja, matau sąmoningą ar jau nesąmoningą, t.y. vykdomą iš inercijos, siekį mus, Lietuvos visuomenę, suskaldyti ir supriešinti. Kad ne diskutuotume, o beatodairiškai pultume vienas kitą, su argumentais ar be jų. Tam ir vėl pasirinkta Tarybų Sąjungos (pasąmonės lygmenyje, suprask, Rusijos) tema.

Tai – žaidimas su ugnimi, nesuvokiant, ką tai reiškia. Kitą mėnesį prasidės jau dešimti karo Sirijoje metai. Irake karas vyksta dar ilgiau. Afganistane karas tęsiasi antra tiek. Apie Jugoslavijos, t.y. pačios Europos vidurio, bombardavimus be jokių Jungtinių Tautų Organizacijos sankcijų tylime.

Ko siekiame, ponai ir ponios, nemąstantys apie pasekmes? 

Pabandykime sustoti ir nusiraminti. Kviečiu paskaityti taip pat mūsų supriešinimui ir suskaldymui naudojamos didžios mūsų poetės Salomėjos Nėries antrojo pasaulio karo metų eiles – 1944 m. jos parašytą eilėraštį „MES EILINIAI“ apie kruvinus mūšius prie Stalingrado 1943 metais. Iš poetės eilėraščių rinkinio „Prie didelio kelio“:

MES EILINIAI
Po padange nuo dūmų baisia
Gęsta akys… Kaip žvaigždės gūdžiai.
Lyg stiklai – šaltose akyse
Krūpsi krūpsi gaisrų atspindžiai.

Guldėm galvas po tankais sunkiais,
Žemę patręšėm gyvu krauju…
Jie ateis, mus negyvus pakeis.
Mes nebūsim nė vienas tarp jų.

Jie ateina gyvent ir mylėt…
O ir saulė gyviem tešviesi.
Ir ant kapo dygi dilgėlė
Laimingesnė – kaip mes čia visi.

Vėl ramu. Ir ugnelė jauki
Įsikūrė apleistuos namuos.
Šaižūs žvirgždai mums graužia akis,
Bąla kaulai šaltuos pūdymuos.

Mes klampojam per liūnus, raistus,
Vos bepavelkam kojas menkas.. .
Lydi lydi mus mėnuo skaistus, –
Mėnesienoje šildom rankas. 

Pūsta milas ant mūs nugaros.
Mes kalenam plikais dantimis.
Nėr pastogės, žeminės geros…
Kas dalintųsi ja su mumis?

Mes eiliniai – nežymūs kare.
Mes be lankų. be kojų, akių. .
Jūs gal bijot išeit vakare
Susitikti šešėlių klaikių?

Taip, eilinis kare nežymus.
Mūs vardų dainose neminės.
Bet mūs daug… Ir išeiti prieš mus
Nepakaktų naujos giminės.

Mūs eilinių dalis paprasta:
Ne po vieną – mes kritom pulkais.
Aukštus tiltus per upių brastas
Mes nugrindome kūnais pilkais.

Jie nelaidoti guli tyliai.
O dejuoja naktis vien klaiki.
Artimieji… jau renkas krankliai,
Rengias lesti negyvas akis. 

1944.
Kad geriau suvoktume ne tik šį eilėraštį ir kodėl S. Nėris jį parašė, o gal ir jos likimo tragediją, bet, visų pirma, karo siaubą ir eilinių žmonių likimą karo metu, kviečiu skaitytoją ramiai ir sąžiningai perskaityti straipsnį „Leningrado bėda yra ta, kad blokados nebuvo“ ir po to pažiūrėti įtaigų videoįrašą, kuriame a.a. aktorius Laimonas Noreika skaito Salomėjos Nėries eilėraštį „Mes eiliniai“ ir kuriame matome Stalingrado mūšio nuotraukas iš Raudonosios armijos Lietuviškosios 16-osios divizijos archyvų. Skamba ir kompozitoriaus Dmitrijaus Šostakovičiaus „Leningrado simfonijos“ fragmentai. Audio įrašas – iš 1986 m. išleistos plokštelės, saugomos Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje.

Noriu atkreipti gerbiamų skaitytojų dėmesį į tai, kad labiau mums žinomas S. Nėries eilėraštis „Lauk manęs“ taip pat yra iš karo metų jos eilėraščių rinkinio „Prie didelio kelio“:

LAUK MANĘS

Nemune ledai išplauks,
Obelys pabals. –
Parymok, manęs palauk
Prie baltos obels.
Parugėm gelsvom basa
Vasara prabėgs.
Mėnesienoje rasa
Ašara žibės.

Bus ruduo. Atjos šiaurys.
Obelys pagels.
Lauk manęs pavakary
Vėtroj prie obels.

Šaltis išrašys languos
Tulpes, ramunes.
Negyvuos žiemos speiguos
Tujen lauk manęs.

Jei dar myli, jei brangus,
Jei manim tiki, –
Drėgnas apkasas man bus
Tėviškė jauki.

Ir tu būsi taip arti, –
Jausiu prie šalies…
Ir aplenks mane mirtis,
Ir kulka nelies.

Tu žiedelio nenumauk,
Nenukirpk kasų!
Ilgai laukus, dar palauk, –
Grįšiu, iš tiesų.

Vėliavas nuleistas neš, –
Žuvusį minės.
Netikėki. Grįšiu aš.
Grįšiu.. Lauk manęs.

Akmenys paplentėm kauks.
Sužaliuos lazda.
Lauk manęs, kai nebelauks
Niekas niekada…

1942.