Žvilgsnis į 2017-uosius: Rasa Čepaitienė. Metų atodangos

Dalydamiesi istorikės, Vilniaus forumo iniciatyvinės grupės narės dr. Rasos Čepaitienės praėjusių metų apžvalga primename ir anksčiau skelbtas Daliaus Stanciko, Liudviko Jakimavičiaus, Andriaus Švarplio bei Vytauto Rubavičiaus įžvalgas „Šimtmetį pasitinkant – Tiesos.lt žvilgsnis į 2017-uosius“ 

Istorikui sunkoka kalbėti apie tokį artimą laiką kaip ką tik pasibaigę metai. Ne tas formatas. Mums geriau leisk pasamprotaut apie dešimtmečius, dar geriau – šimtmečius. Ką jau kalbėt apie tūkstantmečiais žongliruojančius archeologus. Neveltui Agata Kristi mėgo juokauti, kaip jai esą pasisekė, kad tapo archeologo žmona, – kuo labiau sensta, tuo jam darosi įdomesnė…Ir vis dėlto išdrįsau priimti Gerbiamos Redakcijos prašymą pasidalinti įžvalgomis, kurias įkvėpė ką tik praėję 2017-ieji. Ne tik dėl to, kad šiandieninėje Vakarų istoriografijoje jau esama mums vis dar kiek neįprastų bandymų parašyti vadinamąją dabarties, betarpiškąją istoriją (immediate history, histoire instantanée). Nors teisybės dėlei tenka pastebėti, kad šis užsiėmimas turi labai seną tradiciją. Prisiminkime, kad pats „istorijos tėvu“ tituluojamas Herodotas, kuriam labiau nei miglota praeitis rūpėjo jo gyvenamojo meto tikrovė, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, būtų pavadintas veikiau žurnalistu, nei griežtąja prasme istoriku. Juk ir istorikas yra ne tik į praeitį pasisukęs, ar net joje giliai įklimpęs tyrinėtojas, bet ir tas, kuris, prof. E. Gudavičiaus žodžiais tariant, „pats pakliūna į istorijas“, ar jos būtų linksmos, ar kiek liūdnesnės, net dramatiškos. Taipogi jis yra pilietis, mokesčių mokėtojas, kolega, šeimos narys, kitaip tariant, draugas, bičiulis, brolis, kurio egzistenciją vienaip ar kitaip, bet dažniausiai labai tiesiogiai veikia visų mūsų gyvenimams reikšmės ir įtakos turinti globalioji geopolitika, vietinė politika bei ekonomika, svarbūs ar likę mažiau pastebimi socialiniai pokyčiai ir t.t. Tad aptariant ir vertinant dabarties rūpesčius ir lūkesčius, vargus, nesėkmes ir kvailystes jį nuo kitų „paprastų žmonių“ skiria nebent didesnis optimizmo laipsnis. Taip, nenustebkite, būtent optimizmo. Juk tiems mūsuose paplitusiems niurzgoms, kurie amžinai skundžiasi, kad esą „gyvename baisiausią Lietuvos istorijos laikotarpį“, „stovime ant bedugnės krašto“, „viskas eina tik blogyn“, „prastesnių metų dar nebuvo“ istorikas su atlaidžia išminčiaus šypsenėle tik palinguotų galva: „buvo, mielieji, buvo“. Ir maras buvo, ir badas, ir daugkartiniai priešų antpuoliai, krašto teriojimai, valstybę nekart sužlugdžiusios vidaus suirutės, kurias sekė ilgametė svetimųjų okupacija ir priespauda. Ir kultūros nuosmukio, ir gyventojų moralinio pakrikimo laikotarpių būta, jau nekalbant apie didžiūnų parsidavimą priešui mainais už turtų ar privilegijų išsaugojimą. Ir visa tai vyko net ne vieną kartą… Tačiau būtina prisiminti ir tai, kad būta ir kitokių laikų, su viskuo, lyginant su tuo, kas anksčiau išvardinta, atrodančių kaip tikras stebuklas – ko verta vien XX amžiuje dusyk (!) atgauta nepriklausomybė… Taigi ten, kur kiti prieš akis matys tik nuolatinį kasdienybėje nugrimzdusios dabarties akimirkų mirguliavimą, istorikas žvelgs toliau ir giliau – į tą nepasiekiamąjį praeities horizontą, kurio, kaip žinia, nieks negali paliesti ir pačiupinėti, bet kuris yra visiškai realus ir daro apčiuopiamą ir reikšmingą įtaką mūsų šiandienos mintims, veiksmams, sprendimams ir pasirinkimams.

Tad nevykime Dievo medin, mielieji, laimingai ir sočiai sulaukę 2018-ųjų – moderniosios Lietuvos Šimtmečio metų. O veikiai sulauksiant ir tokios išskirtinės bei garbingos sukakties dienos išties verta kiek pasižvalgyti atgal ir ne tik įvertinti, kur gi mes atėjome, bet ir kuria linkme, tikėtina, toliau trauksime.

Drįsčiau teigti, kad 2017-ieji gali būti vadinami Atodangų metais.

Visokių atodangų – ne tik fizinių, kaip antai visiems matomos Gedimino kalno nuošliaužos, simboliškai įkūnijančios pačios mūsų valstybės socioekonominį ir ypač moralinį „pačiuožimą“, bet ir visokių kitokių, netikėtai atvėrusių tikruosius veidus tų, kurie daugelį metų slėpėsi po solidumo ir respektabilumo kaukėmis (o kaip jie bando slapstytis ir toliau, nuduodami, kad nieko neįvyko, savo įprastą melą, taikomus dvigubus standartus ir veidmainystę išmoningai, bet jau nebeįtikinančiai dangstydami mėginimais nukreipti dėmesį į kitus, ne mažiau prisidirbusius…). Praėjusiems metams itin tinka Evangelijos ištarmė: „Nėra nieko slapta, kas neturėtų būti atidengta, ir nieko paslėpta, kas neišeitų aikštėn“ (Mk 4, 21–25). Nors kai kurių dalykų šaknys ar pradžia brendo jau kurį laiką ir pirmuosius simptomus atskleidė kiek anksčiau, tačiau būtent 2017-uosius, tikėtina, galima laikyti savotišku lūžio tašku moraliniame šalies klimate. O su lūžiais, kaip žinia, belieka važiuot į traumatologinį…

Jeigu istorijoje esama simbolizmo, tai štai jis – 500-asis Reformacijos jubiliejus ir 100-osios Vasario revoliucijos ir bolševikų įvykdyto Spalio perversmo sukaktys gali būti perskaityti kaip ženklai, bylojantys, kas atsitinka visuomenėms, kuriose žūtbūt stengiamasi išlaikyti tik elitams palankią status quo, kuriose pernelyg ilgai nereaguojama į gilėjančią institucinę, socialinę ir moralinę krizę, ignoruojant vis didėjantį atotrūkį tarp sustabarėjusius senosios tvarkos ir gyvenamojo meto iššūkių, tarp tradicijos inercijos ir pribrendusių pokyčių poreikio. Tačiau gyvendama 28-uosius dabartinės Nepriklausomybės metus, Lietuva, užuot pasidžiaugusi savąja jaunyste ir polėkiu, man kaip sovietmečio tyrinėtojai, deja, vis labiau primena „brandžiojo socializmo“ laikus – L. Brežnevo epochą, kai įtikinamumo galios nebetekusiais ideologiniais burtažodžiais buvo toliau bandoma įpūsti gyvybės nebeveiksnei gerontokratijos pagraužtai sistemai, kai visi vaizdavo, kad viskas gerai, iš inercijos imituodami tikėjimą šviesia komunizmo ateitimi, tuo tarpu, kai vis labiau matomas režimo neįgalumas atliepti socioekonominius iššūkius lėtai, bet užtikrintai ją stūmė žlugimo link. Sistemai, kurioje politika kaip viešųjų reikalų tvarkymo menas buvo išvyta į užkaborius, į privačią sferą – chruščiovkių virtuves, tuo tarpu viešumoje vyravo jos antipodas – privačių grupinių ar asmeninių interesų tenkinimas visuomenės reikmių sąskaita. Argi dabar nėra panašiai, tik „virtuvinę rezistenciją“ ir savilaidą pakeitus alternatyviajai žiniasklaidai ir vis didesnę galią įgaunantiems socialiniams tinklams, nors pastaruoju metu ir jiems jau bandoma mauti apynasrį pradėjus kitaminčių pjudymo ir skundimo kampanijas?

Kaži kodėl, galvočiau, šiandieninė valstybės padėtis vis labiau primena tą bedvasį sustabarėjusį sukriošėlį, neturinti jokio kilnesnio tikslo ar siekių, nepajėgų pakelti vis didėjančio bėdų ir problemų kalno, kuriam iš tiesų terūpi būti paliktam ramybėje tvarkytis savo pilvo bei gero įvaizdžio reikalus, tačiau priverstą nenorom viešai demonstruoti energingumą ir veržlumą atseit eilinį syk reformuojant reformas… O gal tai visai ne Lietuva, o tik jos vardu įpratę kalbėti ir su ja tapatintis po 1990 m. sukurtosios politinės sistemos senbuviai, kurių tarpe nemažai buvusiųjų sovietinės nomenklatūros atstovų ir jau gausiai priaugusių jų palikuonių? Jie pasiruošę iš valstybės raidos kritikų net perimti socialinio jautrumo retoriką ir postringauti apie atskirties mažinimo priemones, ar net pilstyti varguoliams labdaros sriubą, tuo pačiu per televiziją vis paragindami bėdžius sušelpti tokius pat skurstančius senelius ar sergančius vaikus. Tarsi pamiršę, kad socialinė politika yra tiesioginis jų darbas, o labdaringai ar savanoriškai veiklai niekas netrukdo skirti asmeninį laisvalaikį, pageidautina, be TV kamerų ir fotografų. Tačiau naiviai tebepasitikėdami viešųjų ryšių ir sukonstruotųjų reitingų galia jie kaip tik patys save nenorom demaskuoja, taip likdami be padorumo ir respektabilumo kaukių ir pasirodydami menki ir juokingi savo pasipūtimu bei tariamu reikšmingumu… Tačiau jų ramybei ir netrukdomam tarpimui pagaliau atėjo iššūkių, su kuriais jie nebuvo pratę ir nemoka dorotis. Metas, ganėtinai apgenėjęs ir pakirtęs šios politinės sistemos ramsčių – „didžiųjų kovotojų su korupcija“ liberalų ir „dirbančiųjų globėjų“ socialdemokratų turėtas galias bei kurtąjį viešąjį įvaizdį, kaip ir atskleidęs nors kažkiek ir atsinaujinusių „amžinųjų teisuolių“ konservatorių negebėjimą solidžiau valstybiškai mąstyti ir veikti. Tuo tarpu Seime beapsiprantančių „valstiečių“ nenuoseklūs bandymai imti mėžti tikromis Augijo arklidėmis paverstas įvairias valstybės valdymo sritis kol kas kuria itin prieštaringą „profesionalų vyriausybės“ veiklos vaizdą. Antai inicijuota eilinė švietimo „reforma“ sukėlė dar daugiau chaoso ir švietimo darbuotojų nepasitenkinimo bei netikėtai atidengė ne itin moralų pačių „reformatorių“ veidelį (prisiminkime rektoriaus P. Baršausko skandalą), jau nekalbant apie abejotinas jų kompetencijas ir gilesnį supratimą apie tai, ko kokių išties pokyčių būtina siekti švietime bei kultūroje. Antai Vilniaus universitetas 2017-uosius – Lietuvių kalbos kultūros metus – pažymėjo… „optimizuodamas“ lituanistikos studijų struktūrinius padalinius, taip išbraukdamas lietuvių kalbą bei literatūrą iš jų oficialių pavadinimų, ko nebūta net sovietmečiu… O į virš keturių šimtų susirūpinusių lituanistų ir piliečių paklausimą, kas gi čia vyksta, VU rektorius tesugebėjo atsimušti aptakiomis tuščiavidurėmis frazėmis. Gaila, kad žadėtų ir lauktų VU reformų kalnas tesugebėjo pagimdyti valstybinio sąmoningumo stokojančią pelę…

Taigi 2017-ieji kaip niekad ryškiai atidengė, kad kruopščiai viešųjų ryšių specialistų išpuoselėti „glianciniai“ aukštųjų politikų ir elitinių „visuomenės nuomonės formuotojų“ įvaizdžiai nublanksta prieš tikruosius politinius ir dvasinius lyderius iš praeities, kurių fiziniu ir simboliniu sugrįžimu buvo paženklinti šie metai ir kurių kilnumo bei garbės pavyzdžio taip reikėjo šiandieninei melu, veidmainyste, goduliu, išdavystėmis, klasta – visomis tomis dvasios menkystų puoselėjamomis vertibėmis – persmelktai viešajai erdvei. Kokiu kontrastu mūsų politinio ar intelektualinio maskarado kaukėms stojo asmenybės, kurių vardai ir darbai buvo atidengti 2017-aisiais! Vokietijos archyvai vienam tokiam garsiems profesoriams nežinomam kukliam „tipui“ iškalbinga Mažylio pavarde atvėrė 1918 m. Lietuvos tėvų-kūrėjų palikimą – tikras pirmosios Lietuvos Respublikos įkūrimo dokumentinių šaltinių brangenybes. Pasipurtęs Gedimino kalnas atidengė 1863 m. sukilėlių vadų kapavietes, tuo pačiu regimai priminęs, kad laisvės nebūna be kovos ir aukos, ir kad kartais tenka prisiimti asmeninę atsakomybę bei riziką už šalies likimą, užuot tuščiai „reiškus susirūpinimą“ ar kritikavus kitus. Negaliu nepaminėti ir šią vasarą mums visiems padovanotos itin gražios ir šviesios šventės – dar vieno tikro mūsų tautos dvasios didvyrio – sovietų kankinio vyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmės. Jo likimas parodė, kad galima išsaugoti žmogiškąjį orumą ir vidinę šviesą net baisiausiomis sąlygomis, stokojant visų tų materialiųjų gėrybių, su kuriomis dabarties karta sieja savo tikrąją laimę. Ir nors rudenį „tautinių mitų demaskuotoja“ R. Vanagaitė pabandė apšmeižti A. Ramanauską-Vanagą ir kitus laisvės kovotojus, tačiau jos viešos „abejonės“ demaskavo ne jų atminimą, o tik ją pačią bei jos ideologinio fronto bendražygius. Galiausiai jau žiemop kilę aršūs ginčai dėl Lukiškių aikštės būsimo vaizdo atskleidė ir išryškino takoskyrą tarp tų, kurie nori politiškai susipratusios Tautos pagrindu kuriamos Lietuvos, teisingos ir lygios visiems savo piliečiams, ir tų, kurie tokią Lietuvą laiko atmestina „nemodernia“ atgyvena, o laisvę supranta tik kaip be galo dauginamus niekam neatsakingo ir neįsipareigojančio vartojimo pasirinkimus.

Šie ir kiti nepaminėti pavyzdžiai liudija, kad 2017-ieji, kaip slenkstis į jubiliejinius Šimtmečio metus, gali būti pavadinti tikrais Sugrįžtančios Istorijos, praeities sudabartinimo metais, parodžiusiais, kad visuomenė anaiptol nėra abejinga iškilių praeities asmenybių puoselėtoms vertybėms ir nuveiktiems darbams. Priešingai, šiandien jie kaip niekad aktualūs ir sektini.

2017-aisiais metais, kaip ir anksčiau, Lietuvos neaplenkė ir Vakarų intelektualinių vėjų gūsiai, kaip, beje, ir jų krypties pokytis, ilgą laiką atkakliai „nepastebėtas“ ar neigtas mūsų viešosios nuomonės formuotojų. Antai mūsų „didžiosios“ žiniasklaidos praignoruotas Europos intelektualų Paryžiaus pareiškimas „Europa, kuria galime tikėti“ bene pirmąkart taip nuosekliai ir be užuolankų priminė, kas iš tiesų yra Europa, bei pasiūlė nusiimti rožinius liberalizmo ir multikultūralizmo akinius kalbant apie jos ateitį ir perspektyvas. Galima teigti, kad Vakaruose jau prasidėjo ir vis gilėja liberalmarkistinio ideologinio naratyvo, kaip vienintelio dabarties „tiesos monopolio“, įtrūkis. Tai rodytų kiek ankstesnis Brexit, D. Trumpo išrinkimas JAV prezidentu, pro „politkorektiškumo“ cenzūrą vis stipriau prasiveržiantys nepasitenkinimo balsai Vakarų Europoje ir pačioje Vokietijoje, pradedančiose „atsikąsti“ A. Merkel inicijuotos istorijoje nei girdėtos nei matytos ksenofilijos (meilės svetimam) – „besąlyginio svetingumo“ politikos ir t.t. Katalonijos bandymas atsiskirti nuo Ispanijos, pademonstravęs ES biurokratų taikomus dvigubus standartus šalims-narėms, ir pan. Visi šie įvykiai ir reiškiniai suteikė progą ir Lietuvoje vis drąsiau ir blaiviau pradėti kalbėti apie Europos Sąjungos dabartį bei ateitį bei apie galimus jos raidos scenarijus, nebesibaiminant ideologinių cenzorių apriorinio pasmerkimo dėl tariamo „euroskepticizmo“ ar „prorusiškumo“. Tačiau dėl mums būdingos inercijos, tikėtina, kad liberalioji linija gali dar kurį laiką likti dominuojanti ar netgi aštrėti, ką rodytų kad ir suintensyvėję valdžios užmojai kiek „pakoreguoti“ valstybinį lietuvių kalbos statusą, keisti lietuvišką raidyną ir t.t.

Kita vertus, džiugu, kad po ramiai praėjusių Zapad pratybų Lietuvoje ganėtinai aprimo ir keletą pastarųjų metų mūsų politinio isteblišmento intensyviai eskaluota „rusai puola“ tema, kartkartėmis įgaunanti isterijos ar net paranojos bruožų. Beje, oficialioji rusofobija (nepainioti su blaiviu atsargumu Rusijos režimo atžvilgiu!), įpratusi besikaupiančių milžiniškų šalies vidaus problemų sprendimo vilkinimą dangstyti užsienio grėsmėmis ir medžioti tariamus „Rusijos agentus“ bei „vatnikus“, mažai kuo skiriasi nuo tos pačios Rusijos politinio elito įpročio visur įžvelgti gausių vidaus ir išorės priešų kenkimą. Įdomu, kad tą pačią metodiką pritaikęs ir net žymių mūsų kultūros žmonių lojalumą Tėvynei Lietuvai tikrinti pasišovęs vienas iš vadinamųjų „visuomenės nuomonių lyderių“ A. Tapinas pagaliau buvo pastatytas į vietą. Visiems galutinai pakyrėjo jo įsijautimas į nesusitupėjusią visuomenę „ideologiškai teisingai“ auklėjančio ir moralizuojančio teisuolio vaidmenį, kaip ir jo praktikuojami skundimai bei viešas „ideologinių nusikaltėlių“ arba tiesiog kitaminčių, kuo nors tyčia ar netyčia „nusižengusių“ liberaliojo politkorektiškumo postulatams, plakimas bei pjudymas, ypač paaiškėjus, kad šis žurnalistas pats taiko dvigubus poelgių ir žodžių vertinimo standartus sau ir kitiems…

Apskritai šiuos metus galima būtų vadinti mūsų oficiozinės žiniasklaidos kruopščiai puoselėto „tiesos monopolio“ žlugimo laiku. Savo posto neteko lyginant su kitų Baltijos šalių „delfiais“ pernelyg rusofobijos burbulą išpūtusi Delfi.lt vyriausioji redaktorė. Nors dar nežinia, kuo baigsis neseniai kilusi Seimo valstiečių ir LRT „viršūnių“ kova, tačiau mokesčių mokėtojai, tikrieji LRT savininkai, gavo progą žvilgtelėti ir į iki tol jiems neprieinamus „nacionalinio“ transliuotojo komercinės veiklos užkulisius, dėl to ryškiai smuktelėjo jos lyderių ir svarbiausių viešosios nuomonės formuotojų – „visagalių bei visažinių“ žurnalistų – reputacija. Taigi tai geras metas alternatyviai, ypač internetinei, žiniasklaidai stiprinti savo pozicijas sąžiningo, nemanipuliatyvaus, patikimą informaciją teikiančio ir savą auditoriją gerbiančio kalbėjimo išsiilgusiems skaitytojams.

Iš esmės optimistiškai žvelgiant į naujuosius metus vis dėlto labiausiai neramina galimybė, kad regimai augantis visuomenės nepasitenkinimas augančiu skurdu, atskirtimi, įsisenėjusia sistemine betvarke, valdančiųjų nekompetencija ir korupcija, jei pasireikštų masiniais protestais, gali būti pradėtas slopinti represinėmis priemonėmis – tą įtarti leistų demonstratyviai pakelti represinių struktūrų darbuotojų atlyginimai, visiems likusiems dirbantiesiems „pakrapijus“ tik po kelis ar keliolika eurų ir apsiribojus kiekvienai naujai valdžiai jau tradiciniais tampančiais pažadais apie jų šviesesnę rytdieną… Vis dėlto šiame kontekste reikšminga, kad visuomenė ir dalis politikų neliko abejingi keistomis aplinkybėmis prasidėjusiam žinomo filosofo, poeto ir visuomenės kritiko Vytauto Rubavičiaus persekiojimui bei bauginimui, kas, tikėkimės, kiek prislopins tokių „akcijų“ rengėjų entuziazmą ateityje…

Ką rodytų šios 2017-ųjų metų atodangos? Visuomenė ir ypač inteligentija dar labiau įsitikino, kad nebegalima likti nuošalyje nuo valstybėje vykstančių procesų, patogiai, kaip iki šiol įpratus, slapstytis savo „vidinėje emigracijoje“ ar rinktis fizinę paliekant šią šalį likimo valiai. Kintantis moralinis ir ideologinis klimatas, iškėlęs tradicinių vertybių puoselėjimo poreikį prieš pastaraisiais dešimtmečiais visuotinai diegtą individualistinę-vartotojišką pasaulėžiūrą, ypač stiprėjanti patriotinių jėgų konsolidacija leidžia viltis, kad ateinančias metais gali būti daugiau solidarumo ir vienybės kuriant ir siekiant bendrų Lietuvos ateities tikslų, kas reikalauja ir daugiau pagarbos bei įsiklausymo į nuoširdžiai tiesos ieškančio kito mintį / kitamintį. Nes blogiausia, kas galėtų įvykti švenčiant Valstybės Šimtmetį, – tai pasitenkinti formaliu, tuščiaviduriu ir neį(si)pareigojančiu „vėliavėlių patriotizmu“, kuris giliau nepaliestų nei proto, nei širdies, priešingai, dar labiau nuviltų šia valstybe ir jos perspektyvomis.

Tad daugiau pasitikėjimo savimi ir vieni kitais, mielieji. Daugiau susitelkimo, optimizmo ir vilties. Šiais metais jų tikrai prireiks. Linkiu mums visiems tapti istorikais, ne tik rašančiais savo gyvenimo istorijas, tikiuosi, vertas vaikaičių atminimo, bet ir paliksiančiais savą pėdsaką ateities Istorijoje.