Ateina gelbėtojai ir vėl išnyksta, atėjo konservatoriai visiems laikams – išgelbėjo nuo komunistų, nors daugelis jų pačių buvo komunistai. Komunistai gelbėtojus pravardžiuodavo populistais, neišmanėliais, nepatyrusiais, o juos nuvertę gelbėtojai, užsidarę kabinetuose nuo žmonių, patys visus ėmė vadinti populistais, neišmanėliais ir nepatyrusiais. Ir gelbėjimas ėjosi kaip iš pypkės.
Ateina gelbėtojai ir vėl išnyksta, atėjo konservatoriai visiems laikams – išgelbėjo nuo komunistų, nors daugelis jų pačių buvo komunistai. Komunistai gelbėtojus pravardžiuodavo populistais, neišmanėliais, nepatyrusiais, o juos nuvertę gelbėtojai, užsidarę kabinetuose nuo žmonių, patys visus ėmė vadinti populistais, neišmanėliais ir nepatyrusiais. Ir gelbėjimas ėjosi kaip iš pypkės.
Pirmai pradžiai išgelbėjo Lietuvą nuo metalo laužo krūvos, kaip pavadino V.Landsbergis – „Mažeikių naftos“. Didžiausios šalies įmonės ir mokesčių mokėtojos, vienos stambiausių naftos perdirbimo gamyklų Europoje – kad tik ta surūdijusi lupena neatitektų prakeiktiems rusams! Išgelbėjo ją be konkurso, nors tada net viešųjų tualetų privatizavimui buvo konkursai.
Ir slapta sutartimi padovanojo su priemoka ofšorinei kompanijai su įstatiniu kapitalu, lygiu padėvėto opeliuko kainai, o tie per metus kitus gamyklą sausai išmelžė ir prakeiktiems rusams pelningai perpardavė, ką ir reikėjo įrodyti. Jei V.Putinui nebūtų panižę patupdyti valdžios užsimaniusį M.Chodorkovskį, ir šiandien Mažeikių kabinetuose rusai šnapsą gurkšnotų. Vien per pastaruosius 4 metus įmonė savininkams uždirbo 700 000 000 eurų pelno.
Rusija konservatoriams – aukso gysla, konservatoriai be rusų – konservatoriai be ateities. Surengę referendumą dėl okupacijos žalos atlyginimo dešimtmečiais nei pirštelio nuostoliams atgauti nepakrutina. Kai tik konservatoriai opozicijoj, pakyla baisus rėkimas, kad bloga valdžia į Rusiją dėl okupacijos žalos nesikreipia, o kai tik patys valdžion atsisėda – tyli kaip pelytės po šluota.
Naujausias konservatoriškas verslo planas – išgelbėjimas nuo Astravo AE, kurią projektavo ir pradėjo statyti konservatoriams esant valdžioje. Tada gelbėtojai norėjo įteigti, kad tai A.Lukašenkos blefas ir niekas atominės nestatys. A.Kubilius į Baltarusiją žvalgybon su svita net dviračiais buvo numynęs ir grįžęs pranašo balsu pareiškė, kad Astravo AE statybų nepastebėjo – kam įdomu, tyras A.Kubiliaus akis galit nesunkiai susirasti Google.
O juk jokios Astravo atominės nebūtų buvę, jei nebūtų buvusi uždaryta Ignalinos AE, kuri atitiko visus griežčiausius TATENA saugumo reikalavimus. Uždaryti ją buvo politinis sprendimas, priimtas G.Vagnoriaus ir R.Pakso konservatorių vyriausybių laikais. Kaip vėliau prasitarė G.Vagnorius – visiškai nebūtinas, „mes patys pasidavėm“.
Galinga elektros jungtis su Lenkija, per kurią galėjome uždirbti milijardus eksportuodami pigią Ignalinos AE elektrą į Vakarus, galėjo būti pastatyta ir veikti jau 2002 metais. Jos atsisakyta konservatorių valdymo laikais, pasirašytos su lenkais statybos sutartys iš archyvų paslaptingai dingo. Ir vėl buvom išgelbėti, pirkdami rusišką ir baltarusišką elektrą visų tarpininkų firmelių džiaugsmui.
Uždarius Ignalinos AE ir nestatant naujos atsivėrė didelė pajėgumų skylė Rusijos Šiaurės Vakarų sistemoje, o nepaskandinamas lėktuvnešis Karaliaučius aplamai galėjo likti energetine sala. Ką mes jais dėti būtume darę – pradėję karą? Ir jie dirbo, kol mes plepėjom ir visą valstybės elektros ūkį „Maksimai“ atidavinėjom. Todėl nutarta statyti naujas elektrines, plėsti dujų saugyklas ir statyti SGD terminalą Karaliaučiuje. Kito varianto jie neturėjo ir neturi.
Taip, vieta Astravo atominei – V.Putino „bausmė Lietuvai“. Tik klausimėlis, ką veikė ponai konservatoriai visus tuos beveik dešimt metų? Kur buvo Prezidentūra ir kiti brangių Lietuvos žmonių gelbėtojai? Dabar vieni sako – Astravo AE yra mūsų politikų pralaimėjimas, kiti – nusikaltimas. Koks pralaimėjimas, jei jokios kovos net pabandymo nebuvo? Koks nusikaltimas, jei jokios naudos negauta – būtų buvę, tai konkurentai prie šėryklos būtų sprogę beklykdami iš pavydo.
Buvo tiesiog tyla. Paprastas abejingumas, nepastebėjimas šalies problemos ištisą dešimtmetį. Nes draskėsi dėl svarbesnių reikalų, pinigų, interesų ir intrigėlių prie sosto. Juokingiausia stebėti, kaip dabar klykia visi gelbėtojai, kurie tylėjo užpakalius užraukę. Kuo tyliau tylėjo, tuo garsiau – ir santūrusis Ž.Povilionis su antiatominiais marškinėliais gatvėse, ir iš pykčio ar gėdos raudonas V.Landsbergis iš signatarų balkonėlio.
Žiūriu į zombiadėžę, kaip tie ir ta, dėl kurių veiksmų ir neveikimo Astravo AE buvo pradėta statyti, kurie ilgai patį statybos faktą neigė ir jos „nepastebėjo“, dabar kliedi, kad „yra realių būdų pasiekti“, jog valstybė, pastačiusi milijardus kainavusią atominę jėgainę jos nepaleistų. Tuo netiki nei vienas žmogus Lietuvoje (jei kas tikit, kad tai įmanoma – būtų labai smalsu susipažinti ir išgirsti argumentus), nei vienas žmogus pasaulyje ir nei vienas iš tų, kurie taip kliedi.
Vieta, kur rimtais veidais kalbamos nesąmonės ir apsimetama jomis tikint, kadaise buvo vadinama SSSR. Taip ir gyvensim su Astravo kaminais, matomais nuo Gedimino kalno. Turės ką gidai turistams rodyti ir piktais veidais pasakoti, jei tik kalnas nenugrius. Astravo AE – paminklas mūsų politinio establišmento abejingumui valstybei, jos žmonių interesams ir ateičiai. Reikėtų su tokiu tekstu prikalti prie jos kaminų memorialinę lentą – Batka tikrai neprieštarautų.
O žmogus iš periferijos glūdumų, metų metais kentėjęs nuo konservatnikų „globalios Lietuvos“, kurio pusė šeimos tupi airijose – viskuo nusivylęs, niekuo nebetikintis, norintis, kad kas nors pagaliau imtų keistis – man sako: „Aš tai už Šimonytę, pas mus labai daug už Šimonytę, pas mus taip sako, kad gal jau šita geriau bus!“
Ir ką atsakyti, ką kalbėti, kokį kuolą ant galvos tašyti: žiūri gudriai šypsodamasis ir matai – viskas veltui. Vargo tiek ir tiek matęs, labai geras žmogus, sugrubę rankos, žiūri panoramas ir visas pasaulis nusakomas trim sakiniais. Kokios programos, kokie valstybės gelbėjimai ir sistemos demokratinės reformos? Viskas tik sąlyginiai refleksai.
