Turkija jau atviru tekstu siunčia Europos Sąjungą… Po Sirijos ir Krymo su Rytų Ukraina ES yra ne milžinas molinėmis kojomis, o neįgaliojo vežimėlyje sėdintis bet sprinteriu apsimetantis veikėjas. Įdomu ar URM‘e yra bent vienas žmogelis, kuris bando reflektuoti šituos tektoninius lūžius pasaulio politikoje, ar vis dar giedama ta pati giesmelė „mūsų balsas kartu su visa ES yra labiau girdimas; mūsų interesai gali būti apginti tik bendru ES vardu“?
Turkija jau atviru tekstu siunčia Europos Sąjungą… Po Sirijos ir Krymo su Rytų Ukraina ES yra ne milžinas molinėmis kojomis, o neįgaliojo vežimėlyje sėdintis bet sprinteriu apsimetantis veikėjas. Įdomu ar URM‘e yra bent vienas žmogelis, kuris bando reflektuoti šituos tektoninius lūžius pasaulio politikoje, ar vis dar giedama ta pati giesmelė „mūsų balsas kartu su visa ES yra labiau girdimas; mūsų interesai gali būti apginti tik bendru ES vardu“?
Vienas dalykas akivaizdus: ES kaip neoliberalistinis leftistinis „human rights“ projektas yra žlugęs. „Vaivorykštinis“ taikos ir žalumo pasaulis realiajame už-europiniame pasaulyje nebeveža. Nebeveža galbūt todėl, kad nėščias vyras yra ne human rights, bet beprotybė ir aklavietė. Europa paneigė savo tapatybę, pavadinusi ją imperializmu, fašizmu, rasizmu. Ištrynus kryžių ir tautą (the People) vakuumą užpildė „human rights“ ir „tolerancija“. Atgaila prieš „Kitą“ paraleliai ėjo su savasties naikinimu. Europa tam turėjo rimtą priežastį – Aušvicą, bet savinaika nuėjo per toli. Europa sąmoningai pasirinko nežinoti kas ji yra ir kas kultūriškai bei istoriškai ją sukūrė. 40 metų dar vežė common market, nes teikė apčiuopiamą naudą. Bet jau Maastrichtas 1992m. buvo pirmas tektoninis signalas, kad paradigma keičiasi – žmonės pirmą kartą atvirai nepritarė elitistinei eigai (nutraukė permissive consensus). Šią legitimumo krizę, žinomą demokratijos deficito vardu, dar buvo galima gesinti kalbomis, konferencijomis, visokiausiais Plan D (democracy, dialogue, debate), t.y. įprastomis europietiškomis biurokratinėmis nesąmonėmis, nes tai buvo vidinis ES reikalas. (Nepaisant visos imitacijos susirūpinimu demokratija nekas iš esmės nesikeitė iki dabar. Prisimenam Airijos referendumą, atmetusį Nicos sutartį 2001m., ir jau kitą rytą vieno ES pareigūno tezę, kad „airiai privalės perbalsuoti“… teisingai. O ar su Brexitu elgiamasi kitaip?).
Bet tada Europa dar galėjo gyventi savo „rojuje“ (Robert Kagan‘o termino prasme).
Tačiau dabar jau negali. Įvykiai 2015m. parodė neįtikėtino masto naivumą, jei ne idiotizmą. Savinieka ir Kito „meilė“ pasiekė savižudišką lygį. Leftizmu išauklėtas politinis/žiniasklaidos elitas pradėjo kariauti prieš savo piliečius, jų absoliučiai pagrįstą susirūpinimą saugumu vadinti neonacizmu, populizmu ir islamofobija. Nelegalus migrantas tapo svarbesnis nei savos šalies pilietis. Netgi buvo pradėta slėpti migrantų nusikaltimai… Ignoruoti saugumo tarnybų įspėjančiuosius pranešimus.
Sirijos reikalai galutinai nutraukė rūbų šydą nuo nuogo imperatoriaus. Europos Sąjunga dabar yra skuduras, į kurį kojas šluostosi Turkija, Rusija ir D.Trumpo JAV. E.Macronas yra visiškai teisus, bet mastas yra žymiai didesnis: ne tiktai NATO ištiko smegenų mirtis, Europa jau kuris laikas ištikta širdies smūgio arba dar tiksliau – šizofrenijos (ji serga identiteto sutrikimu, ji nežino kas ji yra ir ką reikia ginti) ir kaip tikras šizofrenikas pati to nesupranta. Be abejo, Berlaymont‘e tuno kepsnys ir vynas toliau keliauja ant stalų, t.y. kasdienių darbų ir bendros rinkos aktualijų rutina nesumažina europtimizmo, judama iš inercijos ir anapus Briuselio nieko nematoma. Bet naivusis Briuselio technokratizmas negali paneigti fakto, kad ne tik neeuropietiška Turkija, bet ir vakarietiška Trumpo JAV su Europa kalba ne kaip draugai ir partneriai, o veikiau kaip priešai. Aplinkinis pasaulis mato ES kaip visiškai kiaurą, pasiklydusią pasaulyje, neadekvačią, veidmainišką, bet pamokslaujančią, nevertą turėti rimtų reikalų. Europos Sąjunga tapo Eurovizija. Nenutrūkstamu „human rights“ entertainmentu.
Europai reikia naujos koncepcijos. Bet kadangi problemos šaknis yra ne ES institucijos, o pačių valstybių viduje įvykusi leftistinė-vaivorykštinė revoliucija, t.y. žymiai fundamentalesnis reikalas nei „patobulinkime institucijas“ ar „suteikime E Parlamentui daugiau demokratijos“, tai niekas neįsivaizduoja kaip kažką būtų galima padaryti. Atstatyti autoritetą, grįžti prie klasikinių žmogaus teisių, gerbti nacionalinius demos‘us, stabdyti europinių pinigų parazitavimą, atnaujinti de Golio „valstybių Europos“ koncepciją, stiprinti ne ES institucijas, bet nacionalines demokratijas, pažaboti globlalizuoto elito galią – kryptys aiškios, bet sąlygų joms vystytis nėra, nes dabartinė ES pilna apimtimi „serga“ išvardintais simptomais. Kaip galima alkoholiką pagydyti degtine?
Todėl ES laukia vis didesnis žeminimas tarptautinėje arenoje. ES ginsis. Ginsis taip kaip geriausiai moka: išrašys diagnozes visiems paeiliui aplinkui. Homofobai, diskriminacija, netolerancija, rasistai, fašistai, neonaciai, populistai, islamofobai, ksenofobai, nacionalistai. Kuo arčiau bus tolerantiškojo Europos „rojaus“ krachas, tuo aršiau bus ginamos „human rights“. Panašiai kaip didėjo buržuazinių elementų pasipriešinimas jau greitam socializmo ir komunizmo įvedimui Andropovo laikais. Galbūt tai dar neįvyks greitai. Bet to proceso simptomai yra akivaizdūs.
Europai reikia forumo, kuriame būtų bandoma rasti naują paradigmą, kurios esmė būtų tokia: bendros rinkos privalumų išsaugojimas „valstybių Europos“ rėmuose. Arba kalbant paprasčiau, tiesiog apriboti Briuselio institucijų galią ir stiprinti demokratiją valstybių viduje. Globalizacijos nešamą naudą sukti nuo globalziuotų elitų link eilinių valstybių piliečių.
