Neseniai gavau elektroninį laišką iš vienos Amerikos lietuvės teisininkės su prašymu paaiškinti, kodėl Konstitucinio Teismo 2020 m. liepos 30 d. nutarime, jos žodžiais tariant, tiek daug dictum, t.y. teiginių, apie kuriuos pareiškėjas neklausė ir kurie nėra susiję su ginčijamo teisės akto konstitucingumo klausimu.
Iš pradžių norėjau tiesiog trumpai atrašyti, kad pas mus susiformavo tokia tradicija, kai Konstitucinis Teismas, prieš atsakydamas į pareiškėjo paklausimą dėl teisės akto konstitucingumo, turi atskleisti šio klausimo kiek platesnį konstitucinį kontekstą. Tačiau visgi nusprendžiau atidžiau paskaityti šį nutarimą, nes iki tol buvau apie jį girdėjęs tik iš žiniasklaidos. Tai, ką ten radau – gerokai viršijo mano pirminio įsivaizdavimo lūkesčius. Bet apie viską nuo pradžių.
Tiesa, prieš pradedant dėstyti mintis (ne teisininkų auditorijai), reikia priminti, kad anglosaksų teisinėje tradicijoje teismo sprendime išdėstyti argumentai skirstomi į holding ir obiter dictum (dictum), kur holding yra su byla tiesiogiai susiję argumentai, kurie tampa teismo precedentu, o dictum yra su byla (mūsų atveju – su pareiškėjo paklausimu) tiesiogiai nesusiję teismo teiginiai, kurie netampa precedento dalimi. Kalbant apie teismo precedento instituto konstitucinį pagrindimą, reikia pasakyti, kad Lietuvos Konstitucijoje šis institutas, įskaitant ir teismo teisę nukrypti nuo paklausimo, nėra tiesiogiai minimas (netiesiogiai teismo precedento institutą galima kildinti, pvz., iš teisinės valstybės principo), skirtingai nei, pavyzdžiui, JAV, kur kai kurie konstitucionalistai šį institutą kildina iš JAV Konstitucijos VII Pataisos nuorodos į common law teisę. Beje, stare decisis, t.y. teisminės valdžios susisaistymo savo pačių sprendimais, principas nėra numatytas ir Konstitucinio Teismo įstatyme (skirtingai, nei Teismų įstatyme), todėl manytina, kad kiekvienu atveju, kai Konstitucinis ar kitas teismas nuspręstų nukrypti nuo paklausimo (ar bylos ginčo) ribų, jis turėtų tai atitinkamai pagrįsti tam, kad bylos šalims, valstybės institucijoms ir visuomenei nekiltų abejonių dėl teismo nešališkumo ir nesuinteresuotumo.
Taigi, kalbant apie su paklausimu šioje byloje susijusius argumentus, reikia pasakyti, kad mažiau kaip prieš porą metų, t.y. 2018 m. gruodžio 20 d., Seimas priėmė Referendumo įstatymo pakeitimo įstatymą, kuriuo Referendumo įstatymą išdėstė nauja redakcija. Po įstatymo priėmimo opozicija (Seimo narių grupė) kreipėsi į Konstitucinį Teismą ir kvestionavo minėto įstatymo priėmimo tvarką, nes šis įstatymas buvo priimtas pagal Konstitucijos 69 str. 2 dalyje numatytą procedūrą („įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje“), tuo tarpu minėta Seimo narių grupė teigė, kad Referendumo įstatymo išdėstymas nauja redakcija turėjo būti priimtas ne kaip paprastasis, bet kaip konstitucinis įstatymas, t.y. jo priėmimui turėjo būti taikomas Konstitucijos 69 str. 3 dalies procedūrinis reikalavimas, nustatantis, kad „konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių“ (t.y. ne mažiau nei 71 Seimo narių). Taigi, 2020 m. liepos 30 d. nutarime Konstitucinis Teismas pritarė pareiškėjo išsakytai nuomonei, kad šiuo atveju Seimas Referendumo įstatymo naują redakciją turėjo priimti, laikydamasis konstitucinių (o ne paprastųjų) įstatymų priėmimo tvarkos, t.y. jį priimti pagal Konstitucijos 69 str. 3 dalyje numatytą visų Seimo narių balsų daugumos reikalavimą. Tuo pačiu Konstitucinis Teismas šiame nutarime Seimui nustatė beveik metų terminą, per kurį referendumo teisiniai santykiai turėtų būti sureguliuoti Referendumo konstituciniu įstatymu, kitaip sakant, jei iki 2021 m. liepos 1 d. Seimas dabar galiojančios Referendumo įstatymo redakcijos nepakels į konstitucinio įstatymo statusą, tuomet įsigalios iki 2018 m. gruodžio 20 d. galiojusi Referendumo įstatymo redakcija, kurios tam tikros nuostatos galimai neatitinka Konstitucinio Teismo suformuluotos referendumo konstitucinės sampratos.
Vis dėlto atsakymas į pareiškėjo užduotą minėto teisės akto konstitucingumo klausimą nėra toks vienareikšmis, nes pagal Konstitucijos logiką, konstitucinių įstatymų sąrašas ir jame paminėti įstatymai turėjo būti priimti V-ojo Seimo dar 1992 m. pabaigoje, t.y. iš karto po Konstitucijos priėmimo, tačiau šių įstatymų dar neturime praėjus beveik trims dešimtims metų. Kitaip tariant, iki šiol visi Lietuvos įstatymai buvo priimti kaip paprastieji įstatymai, neskaitant kelių išimčių. Tiesa, konstitucinių įstatymų sąrašas 2012 m. buvo pagaliau Seimo patvirtintas, bet, remiantis šiuo sąrašu, iki šiol dar nėra priimtas nė vienas konstitucinis įstatymas, o šiame sąraše minimų konstitucinių įstatymų teisiniai santykiai (referendumo, rinkimų, valstybės simbolių ir kt.) šiuo metu reguliuojami paprastaisiais įstatymais, kurie, beje, buvo po konstitucinių įstatymų sąrašo patvirtinimo ne kartą keisti, taikant paprastųjų (o ne konstitucinių) įstatymų priėmimo tvarką. Nežiūrint šioje srityje susidariusios situacijos nevienareikšmiškumo, vis dėlto, 2020 m. liepos 30 d. Konstitucinio Teismo nutarime išsakytos pozicijos teigiama pusė yra ta, kad tai turėtų paskatinti Seimą pradėti priiminėti konstitucinių įstatymų sąraše įrašytus konstitucinius įstatymus, kas bet kuriuo atveju yra Seimo konstitucinė pareiga.
Po to, kas čia buvo pasakyta, reikėtų grįžti prie šio teksto pradžioje paminėto Konstitucinio Teismo nutarimo dictum, t.y. prie jame randamų teiginius, tiesiogiai nesusijusius su iškeltu įstatymo konstitucingumo klausimu. Šiuos nutarime išsakytus, bet su paklausimu tiesiogiai nesusijusius argumentus santykinai galima suskirstyti į dvi tarpusavyje susijusias grupes. Visų pirma, tai teiginiai apie konstitucinių įstatymų skirtumus nuo konstitucinių aktų, o antra grupė – apie Konstitucijos pataisas ir vadinamuosius „materialiuosius bei procesinius Konstitucijos keitimo apribojimus“ (kurie, beje, jau buvo suformuluoti 2014 m. liepos 11 d. Konstitucinio Teismo nutarime, o čia tik pakartoti). Čia tik reikėtų pastebėti, jog šiame Teismo nutarime nėra pagrįsta, kodėl, visgi, čia reikėjo gana didelę dalį nutarimo skirti su paklausimu nesusijusiems svarstymams.
1. Taigi, vertinant pirmąją Teismo dictum teiginių grupę apie tam tikrų pamatinių konstitucinių aktų egzistavimą, reikia pastebėti, jog šie teiginiai iš esmės pakartojo prieš keletą metų VU Teisės fakulteto mokslininkų monografijos „Lietuvos Konstitucionalizmo Istorija. Istorinė Lietuvos Konstitucija“ (VU, 2016 m.) argumentus apie tai, kad 1918 m. ir 1990 m. nepriklausomybės aktai bei 1949 m. Partizanų deklaracija Lietuvos konstitucinės teisės mokslo prasme turi būti vertinami, kaip steigiamojo pobūdžio konstituciniai aktai. Tačiau šiame nutarime Konstitucinis Teismas žengė žingsnį dar toliau, konstatuodamas, jog pastarieji trys „konstituciniai aktai“ yra kartu ir „ikikonstituciiai“ bei turi „virškonstitucinę galią“, nes jų „negali paneigti jokia Lietuvos valstybės konstitucija“ (taigi, ir 1992 m. Konstitucija – V. V.). Taigi, Teismas čia prisiėmė kompetenciją, jog jis turi įgaliojimus ginti ne tiek pačios Konstitucijos viršenybę (beje, apie ką nutarime užsimenama tik vienąkart), kiek – „universalias vertybes”, kuriomis grindžiami minėti konstituciniai aktai ir pati Konstitucija. Nors Konstitucinis Teismas nepaaiškino šio loginio paradokso reikšmės (t.y., kaip konstituciniai aktai gali būti dar ir ikikonstituciniai bei virškonstituciniai), tačiau šiuos teiginius (moksline prasme), greičiausiai, galima būtų suprasti, kaip apeliuojančius į tai, ką minėta mokslinė monografija vadina „Lietuvos istorine konstitucija“ ir joje įtvirtintas pamatines konstitucines vertybes (teisinė valstybė, demokratija ir žmogaus teisės).
Nors šių eilučių autorius, remdamasis išeivijos teisininko Konstantino Račkausko pastebėjimais apie 1918 m. vasario 16-osios akto išskirtinį teisinį statusą, anksčiau irgi yra rašęs, kad šis aktas galėtų būti priskirtas „virškonstituciniams“ Lietuvos teisės šaltiniams, tačiau tai buvo mokslinis išsireiškimas, kuris negalėtų būti vartojamas teisės aktų konstitucingumo kontrolės kontekste, o juo labiau Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje. Kitaip tariant, viena, tokį teiginį formuluoti mokslinėse publikacijose, o visai kas kita – teismo sprendime, turinčiame res judicata galią. Kitaip tariant, Konstitucija nesuteikia Konstituciniam Teismui įgaliojimų vertinti 1992 m. Konstitucijos nuostatų atitikties kokių nors kitų aktų atžvilgiu. Taip yra todėl, kad toks teiginys būtų nesuderinamas su Konstitucijos 7 straipsnyje įtvirtintu Konstitucijos viršenybės principu. Pagaliau, nei „steigiamojo“, nei „virškonstitucinio“ akto terminai nėra vartojami Konstitucijoje, o jų vartojimas Teismo doktrinoje ne tik „išplautų“ Konstitucijos viršenybės principo reikšmę, bet ir prieštarautų Konstitucijos 102 bei 105 straipsniuose numatytiems Konstitucinio Teismo konstituciniams įgaliojimams, pagal kuriuos jis sprendžia, ar teisės aktai „neprieštarauja Konstitucijai“, o ne steigiamiesiems ar pamatiniams teisės aktams. Pagaliau, reikia sutikti su Konstitucinio Teismo teiginiu, kad Konstitucija tikrai remiasi tam tikromis „universaliomis“ ir „nekvestionuojamomis“ vertybėmis (tiesa, čia korektiškiau jas būtų vadinti „konstitucinėmis vertybėmis“), tačiau konstitucinės priežiūros kontekste šių konstitucinių vertybių šaltinis gali būti tik pati Konstitucija, o ne kažkas už Konstitucijos ribų, nes pastaruoju atveju Konstitucinis Teismas įgautų galias veikti ne kaip konstitucinė teisminės valdžios institucija, o kaip politinė jėga ar moralinis autoritetas, turinti galią spręsti ir/ar kelti hipotezes apie tai, ar Konstitucija atitinka minėtas universalias vertybes.
2. Aukščiau išsakytas mintis galima pritaikyti ir antrosios grupės Konstitucinio Teismo „dictum teiginiams“ apie „materialiuosius bei procesinius Konstitucijos keitimo apribojimus“. Visų pirma, reikia konstatuoti, jog Konstitucijoje vartojami du Konstitucijos keitimo teisės akto terminai: 148 straipsnyje vartojamas „Konstitucijos pataisos” terminas, o 149 straipsnyje – „įstatymo dėl Konstitucijos keitimo” terminas. Visgi, konstitucinėje jurisprudencijoje korektiškesnis būtų “Konstitucijos pataisos” termino vartojimas, nes kitu atveju galėtų atrodyti, kad Konstituciją galima pakeisti paprastuoju “įstatymu”. Beje, būtent taip šiuo metu užregistruotos Konstitucijos pataisos Teisės aktų registre.
Tačiau pereikime prie antrojo klausimo dėl vadinamųjų „materialiųjų ir procesinių Konstitucijos keitimo apribojimų“ klausimo. Jei kalbėtume apie „procesinius“ (tiksliau reikėtų sakyti „procedūrinius“) Konstitucijos keitimo ribojimus, tai jų egzistavimą galima būtų pateisinti, siejant juos su Konstitucijos 147–148 straipsniuose numatytais tam tikrais Konstitucijos pataisų procedūros reikalavimais. Tačiau, sunkiau galima būtų konstituciškai pagrįsti Konstitucinio Teismo teiginius apie „materialiuosius“ Konstitucijos keitimo ribojimus, nebent turėtume konstatuoti, jog Lietuvos teisinėje sistemoje yra tam tikros teisinės nuostatos, kurios užima hierarchiškai aukštesnę padėtį nei pati Konstitucija. Beje, Konstitucinis Teismas įvardina tris tokius „nepakeičiamus pamatinius konstitucinius principus“: „nepriklausomybę, demokratiją ir prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį“, kurie, pasak Teismo, yra įtvirtinti tiek „1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akte“, tiek ir dabartinės „Konstitucijos 1 straipsnyje“. Taigi, pasak Konstitucinio Teismo šie principai (ar vertybės) kartu ir yra materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai.
Nevertinant teiginio apie tai, kad 1918 m. vasario 16-osios akte ir 1992 m. Konstitucijos 1 straipsnyje tikrai yra įtvirtintas „prigimtinis žmogaus teisių pobūdis“, čia galima būtų pastebėti, jog pati Konstitucija nenumato „nekeičiamų konstitucinių nuostatų“, todėl toks teiginys gali būti teisingas tik moksliniame ir/ar politiniame diskurse, tačiau ne konstitucinės priežiūros kontekste. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas pagal Konstitucijos 3 straipsnį, negali riboti Konstitucijoje įtvirtinto tautos suvereniteto labiau nei jį tam tikra prasme riboja pati Konstitucija. Todėl pamatinių konstitucinių principų ir vertybių nekeičiamumas Vakarų teisės tradicijoje kyla iš pačios Konstitucijos, kaip šių konstitucinių vertybių tarpusavio balanso, o ne iš to, kad šių konstitucinių vertybių keitimą gali uždrausti Konstitucinis Teismas.
Panašiai reikėtų vertinti ir Teismo teiginius, kad „Konstitucijos keitimo įstatymai (Konstitucijos pataisos), nors ir turi Konstitucijos galią, yra konstitucinės kontrolės objektas“. Toks teiginys nėra pagrįstas Konstitucija, nes joje tokia Teismo kompetencija nėra numatyta, atvirkščiai, Konstitucijos 102 ir 105 straipsniai kalba apie „įstatymų ir kitų Seimo aktų” konstitucingumo kontrolę, todėl pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas neturi kompetencijos vykdyti Konstitucijos pataisų (juo labiau – priimtų tautos referendumo metu) konstitucingumo kontrolės. Be to, kaip jau buvo minėta, tokia pozicija prieštarautų pačiai Konstitucijai, tiksliau – jos 7 straipsnyje numatytam Konstitucijos viršenybės principui, nes, kaip jau buvo minėta, priimta ir įsigaliojusi Konstitucijos pataisa įgauna pačios Konstitucijos galią, kurios viršenybę ir turi užtikrinti Konstitucijos Teismas. Beje, šiame nutarime yra ir kitų ginčytinų teiginių, pavyzdžiui, kad, pagal Konstituciją, referendumo priimtus paprastuosius ar konstitucinius įstatymus galima keisti balsuojant Seime, o ne referendume, bet apie tai galbūt kitą kartą.
Taigi, bandydamas savo kolegei paaiškinti, kodėl Konstitucinis Teismas taip dažai savo nutarimuose naudoja su paklausimu nesusijusių svarstymo temų ir teiginių dictum, paminėjau, kad nemaža dalis šio teismo teisėjų yra ir teisės mokslininkai. Tačiau, visgi, manytina, kad dictum teiginiai Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje turėtų būti reta išimtis, o ne plačiai taikoma praktika. Be to, visais atvejais toks nukrypimas nuo paklausimo, turėtų būti aiškiai konstituciškai pagrįstas. Pagaliau, noriu tikėti, kad šis trumpas tekstas paskatins pradėti platesnę mokslinę diskusiją ne tik apie Konstitucijos interpretavimo metodologiją, bet ir apie Konstitucinio Teismo kompetenciją savo nutarimuose pasirinkti su paklausimu tiesiogiai nesusijusią teisinę tematiką ir pateikti ją pagrindžiančius teiginius.
Trumpai apie autorių: dr. Vaidotas A. Vaičaitis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentas.
tiesos.lt